Naujausiais Eurostat duomenimis, 2013-ais metais Lietuva buvo tarp penkių Europos Sąjungos šalių, kuriose skurdo rizikos lygis didžiausias. 20.6 proc. mūsų gyventojų – ties skurdo rizikos riba. Dar daugiau piliečių tilptų į mokslininkų siūlomą „socialinės atskirties“ apibrėžimą. Kokios šios problemos priežastys ir kas turėtų ją spręsti?

Apie tai kalbamės su VDU sociologu prof. dr. Artūru Tereškinu, kuris kartu su kolege doc. dr. Jurga Bučaite-Vilke šiemet sudarė kolektyvinę monografiją „Socialinė atskirtis ir geras gyvenimas Lietuvoje“ . Ši monografija – dvejus metus trukusio VDU mokslininkų projekto „Socialinė atskirtis ir socialinis dalyvavimas pokyčių Lietuvoje“ rezultatas.

Monografijos įžangoje išsamiai aptariate „socialinės atskirties“ terminą. Iš tiesų, ką reiškia socialinė atskirtis - kur ji prasideda ir kur baigiasi?

Artūras Tereškinas

Dažniausiai socialinė atskirtis siejama su materialiniu skurdu. Tai pats lengviausias būdas išmatuoti, ar asmuo yra visuomenės paraštėse, ar ne. Tačiau mūsų supratimas šiek tiek platesnis. Šioje studijoje socialinė atskirtis laikoma būkle, kai individams neprieinamas minimalus gyvenimo kokybės standartas. Gyvenimo kokybę sudaro ne tik materialinė gerovė, bet ir tokie subjektyvūs komponentai, kaip pasitenkinimas gyvenimu, laimės pojūtis, gebėjimas gyventi „normalų“ gyvenimą.

– Jūsų tyrimas išsiskiria tuo, kad mokslininkai bendradarbiavo su pačių tiriamų atskirties grupių atstovais: vienišomis mamomis, alkoholikais, bedarbiais, benamiais, lėtinėmis ligomis sergančiaisiais, religinių mažumų atstovais. Kaip vyko tas bendradarbiavimas ir kokių rezultatų davė?

Tokiu bendradarbiavimu stengėmės suteikti jiems patiems teisę apmąstyti, kokie gyvenimo įvykiai, kasdienybės praktikos, socialiniai procesai ir institucijos lėmė jų atskirtį. Tačiau susidūrėme su problema: socialiai atskirti žmonės dažnai nesugeba išreikšti savo patirčių ir išgyvenimų. Jie neturi nei sąlygų, nei išteklių įgyti ir vartoti saviraiškos žodyną apibūdinti savo gyvenimo aplinkybes ir emocijas.

Kita vertus, pastebėjome, kad nemaža dalis žmonių susitaiko su esama padėtimi ir gyvena su tais menkais materialiniais ištekliais, kuriuos turi. Pvz., tarp mūsų informantų buvo tokių bedarbių vyrų, kurie gyveno savotiškoje vergijoje: jie dirbo ūkininkams už maistą ir pastogę. Nors ir svajodami apie kitokį gyvenimą, jie nežinojo, kaip jį pasiekti, nes buvo įpratę prie išnaudojimo, nepriteklių ir skurdo. Kai kurie net negalėjo nuvažiuoti į darbo interviu, nes neturėjo tam lėšų.

Pokalbiuose su skirtingomis grupėmis paaiškėjo, kad žmonės apskritai nepatenkinti negatyvia Lietuvos aplinka, atsainiu valstybės institucijų požiūriu į socialiai remtinus asmenis. Tiriamieji pasigenda paprasčiausios žmogiškos pagarbos bei pripažinimo.

– Socialinę atskirtį gali lemti ir diskriminacija. Šokiruoja jūsų atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos rezultatai.

Net trečdalis Lietuvos gyventojų pateisintų diskriminacinį darbdavių elgesį nepriklausomai nuo socialinės atskirties grupės. Darbdavio diskriminaciją prieš iš įkalinimo įstaigų išėjusius asmenis pateisintų 74,5 proc. Lietuvos visuomenės; musulmonų diskriminaciją pateisintų 51,9 proc., Jehovos liudytojų – 48,8 proc., asmenų, sergančių lėtinėmis ligomis – 59,7 proc. , bedarbių – 37,4 proc, vienišų motinų su nepilnamečiais vaikais – 33,7 proc. Ką tai rodo?

Bendras Lietuvos gyventojų pritarimas diskriminacinėms nuostatoms darbo rinkoje sietinas su labai aiškiu socialinės atskirties grupių nuvertinimu. Jos laikomos nefunkcionaliomis, negabiomis ir nereikšmingomis šiuolaikinėje darbo rinkoje, kuri yra vis nesaugesnė ir teikia vis mažiau garantijų.

Įdomu tai, kad dauguma darbdavių yra linkę kaltinti pačius vargstančiuosius dėl jų bėdų, t.y. suversti visą kaltę jiems patiems, juos patologizuoti ir kartu eliminuoti iš darbo rinkos. Šios nuostatos, be abejo, susijusios ir su įtempta pokrizine Lietuvos ekonomine padėtimi ir su bendru visuomenės nerimu dėl ekonominio išgyvenimo.

