Europoje panašiu metu šeimininkavo Napoleonas Bonapartas, parklupdęs daugelį tautų, tik ne britus ir rusus – kampanija Rusijoje dar tik planuota.

O Švedijoje minimu laikotarpiu pasikeitė karališkoji dinastija: į sostą įžengė Napoleono kariuomenės maršalas Jeanas Baptiste Bernadotte, kuris pradėjo Bernadotų dinastiją.

Šiai dinastijai priklauso ir dabartinis Švedijos monarchas Karlas Gustavas XVI, kuris su karaliene Silvija lankosi Lietuvoje su trijų dienų vizitu.

Švedijos karalius Karlas Gustavas XVI su karaliene Silvija

Realios įtakos politikoje neturi

Pasaulyje yra ne tiek ir daug monarchijų – monarchų lyderystė išlikusi vos 43 valstybėse, tarp jų ir Švedijoje. Tačiau visos Vakarų monarchijos, skirtingai nei Persijos įlankos valstybėse ar Azijoje, pasižymi vienu bendru bruožu: jose karaliai ir karalienės atlieka ceremoninę funkciją ir neturi įtakos politiniam procesui. Švedija šia prasme ne išimtis.

„Paskutiniu Švedijos valdovu, kuris turėjo realią valdžią, galima laikyti dabartinio karaliaus Karlo Gustavo XVI senelį Gustavą VI Adolfą, valdžiusį iki 1973 m. Jis paskutinis turėjo realią valdžią“, - pasakoja Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto docentas Arturas Mickevičius.

Arturas Mickevičius

Pasak pašnekovo, švedai gerbia monarchijos institutą, bet turi stiprias parlamentarizmo tradicijas. A. Mickevičiaus manymu, viena priežasčių, kodėl 1973-1975 m. vykdydama konstitucinę reformą Švedija neatsisakė monarchijos, galėjo būti Gustavo VI Adolfo asmenybė: tai buvo vienas intelektualiausių ir inteligentiškiausių monarchų, kuris ypatingai domėjosi archeologija ir dalyvavo moksliniuose tyrimuose.

„Kalbama, kad priimant naują Konstituciją monarchijos neatsisakyta ir dėl karaliaus Gustavo VI Adolfo nuopelnų: jis buvo labai gerbiamas, mėgiamas, aktyviai dalyvavo ruošiant konstitucines reformas“, - sako docentas.

1973 m. Švedijos sostą Karlas Gustavas XVI perėmė tiesiai iš senelio Gustavo VI Adolfo, mat monarcho tėvas žuvo orlaivio katastrofoje.

Iš Karlo Gustavo XVI Švedijos sostą perims princesė Viktorija. Švedija pirmoji 1980 m. įtvirtino pirmagimio teisę į sostą, nepaisant lyties. Todėl nepaisant fakto, jog princesė Viktorija turi brolį Karlą Filipą, teisė į sostą priklauso jai. Karlas Filipas yra trečiasis pretendentas į sostą, po Viktorijos dukters, princesės Estelės.

Kaip Napoleono maršalas tapo Švedijos karaliumi

Tačiau kalbant apie švedų karališkosios šeimos ištakas neįmanoma neprisiminti Napoleono ir jo kariuomenės maršalo J. B. Bernadotte, kuris ir tapo Bernadotų dinastijos pradininku.

Kaip nekarališkos kilmės Prancūzijos kariuomenės maršalas tapo Švedijos karaliumi? Kaip sako A. Mickevičius, tinkamas žmogus pasirodė tinkamoje vietoje tinkamu laiku – ir dėl to neprieštaravo didieji politikos žaidėjai.

Tai buvo Napoleono karų laikotarpis. Karalius Gustavas IV Adolfas iš Holšteino-Gottorpų dinastijos vykdė neapgalvotą užsienio politiką ir įsivėlė į nesėkmingus karus. Pavyzdžiui, 1805 m. Švedija įsitraukė į koaliciją su Jungtine Karalyste ir Rusijos imperija prieš Napoleoną.

