Žurnalistės duoną Lietuvoje į darbą viešųjų ryšių ir pedagogikos srityje Vokietijoje iškeitusi 33-ejų A. Borusevičiūtė sutiko duoti interviu DELFI, norėdama sukurti ir tam tikrą atsvarą didžiulio atgarsio sulaukusiam straipsniui apie Vokietijos didžiausiame pabėgėlių priėmimo centre apsaugininku dirbančio lietuvio anonimo įspūdžius. „Jis viską tik baisiomis spalvomis nupiešė“, – apgailestauja ji.
Apie pabėgėlių temos spalvas ir atspalvius – pokalbis su A. Borusevičiūte.
– Ką gi Tu darai pabėgėlių labui ir kodėl visgi neapleidžia kažkoks kaltės jausmas?
– Turiu prisipažinti, kad kol kas dar nieko nedariau, o kiti daro tikrai daug ir savanoriškai. Draugė viename centre moko kartą per savaitę juos vokiečių kalbos. Kita bičiulė reguliariai eina skirstyti drabužių į labdaros priėmimo punktą, kuriame vieną dieną net teko sustabdyti labdaros priėmimą, nes nebespėjo atneštų daiktų rūšiuoti. Kiti žmonės budi stotyse ir pasitinka pabėgėlius, padeda jiems susiorientuoti, gauti pagalbą. Tokių pavyzdžių galiu vardinti daug – tiesiog mano aplinkoje yra aktyvūs žmonės, kurie dalyvauja iniciatyvose, nuolat eina ir į demonstracijas, nukreiptas prieš netoleranciją pabėgėliams. Kai vis pamatau feisbuke, kad draugai skelbia kažką tokio nuveikę, lyg susigėstu, kad aš dar nieko nepadariau. Štai toks tas kaltės jausmas. Bet viskas – jau esu pasiruošusi keliauti į kaimynystėje esantį centrą rūšiuoti drabužius, suaukotus pabėgėliams.
– Kaip apskritai pasikeitė Hamburgas prasidėjus pabėgėlių krizei? Didžiausia pabėgėlių laikina prieglauda tapo parodų centras. Kokia situacija ten, apylinkėse?
.
Online verabreden, um offline etwas zu bewegen: In Hamburg schnitten 50 Friseure 300 Flüchtlingen die Haare. Gratis, einfach so und mit viel Spaß.http://ze.tt/so-sieht-es-aus-wenn-50-friseure-300-fluechtlingen-die-haare-schneiden/
Posted by ze.tt on 2015 m. rugsėjo 14 d.
– Ar yra tokių, kurie pasiryžę priimti pabėgėlį gyventi savo namuose?
– Kaip tik vakar mačiau reportažą apie tokią iniciatyvą, berods atsiliepė apie tūkstantis sutinkančių.
– O Tu?
– Pagalvojau apie tai. Dabar neturiu galimybių, nes gyvenu vieno kambario bute. Jeigu turėčiau dviejų kambarių butą... Bijau pasakyt... Pirma mintis – aišku, kad priimčiau! Bet ar tikrai taip padaryčiau... Visgi gyventi su kažkuo kartu nėra lengva, net jei tai yra tavo pažįstamas žmogus. Manau, kad tokios dvejonės yra normalu.
– Sakei, kad apskritai vokiečiai tave nustebino. Kuo?
– Mano patirtis rodo, kad vokiečiai yra siaubingai atsargūs. Kai juos pavaišinu lietuvišku saldainiu, jau jie įtariai žiūri. Ragauja, o aš stebiu jų išraišką – atrodo, kad dabar tai jau bus kažkas blogai. Bet viskas būna gerai ir tada jau noriai ima antrą, trečią (Juokiasi). Prisiminus Graikijos krizę, jie tikrai buvo nepatenkinti, daug burbuliavo, o va su pabėgėliais – visai kitaip. Gali būti, kad vokiečius labai supurtė rugpjūčio gale Heidenau įvykusios prieš pabėgėlius nukreiptos nacių eitynės. Užsienio žiniasklaida pasigavo, kad tai ženklas, jog vokiečiai nusiteikę prieš pabėgėlius. Bent jau mano aplinkoje žmonės įniršo ir griebėsi iniciatyvos parodyti, kad vokiečiai nėra priešiški. Man susidaro įspūdis, kad ši pabėgėlių krizė netgi sujungia vokiečius, jie ima didžiuotis savo šalimi. O tai nėra įprasta – dažniausiai čia didžiuojamasi būti vokiečiu nebent dėl futbolo pasiekimų. Dabartiniai vaizdai – žmonių aukojamas maistas, drabužiai, pagalba sutinkant pabėgėlius – iššaukia šį jausmą. Apstu komentarų socialiniuose tinkluose: „Didžiuojuosi savo šalimi“, „Didžiuojuosi mūsų žmonėmis“.
