Ir jei kas ir būdavo sugalvojama pažangaus, tai tęsdavosi labai ilgai ir baigdavosi pagal lietuvišką patarlę: „Norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada.“
Panagrinėkime keletą pavyzdžių. Priminsime, kad prieš 25 metus mūsų politikai ir švietimo strategai nusprendė, kad vidurinių mokyklų sistema yra nevykusi bei atgyvenusi ir ją nuspręsta keisti. Prisiminta tarpukaryje veikusi tautinė mokykla, prisiminta, kokia ji buvusi stipri, kokie mokytojai-autoritetai joje dirbo ir kiek daug vaikai joje pasiekdavo, kokiomis asmenybėmis jie tapdavo. Nuspręsta, kad tautinės mokyklos stiprybė tai, kad ji išskaidyta į pradines mokyklas, progimnazijas ir gimnazijas. Šią sistemą kaip tik ir nuspręsta atkurti Lietuvoje 1990-aisiais metais.
Tada tai atrodė tikrai išmintingas sprendimas. Tačiau nebuvo įvertintos dvi aplinkybės, kad laikai pasikeitė, žmonės pasikeitė, realijos pasikeitė, niekas negalėjo įvertinti ir to, kad pati reforma tęsis net 25 metus, nes tik šiemet reforma baigta ir vidurinės mokyklos nuėjo į užmarštį, o vietoje jų ėmė veikti pradinės mokyklos, progimnazijos ir gimnazijos.
Tačiau aptariamos reformos rezultatais kažkodėl niekas nesidžiaugia. Rugpjūčio pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerija organizavo visų savivaldybių švietimo skyrių vadovų, švietimo centrų direktorių, mokinių, aktyvių tėvų, mokyklų vadovų ir mokytojų susibūrimą. Skirtingose diskusijų grupėse buvo girdėti nusivylimas dabartine sistema, kuri buvo diegiama net 25-erius metus.
Ir štai kokie buvo pateikiami argumentai. Pirma, dabartinė sistema ne skatina, o žlugdo benduomeniškumą, tai yra vaikas atėjęs į pirmą klasę pamažu susiranda draugų, jo tėvai ima bendrauti su vaiko klasiokų tėvais, užsimezga draugiški santykiai su mokytojais, susiformuoja tradicijos, bet po ketverių metų viskas nutraukiama, mat vaikas stoja į progimnaziją. Ten vaikas vėl iš naujo ieško draugų, ima formuotis bendruomenė, tėvai irgi stengiasi susibičiuliauti jau su kitais tėvais ir mokytojais, formuojasi vėl naujos tradicijos. Bet aštuntoje klasėje ir vėl viskas nutraukiama, nes paaugliai stoja į gimnazijas ir vėl viskas prasideda iš naujo. Taigi bendruomeniškumo saitai dirbtinai sutraukomi keletą kartų.
Ir tai dar būtų pusė bėdos, bet yra dar viena, netgi didesnė bėda. Dabartinė sistema nulemia ir prastesnius mokinių akademinius pasiekimus. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad atsakomybę galima išplauti, todėl, kad gerus pažymius dabar galima rašyti ne už pasiekimus, o už nieką. Taip dažnai ir elgiamasi. Be to, dabar tapo labai įprasta kaltinti bet ką, tik ne save. Taigi progimnazijų vadovai ir pedagogai dabar kritikuoja pradines mokyklas, esą lygis tragiškai kritęs, vaikai neišmokomi mokytis, mokytojai rašo gerus pažymius to nevertiems vaikams. Vaikai ima manyti, kad jie puikūs mokiniai ir daug žino, o iš tikrųjų nieko nežino. Nustatyti, ar pradinė mokykla ir jos mokytojai dirba gerai, ar prastai, sunku, nes egzaminų juk nėra, taigi ir atsakomybės nėra. Tiesa, tarsi ir yra standartizuoti testai, bet jie neprivalomi, taigi nemažai mokyklų jų nepraktikuoja, o kai kuriose praktikuojančiose testus vaikams padeda atlikti mokytojai.
Panašus vaizdas ir progimnazijų lygmenyje. Gimnazijų vadovai ir mokytojai tiesiog baisisi progimnazijų broku, tikina, kad tokio žemo lygio ir taip prastai parengtų mokinių kaip dabar dar niekada nebuvo. Ir tai vėlgi nulemia atsakomybės išplovimas. Nes ir po aštuntos klasės, tai yra baigiant progimnaziją, egzaminų nėra. Vadinasi, nepatikrinama, ko vaikai išmoko per ketverius metus. Progimnazijose yra tik vadinamieji standartizuoti testai, bet ir čia jie neprivalomi. Taigi iš tikro realūs žinių įvertinimai yra tik gimnazijose, dešimtoje ir dvyliktoje klasėse. Bet gimnazijų mokytojai tikina, kad dažnai per ketverius metus jie nespėjantys ištaisyti pradinės mokyklos ir progimnazijos broko. Taigi vaizdas tikrai neįkvepiantis. Vidurinėse mokyklose visada būdavo tęstinumas, tai yra vaikas būdavo priimamas pirmoje klasėje ir išleidžiamas dvyliktoje. Tad atsakomybės niekaip neišplausi ir kažko kito tikrai neapkaltinsi. Jei vadovai ir mokytojai dirbdavo gerai, tai matydavosi, jei dirbdavai blogai, tai irgi matydavosi.
Iš tiesų savo laiku, tai yra tarpukaryje, tautinės mokyklos modelis buvo tobulas ir išties pasiteisino. Bet, vargu, ar jis tinka šiais laikais, juolab kai link jo buvo žengiama 25-erius metus. Laikai visiškai pasikeitę, išplitęs kosmopolitiškumas, atsiradę daugybę naujų technologijų, nebeliko autoritetų, pasikeitęs požiūris į mokytojus, išlaisvėję vaikai, atsiradusios naujos ydos ir blogybės.
Taigi reikėtų, kad dabartinė vidurinio mokslo sistema Lietuvoje labiau atlieptų laikmetį ir realijas. Tačiau, panašu, kad naivu to tikėtis, nes jei iki dabartinės sistemos žingsniavome ketvirtį amžiaus, tai ne trumpiau roposime ir iki kitos. Ir tada vėl paaiškės, kad ir vėl nesuspėjome su laiku.