Pažįstu daugybę šeimų, gyvenančių šiaurinėje ir pietinėje sostinės dalyse ir priemiesčiuose, kurios vaikus kelia penktą valandą ryto ar pusę šešių, kad kažkaip spėtų nuvežti juos į darželius ir mokyklas.
Ir labiausiai čia žavi sostinės mero, kitų politikų ir klerkų išvedžiojimai, kad praeis dvi savaitės ir ši problema pati tiesiog savaime išsispręs. Taigi šiandien nuo rugsėjo pirmosios praėję jau lygiai dvi savaitės ir problema nė nemano spręstis – priešingai - automobilių grūstis Geležinio Vilko gatvėje ir šiandien net keturių kilometrų ilgio.
Taigi Vilniaus merui Remigijui Šimašiui siūlyčiau pasinaudoti Jeffrey Immelto pavyzdžiu: tiesiog kiekvieną rytą pusę aštuonių sėsti į vis kitos šeimos automobilį ir važiuoti į miesto centrą, tarkime Ukmergės plentu nuo Perkūnkiemio, kitą rytą – Geležinio Vilko ar Kalvarijų gatvėmis nuo Santariškių, trečią rytą – Olandų gatve nuo Pavilnio. Ir taip dvi savaites. Tik tiek. Kad būtų įdomiau ir efektingiau, tokį patį eksperimentą būtų galima pasiūlyti ir už eismą Vilniuje atsakingiems tarnautojams.
Nei kiek neabejoju, kad per tiek laiko meras patirtų tokių išgyvenimų ir apie save išgirstų tiek visko, kiek dar negirdėjo per visą savo gyvenimą. Matant, kaip automobilių kamščiai išvargina ir įsiutina vairuotojus ir kaip jie agresyviai vairuoja, neatmesčiau galimybės, kad kuriame nors automobilyje meras galbūt būtų ir sumuštas. Kita vertus, aptariamuose automobiliuose meras išgirstų ne tik daug pykčio proveržių, bet ir daugybę pasiūlymų, kaip spręsti automobilių kamščių problemas ir daugybę kitų problemų.
Galima nujausti, ką meras patartų visoms šeimoms, kurios vėžlio greičiu kas rytą važiuoja į darželius, mokyklas ir darbovietes, - tikėtina, kad jis patartų naudotis visuomeniniu transportu. Na, o mes merui patartume tiesiog mėnesį pačiam pavažinėti visuomeniniu transportu ir ne nuo namų iki darbo, nes jam nuo namų iki darbo nėra nė pusės kilometro, o tarkime, nuo Antavilių iki Litexpo, ar iš Santariškių – į Savanorių prospektą. Jam tai tikrai būtų nepakartojama patirtis, galbūt net nuotykis. Iš tikrųjų nemažai milžiniškų miestų merų taip ir elgiasi – į darbą jie patys važiuoja visuomeniniu transportu. Ir taip iš esmės pajunta problemas ir supranta, kad jas reikia spręsti, o ne kažko laukti.
Kur link sunku? Tiesiog bandau informuoti, kad pačios problemos išsisprendžia ypatingai retai, ypač Lietuvoje, taigi jas kažkaip reikia spręsti. O būdų esama daug ir įvairių.
Neseniai teko bendrauti su Vilniuje gyvenančiu meksikiečiu Arturo Soto Gonzalez. Jis yra iš Meksikos sostinės Meksiko, kurioje su priemiesčiais gyvena daugiau nei 15 milijonų gyventojų. Taigi Vilnius jam ir jo tėvams atrodo kaip didelis kaimas. Bet automobilių kamščiai pas mus visai ne kaip kaime, o neretai kur kas didesni nei milijoniniuose miestuose.
Taigi paklausiau, kaip automobilių spūsčių problema sprendžiama Meksike, kuris už Vilnių didesnis TIK 30 kartų. Ir pasirodo išeitis rasta – Meksike tėvams neleidžiama vaikų vežti į mokyklas – vaikus į mokyklas atveža mokyklų autobusiukai. Kas rytą visus surenka, o po pietų išvežioja atgal. Ir vien ši priemonė Meksike ženkliai sumažino automobilių kamščius. Taip pat sumažino ir šeimų išlaidas kurui, jos tiesiog susimoka nedidelį mokestį mokykloms už vaikų pavėžėjimą.
Daugybė kitų miestų randa kitų išeičių. Puiki idėja yra išskaidyti darbo pradžios laiką: tarkime mokyklos darbą pradeda devintą valandą, universitetai – dešimtą, vienos darbovietės – aštuntą, o kitos – devintą. Kažkada, prieš pusantrų metų, ir Vilniuje bandyta žengti šiuo keliu, bet Lietuvos politikoje taip jau būna, kad jei idėja sugalvota ne mano, o mano oponento, tai ją reikia užgniaužti, sunaikinti ir viską pradėti nuo nulio. Bet tai kelias į niekur, tiksliau, į milžiniškas automobilių spūstis. O aiškinimai, kad problemos išsispręs pačios, rinkėjams tik iš pradžių atrodo juokingai, ar infantiliai, vėliau įvyksta lūžis ir jie imasi veiksmų – tiesiog kažką išpučia iš valdžios.