„Man asmeniškai atrodo, kad šios šalys neturėjo palaikymo dėl kvotų namuose, todėl ir reiškė pasipiktinimą. Nes ten vyravo tokie pasisakymai, kurie iš esmės nieko nereiškia. Pavyzdžiui, slovakai kalbėjo – o kodėl mes turime remti Italiją ar Graikiją, mes norime padėti Austrijai“, - pasakojo vienas Lietuvos atstovas.
Tuo metu Europos Vadovų Taryboje trečiadienio vakarą nuotaikos vyravo tokios, kad visi stengėsi užmiršti, kas buvo išvakarėse. Čekai jau nebegrasino Europos Teisingumo Teismu, vengrai atvirai sakė, kad nors buvo prieš, sprendimą vis tiek vykdys.
Rytų ir Centrinės Europos valstybės migrantų krizės kontekste apskritai užėmė kiek kitokią poziciją nei Vokietija, nors aktyviausiai kvotų sistemai priešinosi Višegrado šalys: Čekija, Slovakija, Vengrija ir Lenkija, tik pastaroji balsuodama „už“ turėjo savų siūlymų, į kuriuos buvo atsižvelgta.
Vengrija, Čekija ir Slovakija taip pat anksčiau piktinosi Europos Sąjungos sankcijoms Rusijai. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas niekad neslėpė draugiškesnio požiūrio Maskvos atžvilgiu, Čekijos prezidentas Milošas Zemanas pasmerkė sankcijas Rusijai, Slovakija savo ruožtu laikėsi balansavimo politikos, palaikydama gerus santykius su Vakarų Europa bei stengdamasi įsiteigti ir Rusijai.
Iš Višegrado šalių vienintelė Lenkija pasuko kitu keliu ir derybose dėl pabėgėlių kvotų, ir Rusijos klausimu. Dėl migrantų kvotų Lenkija pareikalavo, kad oficialiuose dokumentuose nebūtų įtvirtinta migrantų dalijimosi formulė ir kad būtų nustatyta, jog Europos Sąjungos taryba Lenkijai galėtų pratęsti migrantų priėmimo terminą dar vieniems metams.
„Bet aš manau, kad mes neturėtume sureikšminti Višegrado bendradarbiavimo. Regionas, kuriame įsikūrusi Slovakija, Vengrija, Lenkija, yra tiesiogiai paveikus migrantų krizei. Be to, tų valstybių interesai daugeliu atvejų persidengia. Šių valstybių veiksmų koordinavimas vyksta reguliariai, nepaisant šios krizės. Šis formatas funkcionuoja įvairiose srityje ir pasiekia laimėjimų: pavyzdžiui, jos gerai koordinuoja savo veiksmus užsienio prekybos srityje, ypač plėtodamos ryšius su Azija“, - sako L. Kojala.
Europos Sąjunga bus kitokia po 5-10 metų
Tačiau Rytų Europos studijų centro mokslininkas sako, kad migrantų krizę ir dalies šalių pozicijos išsiskyrimą derėtų vertinti iš platesnės – Europos Sąjungos – likimo perspektyvos.
Visi pripažįsta, kad kai tik Europą ima krėsti kokia nors krizė, sprendimų priėmimo procesas juda girgždėdamas ir strigdamas, politikai kursuoja iš vienos sostinės į kitą ir sėdi nesibaigiančiuose posėdžiuose.
Tačiau be migrantų krizės, Europoje vis dar neišspręstas Graikijos skolų klausimas, po Rusijos agresijos Ukrainoje kilo ir saugumo politikos krizė. Abi pastarosios krizės yra apmalšintos, bet neišspręstos. Ukrainoje galioja trapios paliaubos, kurios gali žlugti bet kurią minutę, Graikijoje į parlamento rinkimus vėl laimėjo nenuorama Alexis Tsipras.
„Reikia vertinti šią situaciją iš platesnės perspektyvos: kaip iš tikrųjų Europos Sąjunga, kaip vienetas, susidoros su šia krize. Be migrantų krizės, turime dar ir finansų, taip pat užsienio ir saugumo politikos krizę. Tikėtina, kad po penkerių ar dešimties metų Europos Sąjungos tokios, kokia ji yra, nebus. Klausimas tik, kur ji nueis – ar subyrės iki mažiau integruoto darinio, ar galbūt pakryps į kažkokią federaciją“, - teigia analitikas.
Pasak L. Kojalos, ar Europos Sąjunga susidurtų su Rusijos agresija Ukrainoje, ar spręstų Graikijos skolos klausimą, ar bandytų dalintis migrantais iš konflikto zonų, Europos gebėjimas reaguoti yra neefektyvus.
