Jau septynerius metus Lietuvoje gyvenantis vaikinas sako, kad atvykti į mūsų šalį buvo jo svajonė. Šiuo džiaugsmu jis tikina norintis pasidalinti ir su savo giminaičiais, ir su kitais tautiečiais, tad pabėgėlių Lietuvoje laukia su nekantrumu.
Kelionė į Lietuvą virto svajone
„Apie Lietuvą išgirdau iš savo geriausio draugo tuomet, kai mokiausi mokykloje. Iki tol nieko apie šią šalį nežinojau, tačiau jo pasakojimai mane sudomino. Ėmiau skaityti apie Lietuvą, Baltijos šalis – visa tai mane sužavėjo. Visuomet svajojau studijuoti užsienyje, tad ilgainiui ėmiau mąstyti, kad būtų šaunu tai padaryti Lietuvoje. Prieš septynerius metus retas kuris siras turėjo tokių minčių, tačiau tai manęs neatbaidė. Kelionė į Lietuvą tapo mano svajone“, – pasakojo vaikinas.
Nors tuometinį gyvenimą Sirijoje jis atsimena kaip visiškai normalų – ėjo į mokyklą, susitikdavo su draugais, gatvėse matydavo daug užsieniečių, pripažįsta, kad dabar situacija šioje šalyje visiškai pasikeitė.
„Tuomet Sirija buvo viena iš saugiausių šalių pasaulyje, bet dabar viskas – atvirkščiai“, – atviravo jis.
Pastebi, kad trūksta iniciatyvos iš Vakarų
„Natūralu, kad šalyje kilo krizė. Niekas nenorėjo išspręsti problemų Sirijoje, visi kišosi turėdami savų interesų. Manau, šiuo metu stebime politinį žaidimą, dėl kurio kenčia civiliai, kuriuos dabar vadiname pabėgėliais. Manau, jei Vakarai tikrai norės, panaikins „Islamo valstybę“, pašalins Basharo Al-Assado režimą ir padarys tvarką. Tai neužtruktų ilgai. Tačiau dabar yra taip, kaip yra, todėl turime spręsti kitą labai aktualų klausimą – kaip padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms? Atsakymo į jį neturiu, jį turime atrasti visi kartu“, – mano M. M. Tiba.
Jis tikina esantis patenkintas Lietuvos reakcija į pabėgėlius. Vaikinas pastebi, kad daug kas dirba, stengiasi, nuoširdžiai nori jiems padėti, nors yra ir nemažai tokių, kurie šiuo klausimus nusiteikę itin priešiškai.
„Manau, kad viskas Lietuvoje bus gerai. Atvažiuos nedaug pabėgėlių. Jie bus iš Sirijos, Irako, Eritrėjos. Pirmenybė bus suteikta moterims su vaikais ir šeimoms. Visi atvažiuos su dokumentais.
Iš tiesų, nemažai žmonių Lietuvoje baiminasi dėl pabėgėlių, nes jie nedaug ką žino apie juos, dažniausiai gauna informaciją iš vieno ar kelių šaltinių, bet giliau nesidomi. Bijoma, kaip vyks integracijos procesas. Manau, bus taip, kad vieni integruosis, nors gal iš pradžių tai padaryti nebus lengva, kiti tikriausiai išvažiuos į kitas ES šalis ir bandys laimę ten. Nemanau, kad pastaruosius turime smerkti. Mūsų pareiga – padėti, kad pabėgėliai gyventų saugiai ir ramiai“, – įsitikinęs vaikinas.
Kol kas išvykti iš Lietuvos neplanuoja
Pats jis saugus jaučiasi būtent Lietuvoje ir bent kol kas išvykti kitur neplanuoja.
„Esu patenkintas savo gyvenimu Lietuvoje. Nesiskundžiu. Man iki šiol čia gerai ir patinka. Kartais norėčiau išvažiuoti pakeliauti, o gal net pabandyti dirbti užsienyje, bet šiuo metu, manau, kad būsiu Lietuvoje. Svarstau ir kažkada apsilankyti Sirijoje, kai ten bus ramu, tačiau gyventi ten nuolat nebenoriu“, – sakė M. M. Tiba.
Sirijoje nebegyvena ir jo artimiausi giminaičiai, draugai. Vaikino mama ir brolis šiuo metu yra Turkijoje, ten pat persikėlė ir dalis draugų, sesė gavo prieglobstį Olandijoje.
„Gyventi Sirijoje yra nebeįmanoma. Ieškau būdo, kaip galėčiau savo motiną ir brolį atsivežti į Lietuvą. Turkijoje jiems – labai blogai: jie negauna jokios paramos, nepilnametis brolis negali mokytis. Mama dirba, kad sumokėtų už nuomą, bet ji – jau pensinio amžiaus. Gaila, kad įstatymai neleidžia jiems atvykti į Lietuvą. Neseniai buvau susitikęs su viena advokate, ji tai tik patvirtino. Išimtys taikomis tik sutuoktiniams ir vaikams. Liūdna, kad taip yra, nes žmonės, kuriems tikrai reikia pagalbos, negali atvažiuoti, o tie, kurie nori į šalį patekti nelegaliai, randa būdų tai padaryti. Šiuo metu dar svarstau, gal juos pavyktų įtraukti į sąrašą pabėgėlių, kurie bus paskirti keliauti į Lietuvą. Viliuosi, kad tai pavyks, tačiau kol kas nežinau, kur dėl to kreiptis“, – savo išgyvenimais pasidalijo M. M. Tiba.
