Rusija Sirijoje dislokuoja sunkiąją kovinę ginkluotę ir planuoja siųsti apie 2000 karinio personalo priešakinei oro bazei prie Latakijos. Kaip rašo ft.com, remdamasis savo šaltiniu Maskvoje, tokio lygmens pajėgumų dislokavimas atitinka pirmą Rusijos misijos fazę Sirijoje. Maskva Sirijoje taip pat naudojasi Tartuso karine jūrų baze.
Taip pat Maskva mėgina įtikinti tarptautinę bendruomenę susitarti dėl Sirijos ateities. Nors izoliuota po įvykdytos agresijos Ukrainoje, Rusija mėgina grįžti į didžiųjų žaidėjų gretas su sprendimu dėl Sirijos. Rusija kaip tik pirmininkauja Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, rugsėjo pabaigoje Rusijos prezidentas V. Putinas planuoja kreiptis į Generalinę Asamblėją ir, žinoma, ketina kalbėti apie tarptautinį terorizmą.
Atrodo, V. Putino pastangos veikia: JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry paprašė Rusijos ir Irano atvesti abiejų režimų remiamą Sirijos prezidentą Basharą Assadą prie derybų stalo bei užsiminė, kad pastarajam nebūtina atsistatydinti iškart, JAV gynybos sekretorius Ashtonas Carteris su kolega iš Rusijos Sergejumi Šoigu telefonu kalbėjosi apie karinių susidūrimų pavojų.
Į Maskvą nuvyko ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu su Izraelio ginkluotųjų pajėgų štabo vadu, generolu Gadi Eisenkot ir karinės žvalgybos vadu, generolu majoru Hezl Halevi.
„Tai kas vyksta dabar, yra gerokai platesnės strategijos dalis – susigrąžinti įtaką Artimuosiuose Rytuose. Rusija iš esmės nori sukurti ašį Rusija - Iranas - Sirija. Tai pirmas tikslas. Šios ašies kūrimo kontekste reikėtų žiūrėti ir į derybas su Iranu dėl branduolinių programų, ir į pasiūlymus dėl antiteroristinės koalicijos. Tai yra bandymas sugrįžti į Artimuosius Rytus", - sako Europos politikos analizės centro (CEPA) analitikas Marius Laurinavičius.
JAV strategija, kurios nėra
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas teigia, kad JAV neturi aiškios strategijos Artimuosiuose Rytuose. Pasak jo, pagrindinis B. Obamos administracijos siekis buvo susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos sustabdymo mainais už sankcijų panaikinimą. Šį tikslą Vašingtonas pasiekė, bet ties tuo ir sustojo.
„Tai vienintelis Artimųjų Rytų klausimas, kuriame buvo galima tikėtis sėkmės. Ir pagal tai, kaip yra šiuo metu, tai yra sėkmė, žvelgiant B. Obamos administracijos akimis. Kiti klausimai buvo nustumti į šoną baiminantis, kad nereikėtų paaukoti Irano susitarimo, nenorint išgąsdinti Irano ar panašiai. Kiti klausimai liko neišspręsti, pats B. Obama prieš metus pripažino, kad neturi jokios strategijos ISIS atžvilgiu. Tada JAV nusprendė kartu su partneriais imtis karinių oro antskrydžių, bet metai praėjo, naudos mažai“, - teigia politologas.
2014 m. lapkričio mėnesį žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi neoficiali informacija, kad JAV prezidentas savo nacionalinio saugumo grupei nurodė parengti naują strategiją Sirijai, įtraukiant į ją B. al-Assado režimo pakeitimą. Buvo teigiama, kad tokį posūkį lėmė Turkijos ir Persijos įlankos šalių, oponuojančių B. Assadui, spaudimas, nors JAV iš pradžių laikėsi nuostatos spausti ISIS tik Irake.
M. Laurinavičius priminė, kad 2013 m., kai B. Assadas panaudojo cheminį ginklą, JAV planavo smogti taikiniams Sirijos režimui, bet tuomet su savo vadinamosiomis taikos iniciatyvomis įsikišo Rusija ir JAV atsitraukė.
T. Janeliūnas teigia, kad JAV Artimuosiuose Rytuose pastaruoju metu prarado labai daug: su Izraeliu santykiai sugadinti dėl susitarimo su Iranu ir kitų dvišalių aspektų, Saudo Arabija nėra patikimas partneris, Irakas – nestabilus ir iš dalies užimtas ISIS. Taigi Vašingtonas neturi patikimų partnerių ir neturi plano, ką daryti su Sirija.
„Kai mes klausiame amerikiečių dėl jų pozicijos Sirijoje, jie išsisukinėja“, - DELFI sakė vienas Lietuvos vykdomosios valdžios atstovas.
„Dabar viešojoje erdvėje vyksta svarstymai, kad neva laukiama tiesioginio B. Obamos ir V. Putino susitikimo Niujorke per Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos atidarymą, neva Rusija labai tikisi, kad toks susitikimas įvyks ir V. Putinas galės tiesiogiai pristatyti planą, kaip sureguliuoti Sirijos konfliktą“, - pasakoja mokslininkas.
