Išsilavinimas politikos mokslų ar diplomatijos srityje, atitinkama darbo patirtis, nepriekaištinga biografija, politinės partijos palaikymas, finansinė parama ir, žinoma, amžiaus cenzas, jau nekalbant apie daugumos piliečių balsus – nereikia ir sakyti, jog prezidentu tapti gali ne kiekvienas.
Tačiau šią tiesą paneigti užsimojo ambicingas automechanikas, neseniai sugrįžęs iš emigracijos Norvegijoje. Jaunas vyras drąsiai prisistato kaip „būsimas Lietuvos prezidentas, saviškis“ ir internete platina savo reklaminius klipus bei nuotraukas, kuriose jis neva susitinka su rinkėjais. Iš pirmo žvilgsnio visa ši kampanija gali pasirodyti tartum reklaminė antis, atrodo, štai tuoj ir paaiškės, kad ponas Vytautas Jankauskas iš tiesų pasirašęs sutartį su populiariu alaus ar šokolado gamintoju. Tačiau vyriškis mielai sutinka pasikalbėti ir panašu, kad jo ketinimai ne tik naivūs, bet ir rimti.
– Ar gerai supratau, ketinate tapti Lietuvos prezidentu?
– Taip. Kadangi man šiuo metu yra trisdešimt vieneri kandidatuoti į 2019 metų rinkimus aš teisės neturiu. Tačiau tai nėra blogai, juk šalies valdyme patirties aš neturiu, tad man reikia laiko, kad sukaupčiau tinkamą bagažą žinių, kad geriau suprasčiau, ko reikia Lietuvos žmonėms. Savo srities profesionalu per naktį netampama, šalies valdymas yra labai atsakingas darbas, kuriam pasiruošti aš turiu dešimt metų. Per tuos metus jūs matysite mano gyvenimą, mano padarytus darbus, mano kompetencijos augimą. Garantuoju, kad jau po penkerių metų su nekantrumu lauksite, kada galėsite atiduoti savo balsą už mane, už saviškį.
– Kuo esate geresnis už kitus Lietuvos piliečius? Papasakokite apie save.
– Nenorėčiau savęs pateikti kaip geresnio ar pranašesnio už kitus, aš esu lygiai toks pat kaip visi Lietuvoje gyvenantys piliečiai. Mes, žmonės, esame labai skirtingi: vieni – tylūs, savo nuomonę laikantys užantyje, kiti – prisitaikantys prie esamos situacijos, treti – tokie kaip aš – kovotojai, garsiai sakantys, ką galvoja, nepasiduodantys. Žinoma, kažkada aš buvau pirmas variantas, tylėdamas palikau Lietuvą. Tačiau pirmieji duonos kąsniai svečioje šalyje, pripažinsiu, buvo itin kartūs, tad tik sunki naujo gyvenimo pradžia manyje išugdė kovotoją. Gyvendamas emigracijoje supratau, jog reikia į gyvenimą kabintis visomis jėgomis, nes saldaus pyrago ant stalo tau niekas taip paprastai nepatieks.
Esu kilęs nuo Klaipėdos krašto, augau paprastoje darbininkų šeimoje, turiu brolį ir seserį, esu vyriausias. Gyvenome ganėtinai sunkiai, nuolatos trūkdavo pinigų, tad dar būdamas vaikas, kol kiti žaisdavo krepšinį kieme aš vasaromis padėdavau mamai skindamas uogas. Mokykloje man sekėsi ganėtinai gerai, ne kartą buvau išrinktas klasės seniūnu, kitaip tariant buvau aktyvistas. Dar paauglys susidomėjau automobiliais, tad po pamokų tėvo garaže taisydavau mašinas, vakarais svajodavau, jog vieną dieną šis mažas aptriušęs garažas taps didžiuliu auto-servisu, kurio vadovu, žinoma, būsiu aš, tad visus gautus pinigus taupydavau jam.
