„Vokiečiams siekiant išryškinti savo pastarojo meto gerumą, akyli žmonės gali net pastebėti pasyvios agresijos aidą. Viešoji nuomonė tokia empatiška ir palanki pabėgėliams, kad gali pasijausti kaltas, jog nepadarei būtino minimumo – nepasiūlei atsarginės lovos pabėgėliui iš Sirijos“, - „The Guardian“ rašo kroatų kilmės vokiečių žurnalistė Doris Akrap, drauge klausdama, kas nutiks vokiečių svetingumo kultūrai, kai jie suvoks, kad pabėgėliams reikia ne tik palapinės, vandens butelio ir duonos riekės.
Vokietija planuoja per 2015 m. priimti apie 800 tūkst. pabėgėlių, tačiau jau dabar neabejojama, kad migrantų skaičius Vokietijoje per šiuos metus gali išaugti iki 1 mln. Vokietijos populiacija – 82,5 mln. žmonių.
Tačiau nereikia apsigauti: Vokietija daugiausiai pabėgėlių priima absoliučiais skaičiais, tačiau jei lygintume priimamų migrantų santykį su gyventojais – į pirmūnes įsiveržia Švedija. 2014 m., Eurostat duomenimis, 100 tūkst. gyventojų Švedijoje teko 317,8 prieglobstį gavusių migrantų, Vokietijoje – 50,2. „Iššūkis didelis, bet nesukrečiantis“, - yra sakęs Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere.
Vokietija, be kita ko, paskelbė priimsianti pabėgėlius iš Sirijos, bet ne geresnio gyvenimo ištroškusius migrantus iš Balkanų.
Du vokiečių veidai
Profesorius T. Janeliūnas teigia, kad Vokietijos draugiškumas pabėgėliams negali būti pervertinamas, nes šioje šalyje esama visokių nuomonių – Rytinėje šalies dalyje buvo ir pabėgėlių stovyklų padeginėjimo. „Tai rodo, kad yra abi pusės: tie, kurie sveikina pabėgėlius, ir tie, kurie tikrai nenori jų daugiau“, - sakė profesorius.
Abi Vokietijos pusės savo nuostatas pademonstravo vizualiai. Miunchene šimtai vokiečių su gėlėmis ir balionais pasitiko iš Vengrijos ir Austrijos traukiniu atvykusius migrantus, Frankfurte žmonės atnešė gausybę maisto, drabužių, higieninių reikmenų, dar kiti laikė plakatus su užrašais „Mes mylime pabėgėlius“, Drezdene traukinys buvo išpaišytas grafiti su sveikinimo šūkiais arabų kalba.
„The Washington Post“ rašo, kad apie 60 Vokietijos koledžų, įskaitant prestižines mokslo įstaigas, tokias kaip Miuncheno universitetas, paskelbė leisiantys pabėgėliams nemokamai lankyti įvairius kursus – taip tikimasi, kad jie greičiau išmoks vokiškai.
Dortmunde pabėgėliai buvo pasitikti ne taip palankiai: kraštutine dešiniąja partija vadinama „Die Rechte“ traukinių stotyje surengė 29 žmonų piketą, per kurį sužeisti trys policijos pareigūnai ir areštuoti keturi žmonės.
T. Janeliūnas pabrėžia, kad Vokietija yra tikrai didelė ir ekonomiškai turtinga valstybė, todėl gali leisti demonstruoti savo gerumą. Joje gyvena 82,5 mln. gyventojų.
„Net ir milijonas pabėgėlių iš esmės sudaro tik 1/80 dalį visos Vokietijos. Šia prasme tai nėra didžiulė problema, kurios ši šalis neišspręstų. Tai visai kitaip atrodytų Austrijoje, Slovakijoje ar Vengrijoje“, - sako profesorius.
Politinio elito nuostata – jokio nacionalizmo
Kodėl Vokietija tokia draugiška pabėgėliams? Atsakydami į šį klausimą visi analitikai pabrėžia specifinę Vokietijos politinę kultūrą. Išgyvenusi didelę kaltę dėl dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir Holokausto Vokietija tarė NE bet kokioms radikalumo apraiškoms.
Pasak T. Janeliūno, siekis bet kokia kaina atsiriboti nuo nacistinės praeities lemia politinio elito nuostatas pabėgėlių klausimu.
Tačiau, pasak T. Janeliūno, labai svarbu, ar politinio elito nuostatas palaikys visuomenė. Jis neatmeta galimybės, kad Vokietijoje gali sustiprėti radikalesnės partijos, kurios nusistačiusios prieš migrantus, tačiau jei didžioji visuomenės dalis palaikytų A. Merkel krikdemų ir koalicijos partnerių socdemų poziciją, tuomet padėtis stabilizuosis.
„Kad ir kaip gražiai viskas skambėtų, integraciją galima gyvendinti, jei tam pritaria didžioji visuomenės dalis. Jei įsileidžia į darbovietes, į universitetus, šeimas ir panašiai. Tai jei A. Merkel ir valdančiosioms partijoms pavyks uždegti visuomenę, tai bus didžiulis pasiekimas, vertas vos ne Nobelio taikos premijos“, - sako T. Janeliūnas.
