„Manau, kad visa diskusija būtų visiškai kitokia, jei Rusija neturėtų branduolinio ginklo. Jei neturėtų branduolinio ginklo, konvencinis karas būtų visai kitoks ir tikriausiai mes jau būtume apginklavę ukrainiečius“, - teigia analitikas.

Rusijos branduolinių ginklų arsenalas didžiausias iš visų branduolinių valstybių, Maskva branduolinių ginklų panaudojimą įtraukia į karines pratybas.

Rusijos karinė doktrina teigia, kad „Rusijos Federacija pasilieka teisę naudoti branduolinius ginklus atsakydama į branduolines ar kitokias masinio naikinimo ginklo atakas prieš ją ir (ar) jos sąjungininkes, taip pat agresijos prieš Rusijos Federaciją atveju, įskaitant konvencinės ginkluotės panaudojimą, kai grasinama valstybės išlikimui“.

Išskirtiniame interviu Ch. Davidsonas pasakojo manantis, kad pagrindinis Vakarų siekis šiuo metu yra neleisti eskaluoti konflikto Ukrainoje ir tikėtis, kad ekonominės Rusijos problemos iš vidaus silpnins režimą.

„Nelaimei, Ukraina yra viso šito proceso viduryje ir stipriai kenčia. Mūsų pozicija – neleisti jiems pralaimėti. Tai nėra nuostabi padėtis, bet yra kaip yra“, - DELFI sakė analitikas.

„Amerikiečiai buvo daug kritikuojami (mes ir patys save kritikuojame), kad netiekiame Ukrainai gynybinių ginklų, bet, deja, tam nepritarė sąjungininkės Europoje. Jei europiečiai nesutinka dėl ginklų tiekimo, tai apsunkina situaciją“, - sako Ch. Davidsonas.

Ch. Davidsonas pirmadienį ir antradienį dalyvauja Vilniaus demokratijos forume – Rytų Europos studijų centro, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, JAV Hudsono instituto, „Freedom House“ ir „National Endowment for Democracy“ rengiamoje konferencijoje apie pasikeitusią saugumo aplinką po Rusijos agresijos Ukrainoje. Konferencija bus transliuojama tiesiogiai per DELFI TV.

Kaip V. Putinas vaidino demokratiją

C. Davidsonas yra ne tik Hudsono instituto programos prieš kleptokratiją vykdantysis direktorius, bet ir vienas iš užsienio politikos ir tarptautinių santykių problemas nagrinėjančio leidinio „The American Interest“ sumanytojų. Jis taip pat prodiusavo dokumentinį filmą „We Are Not Broke“ apie JAV korporacijų pomėgį slėpti pajamas ofšorinėse sąskaitose ir vengti mokesčių savoje šalyje.

Vilniuje jis su kolegomis bandys atsakyti į klausimą, kaip veikia kleptokratiniai režimai. Kleptokratijomis vadinamos valstybės, kuriose valdžios elitas iškyla iš nusikaltėlių ir valdininkų sąjungos.

„Kleptokratinių režimų pasaulyje yra labai daug. Tai ne tik Rusija ir Kinija, dėl to tikrai problemų turi Azerbaidžanas, Afrikoje irgi pilna kleptokratijų. Ar visos šios šalys yra nacionalinio saugumo grėsmė? Nebūtinai, bet tai rimta problema, žmonės šiose šalyse tikrai gyvena blogai ir migruoja į Europą. Daugelis problemų dėl migrantų susijusios su kleptokratijomis Afrikoje. Taigi tai globali problema. Visa tai matyčiau santykyje su Ukraina, kuri kaip tik bando atsikratyti kleptokratijos“, - sako C. Davidsonas.

Beje, kleptokratinių režimų elitui ypač būdinga naudotis valstybės resursais, bet siekti vakarietiškos gerovės. Kaip interviu DELFI pažymėjo knygos „Putin‘s Kleptocracy. Who Owns Russia?“ autorė Karen Dawisha, daugumos Rusijos elito atstovų vaikai gyvena ir gyvenimu mėgaujasi užsienyje, ne Rusijoje.

„Jų pinigai leidžiami pirkti nekilnojamam turtui Monake, Majamyje, Londone, jie perkami grynais pinigais, todėl tai, ką jie sako viešai, visiškai skiriasi nuo to, ką daro privačiai. Galų gale, Sergejaus Lavrovo sūnus ir dukra – abu užsienyje. Vladimiro Jakunino sūnus – užsienyje. V. Putino dukra – užsienyje“, - sakė K. Dawisha.
Vladimiras Putinas, Sergejus Šoigu

„Šiems žmonėms nerūpi jų tauta – narod. Tauta yra prasigėrusi, tauta gali būti žudoma, represuojama – atsitikti gali bet kas, bet jiems tai nerūpi“, - sakė analitikė.

Tačiau C. Davidsonas pažymi, kad, nepaisant asmeninės gerovės siekio valstybės sąskaita, Rusijos elitas dar visai neseniai vaidino demokratijos ir padorumo spektaklį: nors Rusijos valdymo sistemai buvo pritaikomi įvairiausi terminai, įskaitant valdomą demokratiją, tačiau vis buvo bandoma vaizduoti, kad Rusija priklauso demokratinių valstybių klubui. Tačiau Ukrainos karas nuplėšė visas kaukes, jos neteko prasmės.