„Tai kyla ir Europos Sąjungos dvilypumo: tai ne politinė sąjunga, bet kartu ir ne tarpvyriausybinė organizacija, kurioje visos šalys turi vet teisę. Tai ir viršnacionalinė organizacija, ir priklausoma nuo konkrečių valstybių sprendimų. Kai tik kyla neefektyvumo klausimas, dažniausiai atsiranda dvi išeitys, kaip jį padidinti: arba pakyli į aukštesnį lygmenį ir darai daugiau sprendimų viršnacionaliniu lygmeniu, kuri federacinę struktūrą, arba žengi žingsnį atgal, pasakai, kad dabartinis integracijos modelis yra neefektyvus ir sugrąžini galias valstybėms“, - sako politologas.
L. Kojala sako, kad Europoje gali atsirasti ir stipriau bei silpniau integruotų valstybių grupės: pavyzdžiui, vienos valstybės, kurios siekia gilesnės integracijos, sudarytų vieną grupę, kitos, kurios nenori integruotis, galėtų likti antrajame plane – pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ar Vengrija.
Kas nutiks, jei vienu metu turėsime 3 krizes
Europos socialinių, teisinių ir ekonominių projektų (ESTEP) direktorius Klaudijus Maniokas sako, kad, jo manymu, kylančios krizės tikrai reikalauja daugiau integracijos, todėl tai natūraliai skatina to netrokštančių valstybių pasipriešinimą.
„Kai kurie sako, kad Europos Sąjungą stumia tos vidinės jėgos: reikia integruoti rinkas, nes kyla bankų krizė, migrantai užplūsta, vadinasi, reikia vieningos prieglobsčio politikos, vieningos išorės sienų apsaugos. Taip manantys sako, kad tos jėgos neišvengiamai skatins Europos Sąjungą toliau integruotis ir tapti federacija, galų gale“, - sako K. Maniokas.
„Kiti sako, kad vis tiek pagrindiniai veikėjai Europos Sąjungoje yra valstybės narės, o jų elgesį dažnai lemia jų rinkėjų baimės. Migrantai yra geras pavyzdys. Taip, atrodo, reikia darbo jėgos, reikia žmonių, kurie senstančiai Europai mokės pensijas, bet rinkėjai jų nenori“, - priduria mokslininkas.
Pasak pašnekovo, šiuo metu Europa veikia balansuodama tarp šių dviejų jėgų. Viena vertus, saugumo, finansų ir migracijos krizės akivaizdžiai signalizuoja, kad Europa turi dar labiau integruotis. „Su tuo net sunku diskutuoti. Pavyzdžiui, rinkos gerai vertina naujus veiksmus dėl bankų sąjungos kūrimo, dėl stabilumo fondo. Bet rinkėjai daugelyje Europos Sąjungos šalių – dabar kalbame apie Vidurio Europos išsiskyrimą – to nenori“, - sako K. Maniokas.
Jo nuomone, Vidurio Europos šalių lyderiai migrantų klausimu elgėsi taip, kaip pageidavo jų visuomenės. Tam iš esmės pritaria ir L. Kojala, pabrėždamas, kad V. Orbano reitingai migrantų krizės kontekste kyla, tuo tarpu Lenkijoje valdančioji „Piliečių platforma“ žymiai nusileidžia pagrindinei konkurentei „Teisei ir teisingumui“.
K. Maniokas teigia nesantis didelis optimistas, kaip federalistai, kurie kiekvienoje krizėje įžvelgia galimybę.
„Tai sunkūs iššūkiai ir jei jie susidubliuos vienu metu, gali grėsti Europos Sąjungos egzistavimui“, - sako mokslininkas.
Pasak K. Manioko, Europos Sąjungoje viskas sprendžiama paskutinę minutę, dažniausiai vėluojama, sprendimai atliepia trumpalaikius poreikius, sprendžiama, tada, kai jau nebegalima nespręsti. Bet, nepaisant to, kiekviena iš krizių apmalšinama tiek, kad neiškiltų vienu metu.
„Nė viena jų nėra išspręsta iki galo ir jos visos atviros, bet judėjimas tam tikras yra ir bent kol kas jos egzistuoja atskirai. Kas iš to bus, sunku pasakyti. Aš esu tos nuomonės, kad kai kur reikia žengti žingsnį į priekį integracijos prasme, kai kur galbūt žingsnį atgal“, - sako mokslininkas.
K. Maniokas sako, kad šiuo metu sprendimai priimami dėl Vokietijos lyderystės. Ilgainiui tai gali nepatikti kai kurioms Europos Sąjungos partnerėms.
„Vokietijos lyderystė pasaulyje ir dalyje Europos Sąjungos buvo labai laukta. Daugelis norėjo ir nori, kad jos būtų daugiau ir būtų aišku, kas yra tie lyderiai, su kuriais galima tartis, kalbėtis. Tiek, kad Vokietija gana atsakingai žiūrėjo į tą lyderystę ir visą laiką siekė, kad ji veiktų aiškiame Europos Sąjungos taisyklių ir institucijų kontekste. Nemanau, kad tas pasikeitė“, - sako pašnekovas.