Bestudijuojant pavyko susitaupyti pinigų, tad su keletu draugų susimetėme santaupas ir atsidarėme nedidelį automobilių servisą. Vėliau iškeliavau į Norvegiją užsidribti daugiau pinigų nuosavo verslo plėtojimui. Po keleto metų pagaliau grįžau į Lietuvą, čia pradėjau kurti naują gyvenimą. Esu ganėtinai veiklus ir aktyvus žmogus, labai mėgstu žvejoti, žaisti krepšinį, pasilepinti pirties malonumais. Kadangi mano vaikystė nebuvo iš lengvųjų, gyvenimas išmokė į jį žvelgti atsakingai. Taip pat matydamas, kaip sunkiai dirba mano tėvai, supratau, jog darbštumas ir atsidavimas yra būtinos savybės norimo tikslo link.
– Gal galėtumėte konkrečiau atsakyti į klausimą, kuo esate geresnis už kitus? Yra daug emigravusių ir grįžusių automobilių mechanikų. Kodėl jūs, o ne jie turėtų tapti Lietuvos prezidentais?
– Na į šį klausimą aš Jums savo nuomonę pasakiau. Savęs mechaniku aš nebelaikau, tai mano praeitis, buvęs gyvenimo startas. Šiuo metu aš esu jaunas verslininkas steigiantis savo įmonę Lietuvoje bei, žinoma, naujas, pasiryžęs pakeisti Lietuvą politikas. Kažkada gi ir V. Uspaskichas buvo suvirintojas, nors aš sau tokios lemties kaip jo nelinkėčiau.
– Kas paskatino apsispręsti pradėti savo rinkiminę kampaniją?
– Pirmiausia kandidatuoti į prezidento rinkimus mane paskatino mano žmona. Ji visuomet mane palaikydavo ir sakydavo, jog aš turiu visas savybes, kurios būtinos vadovui. Kita priežastis, kuri paskatino pradėti rinkiminę programą yra tai, jog Norvegijoje gyvendamas jau keletą metų savo gimtinės niekad nepamiršau. Nuolatos žiūrėdavau lietuviškas žinias, skaitydavau naujienų portalus, sekdavau įvykius, kas dedasi mūsų šalyje.
Prisipažinsiu, ne vieną naktį iki paryčių neužmerkdavau akių, galvodavau, kodėl, kodėl žmonėms taip sunku Lietuvoje, kodėl mūsų valdžia elgiasi taip neapgalvotai ir savanaudiškai, kodėl paprasti žmonės taip kenčia, o turtuoliai ir toliau lobsta?
Šios mintys mane ilgai kankindavo naktimis, kol galiausiai supratau, jog nereikia gailėti žmonių ir lieti pykčio ant blogos valdžios, supratau, jog reikia jiems padėti, pakeisti jų gyvenimus gerėjimo linkme, o kas jiems padės, jeigu ne toks pat, kaip jie - paprastas žmogus.
Galbūt tai nuskambės kiek altruistiškai, galbūt daugeliui iškyla klausimas kodėl aš turėčiau padėti kitiems, galbūt daugelis pagalvosite, kad atsirado dar vienas „politikierius“ trokštantis prasibrauti arčiau aukso puodo. Visiems galiu atsakyti paprastai - tai ko siekiu ir trokštu aš, turėtų siekti ir visi dabar valdžioje esantys valdininkai, tačiau situaciją matome kiek kitokią. Gyvendamas svečioje šalyje aš pajutau, kaip gali gerai ir pilnavertiškai gyventi kiekvienas to norintis žmogus, todėl mano tikslas, kad kiekvienas lietuvis pajaustų tą gyvenimo pilnatvę.
– Ar turite komandą, ar dirbate vienas? Kas finansuoja jūsų reklamą, pavyzdžiui neseniai internete pasirodžiusį reklaminį klipą?
– Taip, komandą aš turiu - tai yra mano šeima, artimieji, per gyvenimą sutikti draugai, šie žmonės mane itin palaiko, tiki, jog man gali pasisekti, tad visi padeda kuo tik išgali. Žinoma, šiuo metu aš ieškau ir politiniuose rinkimuose patirties turinčių asmenų, bet savo rinkiminę programą finansuoju iš savo asmeninių lėšų.
– Kiek laiko jums teko dirbti Norvegijoje? Kokiais darbais ten užsiėmėte?
– Gyventi ir dirbti į Norvegiją iškeliavau 2009 m. kuomet mūsų šalį buvo užvaldžiusi ekonominė krizė. Išvažiuoti mane paskatino tik vienas tikslas – kuo greičiau susikrauti kapitalą savo įmonei Lietuvoje, tuo metu tai atrodė greičiausias kelias.
