Elgtasi pagal principą: humanitarinės katastrofos akivaizdoje privalu ištiesti pagalbos ranką. Nes to reikalauja tiek krikščioniškas mokymas, tiek ir žmogaus teises ginantys Europos vertybiniai pagrindai.
Kad idealios nuostatos yra viena, o kaip genys marga gyvenimo realybė – kita, netruko pademonstruoti patys pabėgėliai, veikiantys ne pagal vokiečių, o pagal savo pačių lūkesčius.
Pirmoji pamoka: ne visi sirais prisistatantys išties yra sirai
Sirų pasai tarp pabėgėlių – karštai geidžiama prekė, nes jie – nelyginant visraktis, atrakinantis duris politiniam prieglobsčiui Vokietijoje. ES pasienio apsaugos tarnyba Frontex taip pat perspėjo, kad Turkijoje veikia puikiai organizuotas siriškų pasų gamybos ir pardavimo verslas.
Pereitą savaitę savanoris pagalbininkas, Vienoje gyvenantis ir dirbantis vertėjas Merouane Missaoua Vokietijos radijo stočiai „Deutschalandfunk“ pasakojo, kad maždaug ketvirtadalis jo Vienos stotyje sutiktų pabėgėlių yra sirai apsišaukėliai. Merouane Missaoua sakėsi į Vienos geležinkelio stotį ateinąs kone kasdien, kad padėtų pabėgėliams susikalbėti su austrais. Jo vertinimu, mažiausiai ketvirtadalis jo sutiktų žmonių nėra pabėgėliai.
„Sutikau žmones iš Maroko, iš Alžyro, - aš galiu juos identifikuoti, kalbu jų dialektu ir galiu iškart jį atpažinti. Pavyzdžiui, vakar prie manęs priėjo du egiptiečiai. Aš jiems ir sakau: Jūs juk ne sirai, tai ką čia veikiat?“ O jie man: „Taip. Tačiau ne kasdien gali dovanai patekti į Europą – dabar arba niekad.“
Kiti kalbas mokantys padėjėjai praneša, kad tarp pabėgėlių esama ir daug žmonių iš Pakistano bei Bangladešo, kai kurie jų tikslingai kamantinėja sirus, kad paskui jų gyvenimo istorijas galėtų kopijuoti ir pasakoti vokiečių pabėgėlių tarnybose, taip išgalvotos tapatybės keliu mėgindami gauti politinį prieglobstį šalyje, - liudijo Merouane Missaoua. Didžioji dalis pabėgėlių šiaip ar taip neturi jokių asmens dokumentų. Marokietis reiškė nuostabą ir susižavėjimą vokiečių svetingumu, bet drauge ir ragino žvelgti realybei į akis.
Tačiau atrodo, kad nuo savo gerumo antplūdžio apsvaigę vokiečiai to visiškai nenori. Po reportažo redakciją užplūdo pasipiktinimo banga: „Kaip galima skleisti tokį šmeižtą, juodinant pabėgėlius ir drauge menkinant savanorių pagalbininkų triūsą?“ Marokietį kalbinęs ARD korespondentas Vienoje Ralfas Borchardas buvo priverstas viešai teisintis ir aiškinti, kad tai nėra pikti pramanai ir kad būtina matyti ir šešėlinę reiškinio pusę.
Jei esama tokios informacijos, tai nevalia jos nutylėti, - aiškino Borchardas. Juoba kad panašių vertinimų apie sirais pabėgėliais apsimetusius geresnio gyvenimo ieškotojus pateikia ir kiti stebėtojai, jo kolegos iš Austrijos bei kitų šalių. Pagaliau ir jis pats keliavęs drauge su pabėgėliais Vakarų Balkanų keliu ir matęs, kas dedasi.
ARD korespondentui atitaria ir „Spiegel“ korespondentas Raniahas Salloumas, taipogi apsilankęs Vienos geležinkelio stotyje: „Čia gali sutikti sirus, irakiečius, pakistaniečius, afganus, iraniečius, alžyriečius, albanus. Tas tautų mišinys siutina sirus. Nes jie baiminasi, kad kiti gali užimti jų pabėgėlių vietas Europoje.“
Tikras siras, 47 metų advokatas Basilas iš Hama, sakė manantis, kad visur tik sukčiaujama ir meluojama. Jis pats matęs, kaip Graikijoje į blankus skiltyje „kilmės šalis“ visi įrašinėję: „Sirija“. „Ko tik ten nebuvo: egiptietiški sirai, tunisiečiai sirai ir net sudaniečiai sirai“, - piktinosi Basilas. Jo, o ir kitų sirų vertinimu, tikrų sirų tėra 30 procentų.