– Tavo požiūris nestebina – esi dirbusi Maltos ordine, savanoriavai ir gyvendama Lietuvoje – taigi esi gerietė su stažu. Bet nejaugi nesutinki skeptikų, kurie bijotų islamo teroristų patekimo į šalį ar valstybei tenkančios finansinės naštos?
– Pasitaiko ir tokių. Neseniai bendravau su drauge, kuri tikrai labai skeptiškai žiūri ir bijo. Aš ir pati, matydama vis augančius atvykstančiųjų skaičius, kartais suabejoju, ar šalis bus pajėgi susitvarkyti. Nerimo yra, bet dėl islamo grėsmės, manau, kad Vokietijoje šios baimės nėra didelės. Tiems, kas bijo „Islamo valstybės“, nereikia priešų ieškoti tarp pabėgėlių, nes kiek vyrų iš Vokietijos ir kitų vakarų valstybių išvyko kovoti į Siriją! Problema egzistuoja, bet nereikia jos perkelti ant pabėgėlių pečių. Gal yra daugiau skepsio, ar neatsisuks Vokietijos dosnumas prieš ją pačią, ar netaps atvykėliai socialinės sistemos išnaudotojais. Manau, kad savotiškas atsargumas yra vokiečių nacionalinis bruožas.
– O su kokiais lietuviais susiduri Vokietijoje, ar skiriasi jų požiūris ?
– Bendrauju ne tiek daug su lietuviais, kad galėčiau absoliutinti, bet su vienu pažįstamu neseniai susikibome šia tema. Jo argumentai maždaug tokie: „Pažiūrėk, atvyksta daugiausiai jauni vyrai, kurie kelia muštynes ir neramumus, o jų tikslas – gyventi iš pašalpų.“ Tada aš sakau: „Palauk, brangusis, o ką tu čia veiki? Kur tavo žmona, šeima? Tu irgi atvykai vienas. Iš esmės tu irgi esi pabėgėlis, tik legalus ekonominis migrantas.“ Bandžiau paaiškinti, kad jei jau toks jo požiūris, reikėjo likti Lietuvoje, o ne gana ilgą laiką gyventi iš pašalpų Vokietijoje. Kai paklojau tokius argumentus, greitai baigėsi diskusija.
– O kai grįžti į Lietuvą – Vilnių ar gimtąją Naująją Akmenę – kokių nuomonių apie migrantus išgirsti?
– Kai paskutinį kartą buvau Lietuvoje, dar nebuvo kilusi tokia didelė diskusija. Šeima tokių klausimų nekelia. Ir dėl manęs niekas nepanikuoja – ko gero visiems atrodo, kad Vokietija tokia didelė ir galinga, kad vietos visiems užteks. Ir iš tiesų, pabėgėliai gali tapti gelbėjimosi ratu. Neseniai mačiau reportažą apie pabėgėlius rytinėje Vokietijos dalyje, kur, žinia, panašiai kaip Lietuvoje nyksta kaimai. Pasirodo, į vieną kaimą atkelta oficialiai pabėgėlių statusą turinti šeima išgelbėjo mokyklą. Švietimo įstaigą jau ruošėsi uždaryti, bet būtent atvykėlių vaikai papildė klases ir mokykla toliau veikia. Kartais pagalvoju, kad tai gali tapti aktualu ir tuštėjantiems Lietuvos miesteliams, tokiems kaip Naujoji Akmenė.
– Minėta didžiulio atgarsio sulaukusi DELFI publikacija apie pabėgėlių centre dirbantį lietuvį apsaugininką tau paliko nemalonų poskonį. Kodėl?
– Aš netikiu, netikiu, kad dauguma pabėgėlių yra tokie, kaip pasakoja DELFI straipsnio herojus. Iš publikacijos susidarė įspūdis, kad ten vien tinginiai ir išnaudotojai. Jaučiu, kad tas lietuvis galbūt pats netgi neturi kontakto savo draugų, pažįstamų rate su kitokios kultūros žmonėmis, musulmonais, susiduria su jais tik dirbdamas tame pabėgėlių priėmimo centre. Siūlau visada pagalvoti, kaip pats elgtumeisi patekęs į pabėgėlio kailį, atsidūręs tokiame centre. Ar tikrai tvarka taptų svarbiausia bendrame chaose, ar kiekvienas pultų šluoti, tvarkyti, raginti kitus.