Tačiau 1807 m. Napoleonui ir Rusijos imperatoriui Aleksandrui I sudarius Tilžės taiką, Švedija pradėta spausti įsitraukti į blokadą prie Britaniją. Bet Gustavas IV Adolfas nesutiko, todėl prancūzai su rusais užpuolė šalį – prancūzai pasiglemžė Švedijos Pomeraniją, Rusija paveržė iš švedų Suomiją.

Tokia padėtis labai nepatiko jaunai šalies karininkijai ir daliai aristokratų. Ankstyvą 1809 m. pavasarį Švedijoje kilo sąmokslas, karalius buvo nuverstas nuo sosto, pabėgo iš šalies ir apsistojo Švecarijoje.

„Vienintelis galintis užimti sostą liko senas, ligotas ir bevaikis Karolis XIII – Gustavo IV Adolfo dėdė. Jis perėmė sostą, bet tų pačių metų pabaigoje visiškai pasiligojo. Riksdagas nusprendžia pasikviesti iš Danijos Kristianą Augustą – jauną, energingą kariuomenės vadą, kuris paskelbiamas kronprincu. Pradeda formuotis idėjos apie tam tikros Skandinavijos valstybių konfederacijos sukūrimą, senosios Kalmaro unijos atgaivinimą. Bet 1810 m. Kristianas Augustas netikėtai miršta. Ir tada atskiros Švedijos aristokratų grupuotės panyra į tarpusavio konkurenciją, prasideda įtakos sferų dalybos“, - pasakoja A. Mickevičius.

Švedijos aukštuomenė suvokė, kad iš Holšteino-Gottorpų dinastijos jau nėra kam paveldėti sosto. Buvo svarstomi įvairūs variantai, bet šalies viduje nugalėjo proprancūziškos grupuotės, kurios pasiuntė į Prancūziją jauną karininką Carlą Otto Mörnerį derėtis su prancūzais dėl maršalo J. B. Bernadotte kandidatūros į kronprincus.

„Tuo metu J.B. Bernadotte jau nebuvo nepatyręs jaunuolis: jam buvo virš keturiasdešimt metų, jis buvo patyręs Prancūzijos armijos maršalas – tai pats aukščiausias titulas. Beje, J.B. Bernadotte pasižymėjo ne tik kaip geras armijos vadas, bet ir kaip geras administratorius“, - sako A. Mickevičius.

Vedė buvusią Napoleono mylimąją

Prancūzijos armijos maršalas buvo Napoleono bendražygis ir bendramintis, nors jų santykiai klostėsi audringai. Įdomiausia istorijos dalis, kad J.B. Bernadotte vedė buvusią Napoleono sužadėtinę Désirée Clary.

Teigiama, kad būtent ši moteris įkvėpė Napoleoną parašyti novelę „Clisson ir Eugénie“. Nepoleonas ją vadino Eugénie, pilnas jos vardas buvo Bernardine Eugénie Désirée Clary.

Désirée Clary, Jeanas Baptiste Bernadotte, Napoleonas Bonapartas, dabartinė Švedijos karališkoji šeima

„Napoleonas į Bernadotte žmoną visą laiką žiūrėjo su nostalgija ir meiliai, ką fiksuoja to meto amžininkai. Viena iš pikantiškų istorijų pasakoja, esą Napoleonas norėjo, kad Bernadotte žmona visą laiką būtų karališkoje aplinkoje, bendrautų su Napoleonu ir jis galėtų ją matyti. Antra vertus, Bernadotte tikrai nebuvo minkšto charakterio ir Napoleonas jame tikriausiai įžvelgė savotišką konkurentą, todėl išsiuntęs jį į Švediją ir sudaręs galimybę gauti Švedijos karūną, apmalšino Bernadotte politines ambicijas pačioje Prancūzijoje“, - sako istorikas.

Bernadotte žmonos Désirée Clary sesuo Julie buvo ištekėjusi už Napoleono brolio Juozapo Bonaparto. Todėl kartais manoma, kad Napoleonas taip tarsi atsilygino su juo susigiminiavusiam maršalui.

A. Mickevičius sako, kad pats faktas, jog Švedijos Riksdagas užimti sosto pakvietė Napoleono maršalą yra politinės situacijos klausimas.

