Mostafa vengia žvelgti tiesiai į kameras. Jo veidas paženklintas nuovargio ir nevilties, balsas trūkinėja, tarsi gerklę gniaužtų sunkiai tramdomos nusivylimo ašaros. Vokietijos televizijos žurnalistams Mostafa lėtai, rinkdamas žodžius, anglų kalba pasakoja apie savo pavojingą kelionę iš Sirijos į išsvajotąją Vokietiją ir tai, ką čia prieš 10 dienų atvykęs rado.

Vokietija tokia sunki...

„Aš čia – jau trys dienos. Miegu parke arba gatvėj. Neturiu namų, maisto nei darbo. Žmonės čia gauna talonus nakvynei hosteliuose, bet jų savininkai tų talonų nebepripažįsta. Vokietiją įsivaizdavau daug gražiau, nei tą, kurią čia radau... Nėra darbo... Man reikia vokiečių kalbos kursų, nes nemoku nė žodžio vokiškai. Man reikia namų, bet jų nėra. Tik viešbučiai arba kambariai pas draugus. Viskas taip sunku Vokietijoje. Vokietija tokia sunki...

Kol važiavau į Vokietiją, tris naktis buvau be miego. Laivas skendo. Maniau, kad mirsiu. Tą akimirką galvojau apie savo trejų metų dukrytę... Mus išgelbėjo. Kai pasiekiau Italijos pakrantę, važiavau į Milaną ir toliau – į Miuncheną. Ir visą tą laiką nemiegojau... Skauda kojas ir skrandį, nes prisigėriau per daug sūraus jūros vandens su laivo motoro tepalais. Vos nemiriau... Čia nėra kur pabūti vienam. Nėra medicininio aptarnavimo...“, - kalba Mostafa.

Taip, Berlyne-Spandau daug ko nėra. Savanorių dalijama duona ir sriuba daugeliui čia - vienintelis dienos maisto davinys. Mostafos pasakojimas Vokietijos piliečius, dar taip neseniai šventusius savo „rudens pasaką“, euforiškai šaukusius „Welcome refugees“, turėtų žeisti nelyginant sudužusių vilčių šukės.

Mostafa – tik vienas iš tų dešimčių, šimtų tūkstančių, diena iš dienos plūstančių į Vokietiją, į jos sporto sales, mugių paviljonus, kitas daug žmonių talpinti galinčias patalpas, į paskubom pastatytus palapinių miestelius. Tiems vyrams, moterims, vaikams, suguldytiems lova prie lovos vienoje didžiulėje patalpoje, kur trūksta ne tik ramybės, bet ir oras iškvėpuotas, kur trūksta mobilių tualetų ir dušų, Vokietija išties turi atrodyti „labai sunki“.

Sunku ir Vokietijai. Bet kas dėl to kaltas?

Pabėgėlių našta šaliai tampa vis sunkiau pakeliama. Darosi nebeįmanoma išlaikyti bent minimalių atvykėlių apgyvendinimo ir aprūpinimo standartų. „Kas dėl to kaltas? Kodėl būtent pas mus ir būtent dabar plūsta tiek daug pabėgėlių?“ - vis dažniau klausiama viešojoje Vokietijos erdvėje.

Atsakymų sąrašo pradžioje vardijamos objektyvios priežastys, skatinančios žmones leistis į tolimą ir pavojingą kelionę:

● smarkiai blogėja sąlygos Sirijos kaimyninėse šalyse prieglobstį radusių pabėgėlių būklė, - jų ten gyvena daugiau nei keturi milijonai;
● jauni vyrai palieka Siriją ir Iraką, bėgdami nuo karo tarnybos, bijodami būti prievarta įtraukti į karo veiksmus;
● bėgama nuo vis naujas teritorijas užimančios ISIS;
● pilietinio karo siaubiamoje šalyje daugelis nebemato jokios perspektyvos;
● be to, artinasi žiema, kai Viduržemio jūra nebebus tokia rami, o kelionė sausuma taps dar labiau varginanti.

Tačiau tai tik dalis tiesos. Nes migracijos procesus visada lemia dvi – atostūmio ir potraukio – jėgos. Akivaizdu, kad Europa, o joje – Vokietija su savo stipria ekonomika bei išskirtinai humaniška, dosnia politinio prieglobsčio sistema – daugeliui potencialių pabėgėlių bei migrantų šviečia nelyginant švyturys, kviečiantis į saugų ir ramų uostą.

Neseniai atsistatydinęs Vokietijos migracijos ir pabėgėlių tarnybos (BAMF) prezidentas Manfredas Schmidtas jau seniai perspėjo dėl pavojingai didėsiančių pabėgėlių srautų, ragindamas vyriausybę skirti jo tarnybai daugiau lėšų, priimti daugiau darbuotojų, drauge siūlydamas griežtinti prieglobsčio suteikimo sąlygas, ryžtingai išsiunčiant iš šalies jo negavusius asmenis.