Kodėl ir kada Rusija nusprendė nebeapsimetinėti demokratija ir atskleisti kortas? C. Davidsonas sako, kad lemiamu veiksniu tapo Viktoro Janukovyčiaus nušalinimas nuo valdžios, nes tai sukėlė abejones, ar tokie pat dalykai nepasikartos Maskvoje.

„Tai buvo įvykis, kuris kėlė grėsmę V. Putinui. Tuo metu tikrai buvo galima įsivaizduoti tokį pat dalyką Rusijoje. Juk Ukrainoje buvo žmogus, kuris valdė korumpuotą valstybę ir jį nuvertė liaudies maištas. Tai iš esmės buvo maištas prieš korupciją. Tai kėlė grėsmę V. Putino režimui ir jis turėjo į tai reaguoti“, - sako pašnekovas.

Koks skirtumas, kas pakeis V. Putiną?

Klausiamas, ar regi, kad dėl Vakarų pritaikytų sankcijų, naftos kainos smukimo ir dramatiško rublio vertės kritimo Rusijos politinis režimas braškėtų, C. Davidsonas teigė manantis, kad mums tai neturėtų rūpėti.

„Rusijos politikos specialistai mano, kad režimo viduje atsirado įtrūkimų. Bet, mano asmenine nuomone, tai mums neturėtų labai rūpėti, mes turėtume susitelkti į savęs gynimą. Jeigu mes pernelyg susikoncentruosime į V. Putino režimą, tai nukryps dėmesys nuo savo pačių gynybos. Kur kas svarbiau yra Lietuvos pasistatytas LNG terminalas ar NATO pafrontės valstybių apginamumo sutvirtinimas. Mes negalime tiksliai žinoti, kas nutiks Rusijoje. Tikrai gali būti, kad po V. Putino ten ateis kitas panašus žmogus ar kas nors blogesnis už V. Putiną. Todėl kur kas geriau susitelkti į savo silpnybių lopymą ir apginamumo stiprinimą. Ypač reikia susitelkti ir neleisti V. Putinui infiltruotis tarp Europos šalių“, - sakė C. Davidsonas.

Paklaustas, ar, jo nuomone, Rusija turi didelę įtaką Europos Sąjungos šalims narėms, analitikas svarstė, kad šiuo metu Europoje opozicijos Rusijai daugiau, tačiau politikos šrioderizacija vis dar egzistuoja kaip reiškinys.

Šrioderizacija populiariai vadinamas Rusijos interesų gynimas Europoje pagal buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio pavardę. Šis politikas parėmė Rusijos inicijuoto dujotiekio „Nordstream“ statybas Baltijos jūros dugnu, o pabaigęs kadenciją tapo „Nordstream“ tarybos pirmininku.
Gerhardas Schroederis ir Vladimiras Putinas

„Manau, kad dabar yra daugiau opozicijos, bet vis dar regime finansinius saitus, politikos šrioderizaciją, kuri progresavo į platesnį lygmenį. Bet, beje, Vokietijoje reikalai pasikeitė, nes verslo bendruomenė, tai yra didžiausia ekonominė šios šalies galia, nusprendė priešintis V. Putinui ir sankcijų klausimu parėmė Angelą Merkel“, - sako C. Davidsonas.

Kodėl Vakarai atsitokėjo tik po Ukrainos

Tačiau kodėl Vakarų valstybės atsitokėjo tik tada, kai Rusija užpuolė Ukrainą, nors 2008 m. taip pat buvo sudorota Gruzija?

K. Dawisha teigia, kad pagrindinis V. Putino tikslas buvo užkirsti kelią šių šalių integracijai į euroatlantines organizacijas, nes turėdamos teritorinių nesutarimų jos nebeatitinka integracijos į NATO kriterijaus.

„Prisiminkime, kaip buvo su Gruzija? Šalis negali prisijungti NATO ar Europos Sąjungos, jei dalies jos teritorijos priklausomybė yra diskutuotina (išimtis – Kipras, kuris tapo ES nariu, nors nesutariama dėl Šiaurės Kipro – DELFI). 2008 m. Viktoro Juščenkos ir Michailo Saakašvilio vyriausybės Bukarešto viršūnių susitikime deklaravo siekį ilguoju laikotarpiu prisijungti NATO. Rusijos strateginiu tikslu tapo užtikrinti, kad Gruzija ir Ukraina nebeatitiktų esminio narystės reikalavimo – neturėti teritorinių nesutarimų. Su Gruzija susidorota labai greitai. Per Krymą susidorota ir su Ukraina“, - priduria K. Dawisha.

C. Davidsonas savo ruožtu teigia, kad dėl Ukrainos kovojama aršiau nei dėl Gruzijos. Visų pirma, skiriasi šalių dydžiai – Ukraina per didelė praryti Rusijai ir pernelyg svarbi Vakarams, kad taip paprastai atiduotų Maskvai. Tačiau užtikrinti Ukrainos pasitraukimą iš Rusijos orbitos Vakarams sunkiau, nes tai nėra sveika demokratinė valstybė, o veikiau korupcijos persmelkta neefektyvi šalis.