„Tai – mechaninis hidraulinis elektrinis įrenginys, kuris padeda žmogui judėti, klausydamas jo raumenų siunčiamų komandų. Taip pėstininkas įgyja roboto galių: gali per dieną nepavargdamas nueiti dešimtis kilometrų, nešti šimtus kilogramų svorio“, – pasakoja jis.
Šiuo metu, A. Bačiulio teigimu, karo pramonės naujovių lyderė pasaulyje yra JAV. Kinija, pastebi jis, kol kas sugeba tik kopijuoti 4–5 dešimtmečių senumo technologijas. O Izraelis, Švedija, Prancūzija ar Vokietija gali sukurti vieną kitą atskirą daiktą, kuris labai novatoriškas mūšio lauke, bet kurio amerikiečiams nelabai apsimoka kurti.
– Kokie bus ateities ginklai? Ar teisingas įspūdis, kad visos naujovės šiuo metu ateina būtent iš JAV?
– Kalbant apie tokias naujoves, kaip ginkluotės tikslumo auginimas, nematomumas, įžvalgumas, ginkluotės poveikio nuotolis, JAV yra be konkurencijos.
Pavyzdžiui, amerikiečiai per penketą šešetą metų, kai jiems prireikė, sukūrė daugkartinio naudojimo kosminį aparatą, kuris pats pakyla, pats paskraido, pats nusileidžia. Ką jis kosmose daro, kol kas niekas nežino, bet visi supranta, kad yra naudojamas kariniams tikslams. Kitas pavyzdys – Sovietų Sąjunga ilgai aiškino, kad sukūrė nuostabų daugkartinio naudojimo kosminį laivą „Buran“, kuris pats pakilo ir pats nusileido. Tačiau visa Sovietų Sąjunga jį kūrė 20 metų.
– Ar kas nors gali šiuo metu prilygti amerikiečiams? Kinija, Izraelis, Rusija?
– Kinija išvis kol kas sugeba tik kopijuoti 4–5 dešimtmečių senumo, daugiausia sovietines ir iš dalies europines karines technologijas. Jie yra kopijuotojai – savo kol kas nieko nesugebėjo sukurti. Nelabai žinau, kad Japonija būtų ką sukūrusi. Izraelis, Švedija, Prancūzija, Vokietija gali sukurti vieną kitą atskirą daiktą, kuris labai novatoriškas mūšio lauke, bet kurio amerikiečiams nelabai apsimoka kurti. Tarkim, mažųjų bepiločių aparatų, skirtų žvalgybai ir informacijai rinkti, srityje Izraelis yra be konkurencijos, galima sakyti, jie turi monopolį pasaulinėje rinkoje (bet tik mažų). Kai kalbama apie „Predator“, kurie skrenda tūkstančius kilometrų ir kabo ore pusę dienos ar dieną, JAV vėl be konkurencijos.
Prancūzai gali sukurti kokios nors kosminės technologijos dalį. Vokietija puikiai kuria metalą, t. y. šarvuotą techniką, šaunamuosius ginklus, artilerijos pabūklus. Tačiau, kai kyla klausimas, o kuo šaudyti tiems vokiškiems artilerijos pabūklams, staiga paaiškėja, kad patys geriausi, toliausiai skriejantys ir tiksliausiai pataikantys protingi sviediniai yra sukurti JAV. Ir tai suprantama – JAV pirmauja visame pasaulyje pagal visas technologijas. Netgi mokslo pramonės srityje amerikiečiai daro daugiau negu visas pasaulis kartu sudėjus. O paskui tai perkeliama ir į karinę pramonę.
– Jis jau dabar naudojamas?
– Jis jau oficialiai priimtas į JAV jūrų pėstininkų ginkluotę, turi savo karinį indeksą. Kiek jis naudojamas, kol kas paslaptis. Manau, jeigu jį naudoja, tai naudoja specialiosios pajėgos kokioms nors slaptoms operacijoms.
– Paminėjote pėstininkus. Ar gali atsitikti taip, kad pėstininkų ateities karuose, ginkluotuose konfliktuose apskritai neliks?
– Tarkim, per distanciją valdomas pėstininkas kol kas yra nerealu. Žmogaus proto ir instinktų neaplenksi. Tačiau jau yra sukurti egzoskeletai. Tai – mechaninis hidraulinis elektrinis įrenginys, kuris padeda žmogui judėti, klausydamas jo raumenų siunčiamų komandų. Taip pėstininkas įgyja roboto galių: gali per dieną nepavargdamas nueiti dešimtis kilometrų, nešti šimtus kilogramų svorio. Tai labai svarbus dalykas – jis duoda pėstininko smegenims fizinį pajėgumą, nes visi gerai žino, kad kario fizinių pajėgumų viršūnė yra tada, kai jam 17–23 metai. Paskui karys vysto tik savo kovinius sugebėjimus, renka patirtį, tačiau jo fizinės galios silpsta.
Karių, tarnaujančių specialiosiose pajėgose, vidutinis amžius 30–35 metai, kai kur net šiek tiek daugiau – žaliosios beretės gali būti ir 40-mečiai, nes jie pirmiausia dirba galva, tik paskui – raumenimis. Bet vis tiek kariui raumenys reikalingi. Į kario parengimą investuojami šimtai tūkstančių dolerių ar eurų, o tai trunka kokį dešimtmetį – paskui jis kovos linijoje stovi 5–10 metų. Tačiau, jei duodi egzoskeletą, jis gali kuo puikiausiai kovoti iki 50–60 metų, gal net ir daugiau.