„Buvo keletas kandidatūrų, bet jis tiko ir švedams, ir Napoleonui. Tiesa, buvo tas trūkumas, kad J.B. Bernadotte nebuvo jokios Europos monarchijos palikuonis, monarchų kraujo jis neturėjo. Tačiau jau jo vaikai buvo sutuokti su vokiečių žemių karališkomis šeimomis ir formali problema išsisprendė. Taigi dabar ši dinastija yra karališko kraujo“, - sako Lietuvos edukologijos universiteto docentas.

Tačiau J.B. Bernadotte į sostą pasodintas ne iškart: kadangi buvo dar gyvas Karolis XIII, maršalas patvirtintas kronprincu ir karaliumi tapo 1818 m., nors valdžią į savo rankas perėmė iškart ir valdė iki 1844 m.

Atsisuko prieš Napoleoną

Tapęs Švedijos monarchu J.B. Bernadotte buvo vadinamas Karlu XIV Johanu, jo žmona tapo Desiderija. Sutikdamas pasodinti savo maršalą į Švedijos sostą Napoleonas tikriausiai tikėjosi jo lojalumo, tačiau gyvenimas klostėsi kitaip.

Napoleonas spaudė J.B. Bernadotte skelbti karą Britanijai – šis pakluso, bet realių veiksmų nevykdė. 1812 m. Napoleonas pradėjo karą prieš Rusiją, o Švedija su ja pasirašė sutartį. 1813 m. švedai susitarė su britais ir be jokių skrupulų įsitraukė į koaliciją prieš Napoleoną.

„Garsiajame Leipcigo mūšyje 1813 m. J.B. Bernadotte buvo viena iš svarbių figūrų“, - sako A. Mickevičius.

Leipcigo arba Tautų mūšis, kuriame prieš Napoleoną kovėsi Britanija, Prūsija, Rusija ir Švedija, laikomas vienu žymiausių Naujųjų laikų mūšių. Tai vienos kruviniausių kautynių, per kurias žuvo apie 600 tūkst. karių. Jis baigėsi Napoleono pralaimėjimu.

Po pergalės prieš Napoleoną šalys dėl pasaulio tvarkos tarėsi Vienoje surengtame kongrese. Čia kilo klausimas dėl Švedijos kronprinco J.B. Bernadotte. Prancūzų Burbonų dinastija, kuri sugrįžo valdžion po Napoleono, reikalavo atimti Švedijos sostą iš buvusio prancūzų maršalo, bet J.B. Bernadotte parėmė britai ir rusai.

Klausiamas, koks karalius buvo buvęs Napoleono maršalas, į istoriją įėjęs Karolio IV Johano vardu, A. Mickevičius teigia, kad jis Švedijoje pradėjo vieną sėkmingesnių laikotarpių, mat sugebėjo normalizuoti santykius su Rusija ir Britanija bei turėjo galimybę skirti dėmesio vidaus reikalams.

„Bet jei jaunystėje, prancūziškuoju etapu jis buvo revoliucingas, pažangus, tai tapus Švedijos valdovu visi jo respublikoniški idealai buvo pamiršti ir kaip monarchas jis buvo konservatyvus, bet jo valdymas sėkmingas“, - sako istorikas.

„Ir apskritai Švedijai šita dinastija sėkminga“, - priduria A. Mickevičius, pabrėždamas, kad nemažai šios dinastijos monarchų buvo labai išsilavinę žmonės, be didelio polinkio į autokratiją.

Beje, pažymėtina, kad jau 1809 m. Švedija buvo perėjusi prie konstitucinės monarchijos – tai reiškė, kad monarcho galios yra ribojamos pagrindinio šalies įstatymo.

Kai 1907 m. į Švedijos sostą atsisėdo Gustavas V, šalyje galutinai susiformavo konstitucinė monarchija su stipriu Riksdago dominavimu.

„Po Pirmojo pasaulinio karo, galima sakyti, kad karaliaus galios sunyksta, nors realios valdžios monarchas dar šiek tiek turėjo“, - teigia istorikas.