Galėtum pagalvoti, kad atsidūrei ties Vengrijos ir Serbijos siena, kur vengrai spygliuotomis tvoromis bando saugotis nuo plūstančių pabėgėlių.
Tačiau čia saugomasi ne pabėgėlių. Pabradėje gyvena nelegalūs migrantai, kuriems nepavyko nepastebėtiems kirsti Lietuvos sienos. Taip, dalis jų galbūt taps pabėgėliais arba įgis papildomos apsaugos statusą, bet tuomet bus perkelti į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą.
Pabradėje žmonės paprastai laukia arba sprendimo dėl legalaus statuso Lietuvoje, arba išsiuntimo namo.
Į centrą vykome su kolege iš Austrijos dienraščio tikėdamosi pabendrauti su prieglobsčio Lietuvoje pasiprašiusiais žmonėmis. Bet, po teisybei, nemanėme, kad durys bus atvertos taip plačiai.
Tačiau neatrodo, kad centro gyventojai būtų patenkinti įstrigę Lietuvoje, mat daugeliui jų tai tik tranzito šalis pakeliui į turtingąją Europą. Prašymus suteikti prieglobstį jie rašo veikiau dėl galimybės laisviau judėti ir tikimybės, kad anksčiau ar vėliau pavyks priartėti prie tikslo.
„Mes norėjome išvykti į Nyderlandus, ten gyvena mūsų dukra“, - pasakoja vidutinio amžiaus moteris iš Kirgizstano. Jos teigimu, Nyderlanduose nepalyginamai geriau rūpinamasi prieglobsčio pasiprašiusiais žmonėmis.
Sirijos kurdas Ismailas Abdelis Bassatas pasakojo norėjęs į Europos Sąjungai nepriklausančią Norvegiją, kurioje kurį laiką gyveno ir dirbo. Jo teigimu, vienas jo brolis Norvegijoje, kitas – Nyderlanduose, dar vienas – Turkijoje, o pats Ismailas atsidūrė Lietuvoje.
„Norėjome į Vokietiją“, - rankose laikydama keptuvę ir butelį aliejaus pripažįsta ir 17-metė atvykėlė iš Afganistano.
Besilaukianti mergina Pabradėje atidūrė su savo vyru, tačiau jis apgyvendintas sustiprinto saugumo centro dalyje.
Pora Lietuvoje pasiprašė prieglobsčio, bet bandė išvykti, todėl buvo sulaikyti iš naujo ir vyras teismo sprendimu apgyvendintas Pabradėje už grotų, kūdikio besilaukianti mergina – bendrabučio tipo centro patalpose.
Pasakoja neįtikėtinas istorijas
Pabradės užsieniečių registracijos centre veikia tarsi du padaliniai. Kalėjimą primenančiame pastate gyvena išsiuntimo namo laukiantys migrantai arba prieglobsčio Lietuvoje prašytojai, kurie jau yra bandę pasišalinti iš Lietuvos.
Kita centro dalis – joje gyvenantieji iš esmės yra laisvi – skirta prieglobsčio pasiprašiusiems asmenims, kurie nėra pažeidę nustatytų sąlygų. Tai reiškia, kad šioje dalyje gyvenantys užsieniečiai nebandė bėgti.
Užsieniečių registracijos centro vadas Remigijus Volikas ir pavaduotojas Aleksandras Kislovas pirmiausia supažindina su bendrabučio tipo centro dalimi, kur atvykėliai gyvena tarsi studentai. Skirtumas tik tas, kad jie negali palikti centro ilgiau nei 24 valandoms. Atvykome ryte, todėl pastatas skendi beveik tyloje, žmonės po truputį tvarkosi.
„Atvykėliai iš Afganistano dažnai nežino, kaip reikia plauti kambarius šlapiu skuduru“, - pasakoja R. Volikas.
„O su gruzinais turėjome bėdų, nes jie mėgsta bidė naudoti kojoms plauti“, - priduria centro pavaduotojas A. Kislovas. Jis taip pat sako, kad centre gyveno prieglobsčio prašytojų iš Gruzijos, kurie pjaustėsi save, kiti buvo apvogę Pabradės parduotuvę, treti – priglaudę lankytojų telefoną.
„Tokiems žmonėms čia nepatinka, nes pas mus tvarka", - sako A. Kislovas.
Abu vyrai gali pripasakoti daugybę istorijų, kurios verčia kraipyti galvą.
Mergina iš Afganistano nori mokytis
Iš kambario galvą iškiša vidutinio amžiaus moteris iš Kirgizstano. Leidžia fotografuoti kambarį, tik pati į kadrą nelenda. Ji kambaryje gyvena su savo sutuoktiniu, ruošiasi pusryčiauti. Moteris pasakoja apie sąlygas Nyderlanduose, kur gyvena jos dukra.