– Tyrimo rezultatai atskleidė, kad „socialinis kontaktas su skirtingomis atskirties grupėmis artimoje ir privačioje aplinkoje, tiksliau jo vakuumas, gali būti viena iš prielaidų konstruoti kritišką požiūrį į jas ir palaikomą socialinę distanciją nuo jų“. Kitaip sakant - bijo, nes nepažįsta... Kaip tokiu atveju mums visiems „susipažinti“ ir atsisakyti tų nepagrįstų baimių?

Norint bent kažkiek artimiau susipažinti, būtina sutelkti skirtingas suinteresuotas grupes – įvairias nevyriausybines organizacijas, socialinės atskirties grupes, valstybines institucijas, tyrėjus, darbdavių asociacijas. Būtina labiau informuoti bei įspėti darbdavius apie diskriminacinius mechanizmus ir tai, kaip jų vengti. Valstybinės institucijos, atsakingos už socialinę ir darbo apsaugą, turėtų aktyviai dalyvauti remdamos ir skatindamos darbo rinkos politikos priemones pažeidžiamiausioms socialinėms grupėms. Nevyriausybinis sektorius turėtų aktyviau padėti įvairioms socialinėms grupėms įsilieti į darbo rinką.

Gal banaloka sakyti, bet žiniasklaida taip pat labai svarbi formuojant viešąją nuomonę socialinės atskirties, skurdo priežasčių, marginalizuotų visuomenės grupių integracijos klausimais. Pastebiu, kad joje vyrauja vargstančius asmenis stigmatizuojantis kalbėjimas, nors turėtų būti atvirkščiai. Žiniasklaidos diskursas turėtų kaip tik labiau išryškinti socialinės integracijos ir solidarumo poreikį Lietuvos visuomenėje.

– Jūsų vykdyto projekto dalis - siūlymai Lietuvos valdžiai. Kokius siūlymus galėtumėte įvardinti, kaip pačius aktualiausius?

Sunku apibendrinti – siūlymų daug ir jie labai skirtingi, nes nukreipti į atskiras atskirties grupes. Didžiulis rekomendacijų paketas skirtas tiek aukščiausio valstybės lygmens institucijoms (pvz. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai), tiek savivaldos lygmens institucijoms bei žiniasklaidos atstovams.

Kalbant apibendrintai, pirmiausia būtina sukurti bendrą metodologiją, kuri aprėptų pažeidžiamų socialinių grupių identifikacinius bruožus ir jų skurdo, deprivacijos, pilietiškumo galimybių, atskirties procesų stebėseną ilgu laikotarpiu. Taip pat būtinos platesnės diskusijos, dėl kokių priežasčių darbdaviai linkę išmesti socialiai marginalizuotus žmones iš darbo sferos. NVO, socialinės atskirties grupių susivienijmai ar socialiniai advokatai, valstybinės institucijos, tyrėjai turėtų ieškoti socialinio dialogo su darbdaviais ir didinti jų informuotumą. Žiniasklaida turėtų būti aktyvesnis veikėjas, kurio vaidmuo būtų konstruktyviai atvaizduoti socialinės atskirties, vargo ar skurdo formas ir priežastis Lietuvoje, jos sąryšius su dabartine darbo rinka ir pateikti atskirtų asmenų kasdieninį vargą ar sunkumus jų nestigmatizuojant. Svarbu, kad žiniasklaida pateiktų ir „geruosius pavyzdžius“ apie marginalizuotus žmonės, parodytų tiek objektyvius, tiek subjektyvius atskirties rizikos veiksnius.

– Ar jums atrodo, kad Lietuvos valdžios institucijos atsižvelgs į tokius siūlymus? Apskritai, ar mokslininkai mūsų valdžiai reikalingi?..

Tikriausiai ne aš turėčiau atsakyti, ar valstybinėms institucijoms mokslininkai reikalingi, ar ne. Ko gero, tai priklauso nuo to, kokie tie mokslininkai. Jei mokslininkai savo nekritiškais komentarais tik prisideda prie esamos socialinės tvarkos patvirtinimo, juos galima vadinti, prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu žodžiais, „akivaizdybės technologais“. Priešingai, reiktų ir tokių, kurie neapsiriboja visiems akivaizdžiais dalykais ir kovoja už progresyvius socialinius pokyčius visuomenėje.

Kaip rodo mano paties patirtis, nors padaryta nemažai puikių tyrimų apie skirtingas problemas, pvz., prastą demografinę padėtį Lietuvoje, į šių tyrimų rezultatus visiškai neatsižvelgiama. Politiniai sprendimai dažniausiai daromi remiantis tik seniai atgyvenusiomis ideologinėmis nuostatomis, ignoruojant tyrimų duomenis.

Jau senokai kalbama apie įvairių krypčių mokslininkų, socialinės politikos praktikų, NVO, valstybinių institucijų atstovų bendradarbiavimo būtinybę, tačiau glaudesnio ryšio tarp šių suinteresuotų šalių vis dar nėra. Visgi reikėtų suvokti, kad kol nėra visų mūsų tarpusavio įsipareigojimo kurti „gerą“ gyvenimą visiems valstybės piliečiams, tol ir gyvename nesaugumo, netikrumo ir kentėjimo kupinoje visuomenėje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (380)