Atskleidė skaudžią realybę
Ir prieš septynerius metus iš Sirijos atvykti į Lietuvą, pamena vaikinas, nebuvo visiškai paprasta. Kadangi Sirijoje nėra Lietuvos atstovybės, jam reikėjo vykti į Egiptą. Be to, dar prieš apsilankant ten, reikėjo surinkti daug įvairiausių dokumentų vizai gauti.
„Jau tuomet tai buvo pakankamai sudėtingas procesas, bet dabar, karo metu, jis iš viso yra neįmanomas. Dėl to žmonės kerta sienas nelegaliai, susiranda Turkijoje kokį vedlį, sumoka tam tikrą sumą pinigų, maždaug 2000-4000 eurų už asmenį, plaukia jūra į Graikiją ir atvykę pradeda savo kelionę tolyn į ES. Arba nuskęsta jūroje“, – apie skaudžią realybę pasakojo M. M. Tiba.
Jo teigimu, pabėgėliai svajoja apie kelionę į Europą, nes neranda laimės savoje šalyje. Be to, jie daug girdi apie tai, kad Europoje yra gerbiamos žmogaus teisės, kad gavę prieglobstį jie ten gali pradėti naują gyvenimą.
„Situacija Sirijoje šiandien yra labai bloga. Po 4,5 metų nuo karo pradžios ten niekas nesikeičia. Natūralu, kad taip ilgai žmonės gyventi pabėgėlių stovyklose nebegali ir nebenori. Prisiminkime, kad ir pačios Jungtinės Tautos nebeturi galimybių padėti visiems, nes pabėgėlių skaičius vis didėja“, – sakė vaikinas.
Pasižymi tolerantiškumu
Jo teigimu, europiečiams baimintis pabėgėlių nereikėtų. M. M. Tiba savo pavyzdžiu gali įrodyti, kad jie – tokie patys žmonės kaip ir mes visi.
„Sirijoje gyvenau visą gyvenimą iki 18 metų. Užaugau atviroje šeimoje. Nors esame musulmonai, tačiau tarp mūsų kaimynų buvo ir nemažai krikščionių. Šeimoje nesilaikėme jokių griežtų taisyklių (pavyzdžiui, dėl alkoholinių gėrimų, maisto, bendravimo su kitatikiais, ir t.t.). Tiesa sakant, tokių šeimų Sirijoje yra nemažai. Gal ne didžioji dalis, bet vis dėlto nemažai mano draugų buvo tokie pat kaip mes – kad ir kokią religiją beišpažintų, įtakos bendravimui su kitais tai neturėjo“, – aiškino pašnekovas.
Todėl ir prisitaikyti Lietuvoje jam nebuvo sunku: „Atvykus man viskas buvo aišku, nepamenu, kad būtų nutikę kažkas tokio, kad labai nustebintų ar šokiruotų.“
Lietuvių kalbos mokėsi su malonumu
Be to, sakė jis, ir švietimo sistemos Lietuvoje ir Sirijoje yra panašios. Įdomu tai, kad net vykstant karui pastarojoje šalyje, yra tokių asmenų, kurie ir toliau studijuoja aukštojo mokslo įstaigose – mokslas Sirijoje labai vertinamas.
Tik atvykęs į Lietuvą M. M. Tiba ėmė mokytis lietuvių kalbos, mat visuomet svajojo studijuoti informatiką, o šios krypties studijos tuomet Vilniaus universitete buvo dėstomos tik šia kalba.
„Vienerius metus mokiausi lietuvių kalbos ir išlaikęs egzaminą galėjau pradėti studijuoti pagal specialybę. Man patinka mokytis kalbų, labai patinka ir lietuvių kalba. Nebuvo taip, kad kažkas vertė mane, mokymosi procesas vyko labai natūraliai. Manau, būčiau lietuviškai išmokęs ir jei nebūtų reikalavimo tai padaryti prieš informatikos studijas. Nors ir teigiama, kad lietuvių kalba yra viena iš sunkiausių pasaulyje, man nebuvo labai sudėtinga ją išmokti. Svarbiausia – noras ir protas“, – šyptelėjo vaikinas.
Džiaugiasi lietuvių draugiškumu
Dabar, sako M. M. Tira, jam kartais net lengviau bendrauti su lietuviais nei su sirais.
„Tiesa ta, kad lietuviai nebendrauja su manimi taip, kaip bendrauja su kitais užsieniečiais. Taip yra būtent dėl to, kad išmokau jų kalbą. Jie labai džiaugiasi, kai sužino, kad žmogus iš užsienio moka lietuviškai, todėl bendrauja labai draugiškai.
Be to, sirai yra pietiečiai. Jie labai mėgsta kalbėti, judėti, gestikuliuoti. Savo ruožtu lietuviai iš pradžių palaiko atstumą. Pastebiu, kad dėl to man kartais būna net lengviau bendrauti su lietuviais negu su pačiais sirais“, – pripažino jis.
Ir įsidarbinti Lietuvoje vaikinui nebuvo sunku. Jis tikino pastebėjęs, kad darbdaviams nėra didelio skirtumo – lietuvis tu ar užsienietis.
„Su manimi darbdaviai kalba lygiai taip pat, kaip ir su bet kokiu kitu lietuviu. Aišku, jie užduoda tam tikrų specifinių klausimų – dėl leidimo gyventi ir dirbti, tačiau visa kita – taip pat“, – palankiu lietuvių požiūriu į užsieniečius džiaugėsi jis.