„Tai nepalyginama“, - aiškina ji ir mosteli į kambario pusę, kur valgo sutuoktinis.
„Mano vyras turi negalią, o čia net negalima gauti vežimėlio“, - teigia ji, leisdama visiškai aiškiai suprasti, kad tikėjosi visai ne to, ką gavo.
Klausiama, ar ketintų apsigyventi Lietuvoje, jei būtų suteiktas prieglobstis, pašnekovė neatrodo užtikrinta: „Gal ir liktume. Čia vis tiek žmonės supranta rusiškai, galima susikalbėti“.
Ji taip pat pristato savo kaimynę – jaunutę merginą iš Afganistano, kuri truputį kalba angliškai. Užsieniečių registracijos centre ji gyvena su savo vyru, tik jis yra kalėjimą primenančioje centro dalyje.
Kaip aiškina centro direktoriaus pavaduotojas A. Kislovas, pora buvo pateikusi prašymą suteikti prieglobstį, bet bandė palikti Lietuvą ir buvo sugrąžinti. Dėl šios priežasties vyras, teismo sprendimu, pateko į uždarąją Pabradės dalį, kūdikio besilaukianti jo žmona išsiprašė gyventi atvirojoje. Sutuoktiniai turi teisę į susitikimus, bet pastarąjį kartą susitikimas atšauktas, nes vyras baudžiamas už vaizdo stebėjimo kamerų sudaužymą.
„Mes pabėgome, nes Afganistane nesaugu, kažkokie žmonės mus norėjo nužudyti“, - DELFI sakė mergina, bet nemokėjo paaiškinti, kodėl jiems su vyru grėsė pavojus.
„Aš noriu lankyti mokyklą, noriu mokytis, o Afganistane tai neįmanoma“, - priduria jaunoji centro gyventoja, tačiau neleidžia jos fotografuoti. Islame žmonių atvaizdai nėra suderinami su religiniu mokymu.
Pašnekovė sako angliškai šiek tiek pramokusi mokykloje, bet, jos teigimu, daugelis mergaičių bijo eiti į mokyklą, mat talibai dažnai taikosi į mergaičių mokymo įstaigas – jie mano, kad moterims išsilavinimas žalingas. „Jei eini į mokyklą, turi nuolat bijoti, kad tave nužudys“, - sako mergina.
Afganistane mergina paliko motiną, tris seseris ir brolį. Lietuvoje, jos teigimu, su vyru jie jau penki mėnesiai.
Kurdui iš Sirijos nepatinka maistas
Užsieniečių registracijos centre sutinkame ir atvykėlį iš Sirijos Ismailą Abdelį Bassatą. Vyras sakosi esąs kurdas iš Hasakos miesto Sirijoje, netoli Turkijos ir Irako sienos, tačiau jo pasakojimas gana painus, galbūt dėl kalbos barjero.
Ismailas šiek tiek kalba angliškai, tačiau jo gyvenimo vingius buvo sunku suprasti ir arabiškai kalbančiai žurnalistei iš Austrijos leidinio. Kalbėdamas arabų kalba Ismailas greitakalbe beria žodžius ir mojuoja rankomis – vyras dažnai mini Gvantanamą: veikiausiai jis lygina uždarąją Pabradės centro teritoriją su Gvantanamu.
Pasakodamas angliškai Ismailas ne toks emocingas, bet taip pat išreiškia baimę patekti į uždarąją Pabradės užsieniečių registracijos centro teritoriją.
„Vieną dieną aš esu čia, o kitą gal mane nusiųs ten? Iš kur man žinoti?“, - piktinosi vyras.
A. Kislovas DELFI aiškina, kad Užsieniečių registracijos centro valdžia negali savavališkai, be teismo sprendimo, patupdyti prieglobsčio prašytojo į sulaikymo zoną. Tačiau Ismailas to veikiausiai nežino arba, jei žino, tai piešia dramatiškesnę situaciją.
Ismailas sakosi ilgą laiką gyvenęs Norvegijoje, kur esą buvo gavęs prieglobstį, bet baigėsi terminas ir jis turėjo išvykti. Vyras sako vykęs ir į Švediją, bet buvęs atsiųstas į Lietuvą.
Kalbėdamas apie Lietuvą Ismailas piktinosi, kad turi laiką leisti beveik uždarytas. Kaip buvo galima suprasti iš padriko vyro aiškinimo, didžiausia problema, kad jis nežino, kiek laiko turės likti Pabradėje ir baiminasi patekti į uždarąją centro dalį-kalėjimą.