„Bet nėra atsakymo, ar B. Obama yra pasiruošęs tokiam susitikimui ir vyrauja dvi pozicijos: pagal vieną jų, su Rusija šnekėtis reikia, nes be Rusijos neįmanoma išspręsti Sirijos klausimo. Bet kuriuo atveju geriau išgirsti, ką jie nori pasiūlyti, negu visiškai nesikalbėti. Kita pozicija, kad jokiais būdais nereikėtų net užuominomis sudaryti sąlygų V. Putinui įgyti pranašumą, nes tai reikš, kad visos sankcijos, bandymai neutralizuoti Rusiją po Krymo aneksijos eina velniop ir, atitinkamai, Rusija grįžta į pasaulio lyderių elitą spęsdama vieną iš aktualiausių pasaulio krizių“, - tęsia T. Janeliūnas.
Tačiau T. Janeliūnas neabejoja, kad Vašingtonas nežiūrės pro pirštus, jei rusai bandytų plėsti įtaką Irako link.
Rusijos planas: dviejų kelių strategija
Rusijos interesai Artimųjų Rytų regione akivaizdūs ir niekad per daug nebuvo slepiami. Pasibaigus Šaltajam karui ir žlugus Sovietų Sąjungai, Rusija išsaugojo Tartuso bazę Sirijoje, bet šiame regione stipriai nusileido JAV. Dabar atsirado būdas persverti Vašingtoną.
„Aš labai abejoju, ar Rusija Sirijoje imsis aktyvių kovinių veiksmų, išskyrus savo karinio kontingento stiprinimą. Mano supratimu, tai, ką jie daro, yra karinio buvimo stiprinimas, tai nėra pasirengimas karinei operacijai, nėra noras įveikti ISIS", - sako CEPA analitikas M. Laurinavičius.
„Jiems tikrai nesvarbu išspręsti konfliktą, jiems reikia įtvirtinti įtaką", - priduria pašnekovas.
Nikolajus Kozhanovas iš Chatam House BBC rašo, kad Kremlius ėmėsi dviejų kelių strategijos: iš vienos pusės Maskva intensyvina dialogą su tarptautine bendruomene dėl susitaikymo proceso Sirijoje, iš kitos – didina paramą B. Assado režimui, kad užsitikrintų, jog režimas išsilaikytų pakankamai ilgai ir Rusija pasiektų tarptautinius savo tikslus.
Tai reikštų, kad karinis konfliktas gali dar labiau suintensyvėti, kaip kad baiminasi JAV ir Europos Sąjunga.
„Visiškai įmanoma, kad konfliktas dar labiau įsiplieks, nes kai yra papildomas vienos pusės įsitraukimas, atsiranda pretekstas kitoms pusėms ieškoti papildomų šaltinių, rėmėjų, bandyti iš naujo stiprinti savo pozicijas“, - sako T. Janeliūnas.
„Netikiu, kad net su Rusijos įsikišimu būtų galima labai lengvai perlaužti situaciją į B. Assado pusę“, - priduria politologas.
Natūrali tebesitęsiančio konflikto pasekmė – pabėgėliai, su kuriais nesusidoroja ne tik aplinkinės valstybės, kaip Turkija, Libanas ir Jordanija, bet ir Europos Sąjunga.
Izraelis pamatė, iš kur pučia vėjas
Rusijai įsitraukus į konfliktą natūraliai sunerimo Izraelis, kurio premjeras B. Netanyahu netruko suplanuoti vizito į Maskvą. Kaip rašo timesofisrael.com, žinia, kad premjeras į vizitą pasiėmė ginkluotųjų pajėgų štabo vadą ir karinės žvalgybos vadą, demonstruoja Tel Avivo susirūpinimą.
Izraeliui labai svarbu užsitikrinti galimybę atakuoti „Hezbollah“ objektus ir įsitikinti, kad rusų ginklai nepateks į rankas šiai teroristinei organizacijai. Tel Avivas ne kartą smogė „Hezbollah“ taikiniams Libane ar Sirijoje, tačiau rusų planai įsitraukti į konfliktą tiesiogiai komplikuoja reikalus Izraeliui.
Timesofisrael.com teigimu, 2013 ir 2014 m. Izraelis galimai atakavo taikinius Latakijoje, kur dabar rusai kuria priešakinių pajėgų oro bazę. Tai reiškia, kad dabar tokios atakos būtų sunkiai įmanomos.
„Sunku dabar spręsti, ko iš rusų tikisi Izraelis, bet, matyt, nenorėtų su Rusija tiesiogiai konfrontuoti, kad nebūtų netikėtų susidūrimų. Izraeliui rūpi, koks bus Rusijos vaidmuo šiame regione. Ir čia iš tikrųjų įdomus žaidimas, turint galvoje kad Izraelis yra nusivylęs JAV politika apskritai Artimuosiuose Rytuose – ne tik dėl susitarimo su Iranu, bet dėl to, kaip amerikiečiai apskritai veikia šiame regione. Visiškai įmanoma, kad Izraelis ieškotų kažkokio racionalaus susitarimo ir su Rusija“, - sako T. Janeliūnas.