Deja, jo balsas nebuvo laiku išgirstas. Priešingai, žmonių teisių gynimo organizacijos, Žaliųjų ir kairuolių partijos dėl pastarųjų pasiūlymų jį griežtai kritikavo. Todėl Vokietija ir toliau liko ne tik pabėgėliams, bet ir nelegaliems imigrantams labai patraukli šalis, į kurią pakanka tik kaip nors atvykti, ir jau liksi joje visam laikui.

Kam buvo siųsti „svetingumo kultūros“ signalai?

Taigi Vokietija jau ir anksčiau migrantus veikė nelyginant magnetas. Šį traukos efektą dar gerokai sustiprino vasarą pradėtos „svetingumo kultūros“ iniciatyvos bei akcijos su šūkiu „Welcome refugees!“ Jos sukurtos kaip priešnuodis (ir gal net kaip provokacija) nemažai šalininkų susilaukusiam judėjimui „prieš Vakarų islamizaciją“, žinomam „Pegidos“, „Legidos“ ir kitais vardais.

Tokiu geros valios ir svetingumo demonstravimu reaguota į pabėgėliams skirtų pastatų padeginėjimus, norėta užkirsti kelią dešiniajam radikalizmui. Drauge geru pavyzdžiu mėginta patraukti į savo pusę tylinčią visuomenės daugumą. Ir, suprantama, pasiųstas raminantis signalas jau Vokietijoje esantiems migrantams: nebijokit, jūs esate čia pageidaujami.

Į akciją „#1000malwillkommen“ (1000 kartų sveiki atvykę) įsitraukė žymūs Vokietijos politikai, mokslininkai, aktoriai, muzikai, rašytojai, studentai, pensininkai ir daugelis kitų. Visi jie sakė: „Mieli pabėgėliai, sveiki atvykę! Puiku, kad esat čia...“

Štai tik trys įrašai iš šimtų panašių:

„Mieli pabėgėliai, puiku, kad esat čia, nes tai yra savaime suprantamas dalykas, kad mes, gerai gyvenantys, padedame jums, į vargą patekusiems! Mes, vokiečiai, privalom tam jausti ypatingą pareigą.“ (Jenke von Wilmsdorffas, televizijos žurnalistas, autorius, aktorius.

„Mieli pabėgėliai, puiku, kad esat čia, nes norim, kad jūs, kaip ir mes, galėtumėt gyventi taikiai bei saugiai. Nes praturtinat mūsų visuomenę.“ (Margot Käßmann, teologė).

„Mieli pabėgėliai, puiku, kad esat čia, nes Europa didžiuojasi Apšvieta ir civilizacija. Dabar jai yra proga įrodyti, kad savo išmanymą ji gali pritaikyti ne vien kurdama mirtį nešančias technologijas bei ginklus, bet ir reikšdama solidarumą bei atjautą.“ (Sabine Hess, Göttingeno universiteto profesorė).

Kad ši dar liepos mėnesį pradėta akcija pirmiausia buvo skirta vidiniam adresatui, rodo jau vien tas faktas, jog vyko vokiečių kalba. Bet buvo naivu manyti, kad ji nesukels rezonanso šalyse, iš kurių bėgama.

„Socialiniuose tinkluose žmonės mato džiugius Europą jau pasiekusių savo draugų ir giminaičių siunčiamus vaizdus ir pasakojimus. Tai ir vietoje likusius skatina leistis į tolimą kelionę. Grandininė reakcija veikia nepaisydama valstybių sienų: irakiečiai mato, kaip sėkmingai sirai pasiekia Europą ir patraukia pavymui. Praleisti progos nenori ir kiti: jauni iraniečiai, afganai, pakistaniečiai keliauja į Turkiją, kad prisijungtų prie Europon susiruošusių sirų,“ - analizuoja „Spiegel“ žurnalistai Matthias Gebaueris ir Raniahas Salloumas.

Magiška šviesių vaizdų trauka

Vilties spinduliai, gražaus gyvenimo pažadas iš Europos pasiekia žmones Artimuosiuose Rytuose ne vien per socialinius tinklus. Sirijos pabėgėlių stovyklose tarp palapinių išstatytos didžiulės palydovinės antenos. Jau ne vienas politikas, taip pat ir iš kitų ES šalių, yra perspėjęs Vokietijos atsakingus asmenis, kad nesiųstų perdėm teigiamų signalų, galinčių dar padidinti jau ir taip stiprų traukos efektą.