– Taigi fantastiniai filmai po truputį tampa realybe?
– Be abejo. Herberto Wellso „Pasaulių karai“ buvo parašyti maždaug prieš 100 metų. Ten vaikščiojo didelės mechaninės būtybės, kurios šaudė spinduliais. O dabar spindulinis ginklas – tikrovė. Tiesa, jis kol kas didokas ir sunkokas, bet jau dabar siūlomos bepiločių aparatų numušimo priemonės, kurios siunčia būtent lazerio spindulį. O, tarkim, nusitaikyti lazeris naudojamas jau daugybę metų. Taigi judantis robotas – praktiškai realybė.
Įvairiose patruliavimo, budėjimo sistemose, kur reikia ilgai judėti tuo pačiu keliu, jau seniai naudojami robotai – tokie maži tankiukai. Jie važiuoja savarankiškai, turi jutiklius, daviklius, stebi aplinką, yra ginkluoti kulkosvaidžiu arba automatiniu granatsvaidžiu ir, pastebėję, kad mirties zonoje kažkas juda, gali atidengti ugnį. Tokie robotai naudojami branduolinių raketų sistemų apsaugai. [...]
– Kiek į priekį pažengusi bepiločių orlaivių karinė pramonė?
– Į Latviją šią savaitę amerikiečiai atsiuntė savo bepiločius aparatus „Predator“, kurie prieš du dešimtmečius buvo beveik stebuklas, nes galėjo skristi tūkstančius kilometrų, budėjimo laikas ore – apie parą. Dabar jie išimami iš ginkluotės.
– Paseno?
– Jau paseno, atsirado naujesnių. Kokių, kol kas nesakoma, bet tikrai daug geresnių. JAV laivynas šiais metais sėkmingai išbandė bepilotį smogiamąjį lėktuvą, kuris ne tik gali pats pakilti, bet ir pats nusileisti ant lėktuvnešio. Reikia turėti galvoje, kad nusileisti ant mažo lėktuvnešio, kuris plaukia jūra, kartais banguota, yra itin sunki operacija. Dažnas pilotas nesugeba jos atlikti, o tie, kurie sugeba, neretai sudūžta. Dabar tai jau gali padaryti bepilotis aparatas, dirbantis autonominiu režimu. Tai irgi absoliučiai naujas žingsnis karo istorijoje.
Atsimenu, pirmas bepiločių smūgis, atrodo, buvo atliktas Afganistane apie 2004–2005 m. Dar pats tada rašiau apie naujo tipo karus ir prognozavau, kad praeis 15–20 metų ir mes turėsime visai kito lygio techniką. Mes ją ir turime. Dabartinis bepilotis gali būti pasiųstas į misiją už kelių tūkstančių kilometrų, jį valdo operatorius, kuris nebijo žūti mūšyje, ir, svarbiausia, vadovybė nebijo prarasti lakūno kartu su lėktuvu. Smogiamąjį lėktuvą galima pasiųsti į vien galą, jis nuskris pagal savo maksimalų skrydžio nuotolį ir atakuos taikinį. Arba skris į vietą, kurioje labai stipri pridengta priešlėktuvinė gynyba, tačiau ten veiks absoliučiai ramiai, nes jis nebijos būti numuštas.
– Kokios naujovės kariniame jūrų laivyne?
– Laivyne šiuo metu, sakyčiau, sutrikimas, nes sukurta daug įvairių laivų prototipų, bet niekas nežino, kokio laivo reikės ateityje. Amerikiečiai, kaip visada, priekyje, nes valdo pasaulio jūras ir savo laivynu garantuoja pasaulio prekybos laisvę – todėl jokia valstybė nesugalvos perkirsti prekybos kelių.
– Ką sako karo istorija? Kiek pasiteisina nauji ginklai?
– Kartais pasiteisina, kartais ne. Kalbėdami apie laivyną, prisiminkime laikotarpį iki Pirmojo pasaulinio karo, kai Anglija, tuo metu jūrų valdovė, garantavo pasaulio ir savo pačios prekybos laisvę, o visos šalys, kurios planavo konkuruoti su Anglija, pirmiausia – Prancūzija, taip pat – Vokietija ir Rusija, masiškai statė kreiserius, kurių užduotis buvo būtent perkirsti jūros prekybos kelius.
Kai prasidėjo karas, staiga paaiškėjo, kad tokių laivų nebereikia, nes Prancūzija ir Rusija buvo Anglijos sąjungininkės, o Vokietija bandė kovoti povandeniniais laivais, nes jos pačios kreiseriai, sukurti plaukioti toli vandenyne, buvo gražiai pavadinti vienadieniais drugeliais – mostelėjo sparneliais ir buvo paskandinti britų laivyno, nes buvo ne tokie, kokių reikia.
Kita vertus, paimkime šaunamuosius ginklus. Pirmojo pasaulinio karo laikų sunkusis kulkosvaidis „Maksim“ savo laiku buvo beveik viso pasaulio ginkluotėje, o šiandien juos Ukrainoje vėl stato į kovos liniją, nes susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kai ten vyksta apkasų karas Pirmojo pasaulinio karo stiliumi, nieko geriau už „Maksim“ nėra.