„Be to, čia apgyvendinta per daug žmonių. Kodėl tiek daug? Kodėl mes turime čia būti uždaryti“, - klausia Ismailas, nors jo judėjimo laisvė apribota labai minimaliai.
Ismailas pasakoja, kad jis dvidešimt metų dirba virėju. Remiantis jo pasakojimu, vyras Norvegijoje dirbo restorane. Jis piktinasi, kad būdamas Pabradėje negali gaminti maisto. Centre yra virtuvė, bet joje nėra reikiamos įrangos, gyventojai savo maistą gali pasišildyti mikrobangų krosnelėje. Žinoma, visi centro gyventojai yra maitinami Pabradės valgykloje, bet Ismalui maistas siaubingai nepatinka.
„Maistas labai prastas. Ir mums duoda tik po 10 eurų per mėnesį“, - sako Ismailas.
„Maistą tikrai reikia keisti. Aš nesakau, kad reikia ypatingo maisto. Bet, pavyzdžiui, ryžiai ar makaronai. Aš moku juos pagaminti labai gerai, o čia problema, žmonės nevalgo, jiems nepatinka“, - piktinasi vyras.
Jis sako, kad Pabradėje tiekiamas maistas taip pat yra nemaistingas ir esą vienas 100 kg anksčiau svėręs gyventojas numetė apie 20 kg per tris mėnesius.
Jam pritarė ir Auatas Ahmadas iš Irako Kirkuko miesto. Tačiau Auatas kalbėjo tik kurdiškai ir arabiškai, todėl pritarimo šūksniai buvo daugiausiai išreiškiami gestais.
Ką duoda valgyti?
Išgirdę priekaištų apie netinkamą maistą nueiname ir į valgyklą, kurioje maitinami tiek atviroje, tiek uždaroje Pabradės centro teritorijoje apgyvendinti užsieniečiai. Kelias iki valgyklos aptvertas spygliuotomis vielomis, už tvoros patruliuoja pasieniečiai su šunimis – akivaizdu, kad bandymų pasišalinti būta ir šiame kelyje.
Žurnalistų lankymosi dieną pietums buvo paruošta žirnių sriubos, jautienos šnicelių, miežinės košės, duodama gėrimo, duonos ir agurkų. Vakarienei – virtos bulvės, silkė su svogūnais ir aliejumi, rūgpienis, obuoliai ir duona.
Galima rinktis ir alternatyvų valgiaraštį, kurį galima apibūdinti kaip vegetarišką. Jame pietums buvo duodama žirnių sriubos, raudonojo padažo (kur jį dėti?), miežinės košės, gėrimo, kvietinės ir ruginės duonos, agurkų. Vakarienei siūlomas toks pat valgiaraštis su silke, kaip ir įprastame tvarkaraštyje.
Vaikams į kūdikiams duodama bananų, pusryčių meniu susideda iš tokių patiekalų kaip košė, sūris ar dešra, sviestas, kava, batonas, sausainiai.
Kaip aiškina Pabradės užsieniečių registracijos centro vadovai, centre maistas tiekiamas pagal nustatytus normatyvus ir maistingumą. Tačiau musulmonai negali pasirinkti pagal Halal tradicijas paruošto maisto.
Interviu virto turgumi
Dar viena vieta, į kurią patenkame, tai uždara Pabradės centro teritorija-kalėjimas, kur judėjimo laisvės nėra. Mus pasitinka pasieniečių pareigūnas, kuris tarsi animaciniame filmuke apie Čipoliną turi didžiulį ryšulį raktų ir atrakina visas duris.
Uždaroje centro dalyje sutinkame daugiausia atvykėlius iš Vietnamo – jų Pabradėje yra apie 130. Tačiau, skirtingai nei gyventojai iš atvirojo padalinio, šie žurnalistus pasitinka džiugiai, noriai fotografuojasi, mojuoja, tik nekalba praktiškai jokia kalba, išskyrus gimtąją.
Angliškai šiek tiek kalbantis Nhan Nguyen Van sako norintis grįžti į Vietnamą. Savo šalį vaikinas paliko norėdamas užsidirbti ir padėti išlaikyti šeimą, bet įstrigo Lietuvoje.
Kol Nhan Nguyen Van pasakoja apie save, aplink susirenka kelios dešimtys jo likimo draugų: vyrai šypsosi kaip laimėję aukso puodą ir patarinėja, ką šnekėti. Interviu virsta turgumi be didesnių rezultatų.