Tačiau nei „visų vargšų motina“ sirų tituluojama Angela Merkel, nei Vokietijos piliečiai nesiruošė slėpti savo draugiškų veidų po rūškana mina, palikdami tą amplua vengrams. Taip antai Hamburgo futbolo klubas St. Pauli, į varžybas su Dortmundu pakviesdamas 1000 pabėgėlių, ne tik padarė jiems puikią dovaną, bet ir rado progą paauklėti į dešinįjį radikalizmą linkusią futbolo aistruolių dalį. Skanduojant „Say it loud, say it clear - refugees are welcome here" ir plojant 27 000 žiūrovų, futbolininkus į aikštę lydėjo sportiniais komandų marškinėliais apsivilkę pabėgėlių vaikai.
Angela Merkel

Panašūs šviesūs vaizdai siųsti pasauliui ir iš „Piliečių šventės“, į kurią Berlyno Bellevue rūmų parke pereitą šeštadienį pakvietė prezidentas Joachimas Gauckas. J. Gauckas dėkojo visiems savanoriams, aktyviai padėjusiems priimti pabėgėlius. Tarp 6000 šventės svečių buvo pakviesti ir pabėgėliai, su jais susitiko bei fotografavosi prezidentas ir kanclerė, dar sykį patikinusi, kad Vokietijos politinio prieglobsčio teisė nežinanti limito.

Šventiška, pakili nuotaika, piliečių draugiškumas, paslaugumas apskriejo pasaulį ir pabėgėlių sutikimo vaizdais iš Miuncheno stoties: saldumynais, vaisiais ir pliušiniais žaislais apdovanoti pabėgėlių vaikai, plojimai, skanduotės... Tikras kontrastas vaizdams iš Vengrijos, kur policija stumdo pabėgėlius, kur šie priversti gyventi žmogų žeminančioms jų gyvenimo sąlygomis šalies pabėgėlių stovyklose. Reklama ir antireklama.

O štai vaizdai, kur pabėgėliai susirangę ant plikų grindų, kur net kūdikiai miega ant laiptų, kur netvarka ir sklinda baisus dvokas, kaip liudija slapta tą medžiagą nufilmavusi žurnalistė, yra ne iš Vengrijos, o iš Hamburgo pabėgėlių namų. Bet ta medžiaga buvo rodyta ne per pagrindinę žinių laidą žiūrimiausiu laiku, o pusę pirmos nakties – per „Naktines žinias“.

Žmonių kontrabandininkų manipuliacijos

Šviesius vaizdus bei žodžius, išreiškiančius vokiečių prielankumą pabėgėliams, kaip masalą potencialiems klientams pasitelkia žmonių kontrabandininkai, juos dar pagražinadami ar iškraipydami.

Šį fenomeną tyrinėję „Spiegel“ žurnalistai Matthias Gebaueris ir Raniahas Salloumas rašo: „Feisbuko grupėje, kurioje lankosi beveik vien tik sirai, jaunas vyras susižavėjęs pasakoja, jog Vokietija esanti neribotų galimybių šalis, savo teiginį iliustruodamas sodria žaluma viliojančiais turtingų priemiesčių vaizdais ir ragindamas žemiečius paskubėti: „Vokietija šįmet ruošiasi priimti milijoną pabėgėlių. Tai mums – auksinė galimybė!“

Prieš keletą savaičių socialiniuose tinkluose buvo paskleisti gandai, neva Vokietija siunčianti laivus Sirijos pabėgėliams iš Libano ir Turkijos parsigabenti. Arba kad vienam šeimos nariui atvykus į Vokietiją, galės be problemų atvykti ir kiti. Dar pasakojama, kad vokiečiai visiems sirams žada pastatyti namus. Tokie ir panašūs gandai sukėlė tikrą pabėgėlių iš Sirijos antplūdį į Libane ir Turkijoje esančias Vokietijos ambasadas.

Dabar Vokietijos ambasados mėgina tuos gandus paneigti. Vokietijos užsienio reikalų tarnybos, aukštai vertindamos vokiečių šiomis dienomis demonstruojamą išties stebėtiną svetingumą, vis dėlto įspėja, kad jis gali paskatinti tūkstančius žmonių iš Artimųjų ir Vidurinių Rytų leistis į kelionę prašyti Vokietijoje politinio prieglobsčio. Jos ragina pagalvoti ir apie nenumatytas to pasekmes, - galimus pabėgėlių nusivylimus ir įtampą prie ES sienų ar prie ambasadų užsienyje.

Tačiau paneigti dezinformaciją ambasados darbuotojams sekasi sunkiai, nes kanclerės A. Merkel pasisakymai ir nuoširdaus pabėgėlių sutikimo Vokietijoje vaizdai veikia ir toliau. Jie žadina geresnio gyvenimo viltį. Tie, kurie leidžiasi į kelionę, nesuka sau galvos dėl to, kiek pabėgėlių pajėgs priimti Vokietija ar kitos jiems patrauklios Europos valstybės. Ir jau tikrai nieko nežino apie gręsiantį paskirstymą po visą Europos Sąjungą pagal kvotas.