Europa tiki diplomatinėmis priemonėmis
Rusijai tiesiogiai įsitraukiant į konfliktą Sirijoje, į keistą padėtį patenka ir Europos Sąjunga, kuri iš esmės labiausiai suinteresuota pabėgėlių srauto sumažinimu. Tačiau Europoje nedaug manančių, kad Rusijos įsitraukimas sušvelnins konfliktą.
„Europa susikoncentravusi į šią problemą būtent dėl migracijos“, - teigia T. Janeliūnas.
Mėgindama susidoroti su pabėgėlių srautais Europos Sąjunga svarsto tokias galimybes kaip didinti pagalbos planą su Sirija besiribojančioms šalims – Turkijai, Libanui, Jordanijai, Egiptui, Irakui. Tarp kitų planų yra Europos Sąjungos sienų apsaugos stiprinimas ir kova su žmones nelegaliai į Europą gabenančiais organizuotais nusikaltėliais.
Nuo karo pradžios iš Sirijos pasitraukė daugiau nei 4 mln. gyventojų, iš kurių 1,9 mln. atsidūrė Turkijoje, 1,1 – Libane, 629 tūkst. – Jordanijoje, 249 tūkst. – Irake, apie 156 tūkst. Egipte ar kitose Šiaurės Afrikos šalyse. Pačioje Sirijoje namų neteko apie 7,6 mln. Sirijos gyventojų.
Europos Sąjungą šiais metais pasiekė apie 500 tūkst. pabėgėlių.
Europos Komisijos pateikiamais duomenimis, Europos Sąjungos šalys jau skyrė apie 4 mlrd. eurų pabėgėlius priimančioms šalims. Pagalba maistu, vandeniu, medicinos reikmenimis, pastoge yra teikiama ir per humanitarinius partnerius.
Trečiadienį kaip tik vyks neformalus neeilinis Europos Vadovų Tarybos susitikimas, skirtas migracijos krizei spręsti.
Kaip rašoma darbotvarkėje, susitikimo metu tikimasi susitarti dėl pagalbos išorines sienas turinčioms Europos Sąjungos šalims (tai yra, Graikijai ir Italijai), įtvirtinti bendradarbiavimą su Vakarų Balkanų šalimis, Turkija ir kitomis valstybėmis, besiribojančiomis su Sirija.
Taip pat planuojama priimti sprendimą dėl finansavimo didinimo pabėgėlių reikalų komisarui, Pasaulio maisto programai, susitarti dėl dalies pabėgėlių grąžinimo bei diplomatinių priemonių, kaip spręsti krizę Sirijoje.
Turkija gali tapti Europos buferiu
„Turkija yra ta šalis, kuri galėtų absorbuoti daugiausiai pabėgėlių“, - teigia T. Janeliūnas.
Šioje šalyje ir taip glaudžiasi apie 1,9 mln. pabėgėlių. Taigi nenuostabu, kad lankantis Europos Komisijos prezidentui Donaldui Tuskui turkų prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas juokais pasiūlė Europai įtraukti Turkiją į kvotų sistemą ir išsidalinti visiems jos turimus pabėgėlius, rašo ft.com.
Pasak T. Janeliūno, Europos Sąjunga turėtų pasiūlyti rimtą paramą šiai šaliai, kuri įtikintų Ankarą kontroliuoti pabėgėlių judėjimą, aktyviau saugoti savo sienas ir organizuoti paramą pabėgėlių stovykloms.
„Tai galbūt kažkiek pakoreguotų migracijos srautą“, - mano profesorius.
Kaip rašo ft.com, tikimasi Turkijai per visas programas surinkti apie 1 mlrd. eurų. Bet tai nėra itin didelė suma, ypač įvertinus, kad pati Turkija jau išleido apie 6 mlrd. dolerių (apie 5,3 mlrd. eurų).
Turkija gali tapti Europos Sąjungos buferiu, bet tam reikia suteikti pabėgėliams leidimus dirbti. Ankarai tai gali būti skausmingas sprendimas, bet, kaip rašo Alexas Barkeris iš ft.com, papildomas finansavimas priverstų turkus griežčiau saugoti sienas, užkirsti kelią nelegaliam pabėgėlių gabenimui bei įdiegti pabėgėlių registracijos sistemą.
Apskritai Turkijos pozicija Sirijos konflikte buvo ir išlieka labai dviprasmiška. Turkija labiausiai suinteresuota palaikyti stabilumą savo viduje, bet tam grasina kurdų separatizmas. Pabėgėliai stabilumo šaliai nesuteikia.
Ilgai abejojusi Turkija leido naudotis jos oro erdve antskrydžiams prieš ISIS, bet turkų ginkluotosios pajėgos pačios vykdo atakas prieš ISIS kovojančius kurdų kovotojus Sirijoje ar Irake. Taip pat buvo pranešimų apie Turkijos dvigubą žaidimą perkant naftą iš ISIS kontroliuojamų teritorijų, per Turkiją keliauja daugelis prie ISIS nusprendusių prisijungti kovotojų.