Iškeliavau aklai, nežinodamas, ar gausiu ten kokį darbą ar ne, vienintelis širdį raminęs dalykas buvo tai, jog ten jau keletą metų gyveno mano pusbrolis, pas kurį aš pradžioje ir apsistojau. Emigracijos pradžia buvo itin sunki, nemokėjau gerai anglų kalbos, norvegų kalba man buvo išvis nesuprantama, dirbau pačius prasčiausius darbus, kokius tik įsivaizduojate. Ne kartą mane apgavo, nesumokėjo atlyginimo, bet aš nepasidaviau, dirbau kiek išgalėdamas, nes tikėjau, kad vieną dieną mane kažkas ims vertinti.
Kaip ir minėjau anksčiau, labai mėgstu taisyti automobilius, tad laisvu laiku po darbo, kieme taisydavau ten esančių lietuvių mašinas. Vieną dieną man betaisant automobilį prie manęs priėjo vietinis norvegas, susižavėjo mano darbštumu, tad pakvietė dirbti į jo nuosavą automobilių servisą. Tuo metu man tai buvo didžiausias pripažinimas, tą dieną pasijaučiau tikru žmogumi, nes iki tol visiems buvau tik pigus vergas.
Dirbti norvego įmonėje man labai patiko, dažnai pasilikdavau ten padirbėti ir viršvalandžius, savininkas tai labai vertindavo. Laikui bėgant mes su Christianu tapome tikrais draugais, savaitgaliais jis mane kviesdavosi vakarienės į savo namus, jo šeima taipogi mane priimdavo labai šiltai, tad tuo metu Norvegijoje jaučiausi lyg namuose. Per keletą metų aš tapau jo įmonės direktoriumi, gyvenimas, atrodo, buvo puikus, pinigų netrūko, tačiau širdyje ramybės nedavė viena mintis - tėvynės ilgesys. Tad štai, po šešerių metų pertraukos aš vėl gyvenu Lietuvoje ir iš jos daugiau išvažiuoti neketinu.
– Ką turite mintyje sakydamas, cituoju: „Savo užsispyrimu ir darbštumu išsikovojau teisę Norvegijoje vadintis tikru žmogumi”? Kas yra tas netikras žmogus ir kuo jis skiriasi nuo tikro?
– Čia, sakyčiau, galbūt labiau metafora, apie orų žmogaus gyvenimą sociume, kuo šiandieninėje Lietuvoje gali pasidžiaugti nedaugelis. „Tikru“ žmogumi gali vadintis, kada tau mėnesio viduryje nebepritrūksta pinigų maistui, kuomet tavo šeima gali kartą metuose išvažiuoti atostogų, kuomet tavo vaikai gali lankyti norimus būrelius, kuomet nueiti į teatrą ar koncertą tau netampa nepasiekiama pramoga. Žinoma, nepamirškime ir orumo, kuris slypi mumyse. „Tikru“ žmogumi jautiesi tada, kai tave gerbia aplinkiniai, kuomet tu nebijai pasakyti viešai savo nuomonės, kuomet tu jautiesi pilnaverte ir svarbia visuomenės dalimi. Be abejo, „tikro“ žmogaus suvokimas slypi kiekviename iš mūsų, ir mes tai turime ugdyti savarankiškai, aš noriu būti tuo žmogumi, kuris visiems padėtų ir įkvėptų veikti, bei atrasti savyje „tikrą“ žmogų.
– Koks Jūsų išsilavinimas?
– Kadangi nuo jaunystės labai mėgau taisyti automobilius po mokyklos baigimo nusprendžiau savo žinias pagilinti profesinėje mokykloje, mokiausi mechaniko amato. Pradėjus savo nuosavo automobilių serviso verslą supratau, jog man trūksta žinių verslo valdyme, tad Klaipėdoje toliau savo žinias gilinau studijuodamas verslo vadybą.
– Neseniai pasidžiaugėte pirmuoju susitikimu su rinkėjais. Kur jis vyko? Ką aptarėte? Kaip į pirmąjį susitikimą pavyko pakviesti žmonių?