Tačiau, atrodo, vokiečių visuomenė kol kas palanki pabėgėliams. Remiantis ARD televizijos užsakyta visuomenės nuomonės apklausa, A. Merkel reitingai smuko keturiais procentais iki 63 proc. Daugiau nei pusė apklaustųjų sakė esantys nepatenkinti kanclerės pozicija, kai ji pareiškė, jog migrantų krizė yra didesnė problema nei Graikijos finansai.
Pasak apklausos, 37 proc. apklaustųjų sakė palaikantys migrantų priėmimą tokiais srautais, kokie egzistuoja dabar, 22 proc. respondentų manė, kad reikia priimti daugiau ir 33 proc. siūlė priimti mažiau.
L. Kojala: vokiečiai brėžia paraleles su istorija
Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala pabrėžia tam tikrą nuomonės pasidalijimą tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartų Vokietijoje. Jo teigimu, vyresniosios kartos vokiečiai geriau pamena Antrąjį pasaulinį karą, suvokia ginkluoto konflikto padarinius civiliams gyventojams ir baisisi, kai jaunimas gurkšnoja alų prie Holokausko aukų memorialo. Todėl požiūris į pabėgėlius paverčiamas ištisa jaunosios kartos edukacija.
„Bet kuriame reportaže vokiečiai rodo istorinius kadrus, rodo savo pabėgėlius, istorinius vaizdus iš kaimų, kai Vokietija buvo tik atsigaunanti ir gavo kitų šalių paramą. Jie pateikia, kad dabar Vokietija turi turi būti dosni“, - sako analitikas.
Tiesa, žiniasklaidoje gausu ir kritikos Vokietijos prisiimtiems įsipareigojimams. Pavyzdžiui, ekspertai Vokietijoje kartais net kritikuoja žiniasklaidos straipsnius ar reportažus, kuriuos parodomi protestuotojai prieš migrantų priėmimą. Dažniausiai protestuoja radikalios dešiniosios organizacijos, todėl ekspertai teigia, esą taip jos legitimuojamos. Lygiai taip pat piktinamasi, kai pabrėžiama, kad į Vokietiją atvyksta nelegalūs migrantai – esą taip pabėgėliai stigmatizuojami.
„Bet kokiu atveju Vokietija yra išskirtinė dėl savo demonstruojamos lyderystės europiniu mastu“, - sako L. Kojala, bet pažymi, kad daug pabėgėlių priima ir Skandinavijos šalys.
Tai multikultūralizmas žlugo ar ne?
Tarp tokių profesorius paminėjo ekonomisto Thilo Sarrazino knygą, kurioje teigiama, esą musulmonų imigrantai tempia žemyn vokiečių visuomenės intelektą.
„Vokiečiai, kaip ir kitos turtingos Vakarų Europos tautos, yra senstanti visuomenė (išimtis tik Nyderlandai). Visos tautos grynumo teorijos yra seniai diskredituotos ir atmestos, kalbama tik apie tinkamą integravimą. Jie puikiai supranta, kad visuomenei reikia atsinaujinimo“, - sako L. Donskis.
Klausiamas apie integravimo galimybes Vokietijoje, L. Donskis teigė, kad tai ne tik resursų, bet ir politinės išminties klausimas. Pasak profesoriaus, sėkminga integracija įvyksta tada, kai žmogus neatsisako savo pirminės kultūros, bet susitapatina su valstybe politiškai: gerbia teisinę sistemą, įstatymus, santvarką ir yra politinis bei konstitucinis šalies patriotas.
Vokietijoje jau seniai kalbama apie multikultūralizmo bėdas. Mintyse dažniausiai turima Vokietijos turkų bendruomenė, kurį atvyko į šią šalį 1960-1970 m. kaip kviestinė darbo jėga. Skaičiuojama, kad Vokietijoje gyvena apie 16 mln. žmonių, kurių kilmė nevokiška. Net pati A. Merkel 2010 m. yra sakiusi, kad multikultūralizmas visiškai žlugo.
„Būkim atviri, tas multikultūralizmas, kaip jį supranta Europos kairuoliai, iš tikro yra keista koncepcija, kuri skelbia: nedrįsk kito žmogaus mokyti savo kalbos arba jam piršti kultūros, jis turi teisę išlaikyti savąją. Mano akimis, tai byloja apie labai gilią kairės krizę, kai nuo tikrų kairės dalykų – darbininkijos, socialinio solidarumo – jie perėjo prie tapatybės politikos. Man atrodo, tokie dalykai yra keistoki, gal geriau tegul jie rūpinasi tikromis kairiosiomis vertybėmis. Toks multikultūralizmas veda prie getų kūrimosi. O, man atrodo, šį multikultūralizmą galima suvokti ir kitaip: kaip integraciją, kai iš žmogaus neatimama jo tapatybė, ji gerbiama, bet žmogus turi priimti šalies, kurioje apsigyvena, kalbą, kultūrą ir įstatymus. Pagaliau žmogus, nemokantis šalies, į kurią atvyko, kalbos, nesupranta kultūros, pats marginalizuojasi ir niekada neturės jokių šansų gauti civilizuoto darbo“, - sako L. Donskis.
Tačiau T. Janeliūnas sako kiek skeptiškai vertinantis vokiečių entuziazmą. Jo nuomone, džiugūs politiniai pareiškimai vis tiek nepanaikina įsišaknijusių problemų. Jei politinis elitas nesugalvos efektyvios integracijos programos, džiugias nuotaikas gali keisti susipriešinimas.