Vyrai šioje Pabradės centro dalyje gyvena už grotų. Jie turi galimybę apie dvi valandas pasivaikščioti lauke, bet veiklos ne itin daug. Tiesa, Pabradės centro gyventojai atsakingi už švarą centre, todėl turi patys plauti grindis ir tvarkytis.
Visi aukštai, pradedant nuo antrojo ir kylant aukštyn, renovuoti, tačiau pirmojo aukšto gyventojams riesčiau.
Tai dar nerenovuotas aukštas: čia grindys medinės ir nutrintos, į sienas prasiskverbęs gaminamo maisto kvapas – pirmo aukšto gyventojams leidžiama patiems gaminti sau priimtiną maistą, nors jie maitinami ir valgykloje.
Pirmas vaizdas įėjus – daugybė žmonių sėdi koridoriuje ant žemės, lošia kortomis, šnekučiuojasi. Kaip sako A. Kislovas, šiuo metu Pabradės centras yra perpildytas, todėl daugeliui žmonių netenka privalomas ploto normatyvas. Šį faktą iliustruoja vienas iš kambarių, kuriame sustatytose dviaukštėse lovoje gyvena net 25 žmonės.
Toliau patenkame į improvizuotą virtuvę ir kambarėlį šalia: čia guli medinis lovos rėmas, ant kurio vienas iš Pabradės centro gyventojų pila verdantį vandenį – veikiausiai naikina blakes.
Prašymuose rašo neįtikėtinas priežastis
Pabradėje atvykėliai iš Vietnamo sudaro didžiąją dalį gyventojų iš maždaug 200 žmonių. Kiti užsieniečiai yra atvykę iš Indijos, Afganistano, Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Rusijos, Tadžikistano, Ukrainos, Togo, Šri Lankos, Kirgizstano.
Užsieniečių registracijos centro vadas R. Volikas ir pavaduotojas A. Kislovas pasakoja, kad prieglobsčio Lietuvoje prašo ne visi atvykusieji, bet tie, kurie prašo – kartais prajuokina.
Pavyzdžiui, viena moteris yra nurodžiusi, kad ji prašo politinio prieglobsčio, mat Nyderlanduose nori auginti kanapes. Nepaisant turinio, teisiškai jos prašymas turėjo būti fiksuojamas ir svarstomas.
Pasak Pabradės centro vadovų, pasitaikė atvykėlis iš Gruzijos, kuris prašyme suteikti prieglobstį nurodė negalintis grįžti į savo šalį, nes turi daug skolų.
„Pateiksiu dar vieną pavyzdį: keletas gruzinų pasiprašo prieglobsčio. Jie pragyvena Lietuvoje apie mėnesį, susirenka pinigų, susižino kelius, tada susidėję kokius 300 eurų nusiperka pigų automobilį ir vyksta į Europą. Bet yra juokingų istorijų. Keletas gruzinų bandė išvykti dukart: pasinaudojo navigacijos sistema, kuri nurodė trumpiausią kelią į Varšuvą, tačiau bėda ta, kad trumpiausias kelias veda per Baltarusiją. Kai jie atvyko prie Baltarusijos sienos, buvo kiek nustebę, nes nesitikėjo patikros postų tarp Lenkijos ir Lietuvos“, - sako A. Kislovas.
„Geriausia situacija nutiko šiais metais. Viena šeima iš Gruzijos nusprendė vykti į Vokietiją. Mašinoje buvo keturi asmenys, todėl savo vaiką jie patalpino į bagažinę kaip kokį lagaminą. Tačiau mūsų teismas buvo gailestingas ir nenurodė apgyvendinti šios šeimos uždaroje zonoje. Taip yra dėl to, kad šeimoms su vaikais suteikiamas antras šansas“, - pridūrė centro vado pavaduotojas.
Nuo 2012 m. į Lietuvą atvyko 33 žmonės, kurie teigė esantys iš Sirijos, bet tik 13 nemelavo ir gavo leidimą gyventi Lietuvoje. „Kiti visi prisiplakėliai. Tikrai nustatyta, kad 14 buvo tikrai ne iš Sirijos, o 6 nenustatyta“, - sako R. Volikas.
Kaip atskiriami žmonės iš Sirijos, jei jie neturi dokumentų? Paimami pirštų atspaudai, ieškoma asmens per visas duomenų sistemas, atkreipiamas dėmesys, kokia kalba užsieniečiai kalbasi tarpusavyje. Požymiu, kad žmogus sako netiesą, tampa ir tokie pavyzdžiai, kai pabėgėliu iš Sirijos prisistatantis žmogus nemoka rašyti arabiškais rašmenimis – taip dažnai nutinka tadžikams, kurie arabiškai kalba, bet skaito ir rašo tik kirilica.