– Tačiau tikriausiai nereikia matyti situacijos tik pro rožinius akinius – buvo, yra ir bus situaciją išnaudojančiųjų.
– Žinoma, yra tų tinginių, žmonių pasinaudojančių krize, bet netikiu, kad tokia yra dauguma. Geriau pažiūrėkime, kiek yra tokių, kurie nori kuo greičiau mokytis kalbos ir iš karto dirbti, bet deja iš karto tai jiems neleidžiama. Aišku, ne visų integracija bus sėkminga. Matome, kiek Vokietijoje yra turkų, kurie iš kartos į kartą nesimoko vokiečių kalbos. Pati dirbdama Maltos ordine susidūriau su civilinę tarnybą atlikusiu kurdu, kuris atsisakė išvalyti orkaitę. Nes jo kultūroje vyrai tokių darbų nedirba. Kita vertus, nežinau, ar kiekvienas lietuvis vyrukas irgi be priešgyniavimo atliktų tokius darbus. Taigi nenoriu nieko idealizuoti, tiesiog viliuosi, kad padėsime bėdos prispirtiems žmonėms, o dalis jų kažkada grįš į savo tėvynę, kai padėtis joje pagerės.
– Hamburgas yra antras pagal dydį Vokietijos miestas, turintis apie 1,8 mln. gyventojų ir garsėjantis savo daugiakultūriškumu. Egzotiškesni atvykėliai vargu ar ką labai stebina. Kaip tau sekėsi priprasti prie spalvingos miestiečių sudėties?
– Reikėjo laiko priprasti, bet manau, kad tai normalu. Visgi praleidau savo didžiąją gyvenimo dalį –28 metus – Lietuvoje, kur retai kada pamatysi kitos odos spalvos žmogų. Kažkuria prasme, tai užtruko, nors aš niekada nebuvau skeptiškai nusiteikusi kitos rasės ar kitokios kultūros žmonių atžvilgiu. Kartais sėdi metro ir supranti, kad girdi gausybę kalbų, bet nė vieno vokiško žodžio. Sveika atvykus į Hamburgą! O jei dar aš lietuviškai prabilčiau, susidarytų neblogas žemėlapis (Juokiasi). Nors prisipratinimas užtruko, visgi supratau, kad mane šis „multikulti“ tik praturtina.
– Pati esi emigrantė. Kokia tavo asmeninė patirtis, ką reiškia būti imigrantu Vokietijoje?
– Kaip lietuvė, o ne, pabrėžiu, lenkė, rumunė ar bulgarė, jaučiuosi labai gerai. Jei vokietis mato, kad tu mokaisi vokiečių kalbos, neatsiriboji, ieškai kontakto, bendrauji, tau svarbu suprasti, kuo jie gyvena ir bandai gyventi irgi tuo, tada vokietis tave priima draugiškai, atsiranda kontaktas. Lietuvių čia mažai, todėl man lengviau. Lenkams, rumunams, bulgarams – sunkiau, nes jų daug ir reputacija ne pati geriausia. Deja, bet turbūt panašiai yra lietuviams Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje. Hamburge, kai pasisakau, kas esu iš Lietuvos dažniausiai sulaukiu pasidalinimo įspūdžiais iš apsilankymo Lietuvoje, pozityvios reakcijos. Taigi man pasisekė.
– Pasisekė. Ar tai reiškia, kad negrįši į Lietuvą?
– Niekada nesakau niekada. Bet dabar nesvarstau apie grįžimą, nes labai gerai jaučiuosi čia. Praėjus penkeriems metams esu miesto dalimi, ko negalėjau pasakyti pirmus dvejus metus, kai neapleido jausmas, kad esu užsienietė, kažkokia laikina. Dabar jau viskas kitaip – turiu darbą, draugų, turiningai leidžiu laisvalaikį, lankau lindyhopo šokius. Bet tikrai nesu iš tų, kurie emigracijoje keikia Lietuvą. Netgi atvirkščiai – manau, kad tapau dar didesne patriote. Mano lietuviai draugai net pajuokia, kad lengva man būti patriote išvažiavus.