Antroji pamoka: pabėgėliai nori judėjimo laisvės, o ne paskirstymo pagal kvotas – net ir pačios Vokietijos viduje
Vakar Angela Merkel vėl pasiuntė aiškią žinią pabėgėliams: „Europos Sąjungoje negalioja pasirinkimo teisė, kokioje šalyje pabėgėlis gaus prieglobstį.“ Tai – paprasta kalba išsakytas Dublino taisyklių pripažinimas. Drauge – ir nuoroda į galimą pabėgėlių paskirstymą pagal kvotų sistemą.
Tačiau pabėgėliai nenori, kad vokiečiai atimtų iš jų pasirinkimo laisvę. Tuo galėjo įsitikinti „Spiegel“ korespodentas Raniahas Salloumas, pabendravęs su pabėgėliais Vienos geležinkelio stotyje. Kai kurie jų dar nebuvo apsisprendę, koks jų tikslas: „Vokietija? Suomija? Švedija? Olandija? Štai, trys irakiečiai nusprendė patraukti į Suomiją. Kodėl? Jie patys nežino.“
O gal kaip tik žino? Juk mato tą milžinišką pabėgėlių antplūdį į Vokietiją, perpildytas sporto sales ir palapines. Jau iš ne vienos laikino pabėgėlių apgyvendinimo vietos pranešama, kad nemaža dalis po pirmos nakties ar vėliau kažkur prapuola. Gal pas draugus ar gimines? O gal patraukia į kitas šalis, kuriose (dar) nėra tokio antplūdžio?
Kad pabėgėliai veikia pagal savo, o ne vokiečių norus ir lūkesčius, akivaizdžiai parodė prercedento neturintis atvejas su pabėgėlių traukiniu. Kaip pranešė Vokietijos policijos atstovas spaudai Jens Schobranskis, naktį iš pirmadienio į antradienį iš Miuncheno į Berlyną važiavusį specialų ICE pabėgėliai kelis kartus savavališkai stabdė avariniu stabdžiu ir ištisomis grupėmis paliko traukinį.
Mėginadma pasiaiškinti tokį pabėgėlių elgesį, Berlyno senato atstovė spaudai svarstė, kad galbūt jie turėję tose vietovėse pažįstamų ar giminių. O gal tiesiog norėję išvengti registracijos Vokietijoje, nes jų tikslas – kitos ES šalys?
Vokietijoje taip pat esama prieglobsčio ieškotojų paskirstymo kodo, pagal kurį šie siunčiami į įvairias šalies žemes. Politikams būtų priimtiniausia, jei daugiausia pabėgėlių apsigyventų dėl migracijos į Vakarų Vokietiją ištuštėjusiose neturtingose Rytų Vokietijos žemėse, tokiose kaip Brandenburgas ar Meklenburgas-Pomeranija. Tačiau, pasak Bavarijos finansų Ministro Marko Söderio, visi jie nori gyventi turtingųjų Vokietijos žemių didmiesčiuose, Miunchene ar Frankfurte, kurie jau ir taip perpildyti ir kenčia nuo dramatiško butų stygiaus.
Migracijos dinamikos tyrinėtojams toks pabėgėlių noras lengvai paaiškinamas. „Jie traukia į ten, kur jau yra jų diaspora,“ - politikų iliuzijas išsklaidė sociologijos profesorius Herfriedas Münkleris, dėl tos pačios priežasties suabėjodamas ir kvotų ES mastu veiksmingumu.
Panašiai mano ir dienraščio „Welt“ Europos korespondentas Dirkas Schümeris, retoriškai klausdamas: „Negi kas nors gali rimtai tikėti, kad gydytojas iš Sirijos nesipriešindamas apsigyvens elgetiškai skurdžioje Bulgarijoje, tuo tarpu kai jo kolega ištrauks laimingą bilietą į Vokietiją?“
Drauge Schümeris nepraleidžia progos įgelti vokiečiams bei turtingiems jų kaimynams dėl abejingumo Rytų Europos šalių problemoms: „Migracija Europos Sąjungos ribose vokiečiams tiko tol, kol specialistai iš neturtingesnių šalių užkamšydavo jų demografines skyles. Jų nešiurpino žinios iš Rumunijos, kad daugelyje šalies vietų jau žlunga medicininis aprūpinimas, nes rumunų gydytojai mieliau dirba belgų ar vokiečių klinikose, kur gauna dešimteriopai didesnius atlyginimus.“ Taip tuomet atrodęs solidarumas vokiškai.