– Mano pirmasis susitikimas vyko su pačia potencialiausia visuomenės dalimi - jaunais žmonėmis ir studentais. Susitikimas buvo Vilniuje, su studentais diskutavome apie tobulos valstybės portretą, jaunimas dalinosi idėjomis, ko jie norėtų iš valdžios, kaip norėtų gyventi po 10 metų, kitaip tariant įvyko trumpos idėjų dirbtuvės. Man svarbi kiekviena visuomenės dalis, tad kad suprasčiau ko nori senjorai, verslininkai, ūkininkai, bedarbiai, tautinės mažumos , emigrantai bei jaunos šeimos ketinu susitikti su visais, taip aš sužinosiu ko noriu ne tik aš bet ir visuomenė.
– Nepriklausote jokiai politinei partijai. Kodėl? Kokios Jūsų politinės pažiūros?
– Šiuo metu aš save keliu kaip nepriklausomą kandidatą, nes dabartinėje Lietuvoje matau per daug nešvarių žaidimų tarp politinių partijų, todėl nenorėčiau į juos įsitraukti būdamas nuo kažko priklausomas. Man dabar labiau svarbi visuomenės nuomonė, o ne politinių srovių, kurios, noriu aš to ar nenoriu, nukreiptų mane jiems palankia linkme. Manau, kad demokratiškoje valstybėje svarbiausia ne kokios tavo politinės pažiūros, o kokios tavo kaip žmogaus siekiamybės ir vertybės.
– Politinius nesutarimus ir žaidimus paliekant nuošalyje, kokiai politinei ideologijai labiausiai prijaučiate?
– Mano pažiūros yra “geresnė Lietuva”. Kai reikia aš liberalas, kai kuriais klausimais kairysis, kitais klausimais – aš tvirtas konservatorius. Žinote, šiuo metu Lietuvoje yra kvaila kategorizuoti savo politines pažiūras. Ilgai studijavau esamų partijų programas, nuostatas ir mano nuostabai jos visos identiškos, praktiškai vienodai surašytos, tad kam tie ,,vardai''. Mano močiutė, kuri išgyveno karus ir negandas sakydavo - atėjo vokietis ir išėjo, žinojom, kad ir rusas išeis, visi išeis, tik lietuvis liks visada. Taip ir su kaire bei dešine. Pažiūrėkit, kas darosi, atėjo kairieji ir išėjo, atėjo dešinieji ir išėjo. o liks tik tie, kurie už Lietuvą iš esmės. Mažai tikrai kairių ar dešinių, tačiau daug - norinčių gyventi gerai, kaip tikri lietuviai. Tikrai apsisprendę ir žinantys, kad yra kairieji ir dešinieji statistiškai yra tik 16,4 procentų. visi kiti - atviri. Jie už mane ir balsuos, aš juos patrauksiu geresnio gyvenimo link.
– Labai įdomi ir dar viena jūsų citata: „Aš nebandysiu prisitaikyti prie sistemos, aš ją griausiu ir kursiu naują, garbingą, teisėtą, švarią sistemą.” Papasakokite plačiau, prašau, apie savo planuojamą utopiją?
– Apie mano tikslus galite paskaityti rinkiminėje programoje.
– Guodėtės, kad konkurentai jau pradėjo žaisti nešvarius žaidimus, iš Vikipedijos pašalindami straipsnį apie jus. Kaip manote, kam esate neparankus?
– Paskutiniai rinkimai parodė, jog visuomenė vis labiau pasitiki ne partijomis, o nepriklausomais kandidatais, mano nuomone, apskirtai senbuviams nėra patogu, jog į jų kėdes kėsinasi politikos naujokai.
Panašu, kad keisti sistemą pradėjote susirūpinęs šunimis paplūdimyje. Gavęs baudą už be pavadėlio laksčiusį šunį nusprendėte, kad tai yra neteisinga ir pažadėjote pasirūpinti šia „problema”. Koks bus kitas jūsų darbas Lietuvai?
– Nenorėčiau išskirti vieno konkretaus darbo, visi yra svarbūs, nes problemų Lietuvoje yra tikrai daug. Mano, kaip buvusio emigranto vienas iš pagrindinių tikslų yra sugrąžinti šalį palikusius piliečius, kad jie gyvendami čia, Lietuvoje jaustųsi laimingi ir reikalingi valstybei.
