Taip DELFI pasakojo vilnietis, jau pirmą dieną apsijuokęs prieš giminę, o „tame cirke reikėjo būti dvi“.

„Mieste viskas daug greičiau ir paprasčiau vyksta. Kaime prie velionio visi sėdėjom iki vėliausios nakties. Miegojom klojime ant šieno, nes žmogus buvo pašarvotas tiesiog namie, didžiajame kambaryje, kaip vėliau paaiškėjo, ant stalo. Buvau girdėjęs, kad atsisveikinant kai kur mirusiajam ranką bučiuoja, bet savo akimis to nebuvau matęs, kaip ir kitų įspūdingų dalykų“, - sakė vilnietis.

„Net apie fotografavimą prie karsto spėjau sužinoti, o paskui ir šioje akcijoje sudalyvavau“, - dalijosi nauja patirtimi.

Vis dėlto, didžiausią įspūdį jam paliko šeimininkų pastangos privalgydinti visus atėjusius, net jei jie – artimiausi kaimynai: „Akivaizdu, kad žmonės neturtingi, tačiau svečius aptarnavo bent kelios šeimininkės. Visus atvykusius kvietė sočių pietų, paskui kavos, dar po kiek laiko užkąsti ir „sušilti“.

„Internete buvau prisiskaitęs, kaip namuose pašarvoti kūnai nuo karščio pradeda pūstis, kaip per karstą sunkiasi skysčiai. Ačiū Dievui, to neteko išvysti“, - sakė vyras.

Giedotojai, jo nuomone, visus specialiai graudino, o vos baigę giesmes lyg niekur nieko puldavo čežinti saldainių popierėliais ir plepėti.

Teko aiškintis, kodėl nevedęs

„Parodęs pagarbą žmogui, kurio nepažinau ir pareiškęs užuojautą jo artimiesiems, galvojau tyliai „pasiplauti“, bet už skverno čiupo kažkokia moteris ir kone prievarta nutempė „užkąsti“, nors man po tokių renginių ir dar karštyje iš viso dingsta apetitas. Kramtant kaimiškas dešreles, atvyko mano mama. Labai apsidžiaugė mane pamačiusi ir pradėjo pristatinėti visiems iš eilės“, - pasakojo DELFI pašnekovas.

Planas kuo greičiau grįžti namo žlugo. Tačiau sėdėdamas prie karsto iš mamos ir tetų smulkiai sužinojo ne tik kaip sunkiai sirgo ir kokiu būdu mirė velionis, bet ir kas, su kuo, bei kaip gyvena. Nepažįstamiems artimiesiems jis turėjo pasiaiškinti, kodėl dar nevedęs, ką mano apie pabėgėlius, kuriuos priims Lietuva ir t. t.

Kadangi paties karsto lydėjimo į kapus DELFI pašnekovas kaip įmanydamas vengia, sudalyvavo tik „fotosesijoje su velioniu, kuri buvo surengta priešais trobą“.

Reikia skubėti, kitaip į namus grįš mirtis

„Reikėjo palaukti mamos ir tetos, tad stebėjau, kaip vos spėjus išnešti karstą namuose likusios moterys pabrėžtinai skubėdamos puolė tvarkytis: nudangstė langus, šlavė grindis, rankiojo eglišakius ir t. t. Kai paklausiau, kodėl taip daro, paaiškino, kad reikia, nes kitaip į namus vėl ateis mirtis.

Gedulingi pietūs retai kaime būnančiam „laidotuvių naujokui“ taip pat padarė įspūdį. Ypač jų baigtis, kai jau visi „atsileidę ir įšilę nuo taurių gėrimų kone šoko ir net nebetramdė siaučiančių vaikų“.

Savo įspūdžiais vilnietis pasidalijo internete ir sulaukė galybės komentarų. Komentatoriai pasidalijo į dvi stovyklas. Pirmi teigė, kad jam nieko nėra švento, kai artimą žmogų laidos, kitaip kalbės. Antrieji baisėjosi laidotuvių tradicijomis ir prietarais, kurių vis dar apstu.

Daugiausiai diskusijų sukėlę klausimai – apie gėlių dovanojimą, kur dėti voką su pinigais: prie karsto ar paduoti artimiems žmonėms? Kaip pareikšti užuojautą, kas dera ir nedera bažnyčioje, kapinėse, per gedulingus pietus?

Prietarai, kurį vis dar paisoma

Peržvelgus internautų diskusijas apie laidotuves, galima sakyti, jog gajausi prietarai – trys.

Pirmas, kad laidojant žmogų kartu su karstu iš namų turi būti išneštos visos jam suneštos gėlės. Labai svarbu išlydint velionį apžiūrėti namus, nes kitaip į juos ateis dar viena mirtis.

Antras prietaras, kuriuo vis dar tikima, kad nėščiai moteriai iš velionio namų reikia išeiti anksčiau, nei išneš numirėlį. Be to, nėščiajai geriau net į jį nežiūrėti, nes kūdikis gali gimti negyvas.

Trečias prietaras taip pat skirtas nėščiosioms. Neva joms negalima fotografuotis per laidotuves šalia mirusiojo, antraip jis ir vaikelį gali išsinešti kartu į numirėlių pasaulį.

Sąmonė ar nesąmonė gedulingi pietūs

Diskusijoje apie gedulingus pietus vienas internautas pasakė tiesiai – tai nesąmonė. „Sąmonė ar nesąmonė, bet kai žmonės iš kito Lietuvos krašto atvažiuoja, reikia juos ir pamaitinti. Mūsų visa giminė iš Žemaitijos glūdumos į Kauną suvažiavusi buvo“, - oponavo kitas forumo dalyvis.

Dar kito nuomone, gedulingi pietūs atlieka ir laidotuvių užbaigimo funkciją: „Tai kaip koks prievartinis išėjimas iš kapinių, nes kitaip artimieji kelias valandas ten ar būtų. Šiuo požiūriu, gedulingi pietūs - tarsi grįžimas į normalų gyvenimą“.

Foto: K. Cemnolonskio nuotr.

Šeimininkės Audronės nuomonė: ačiū Dievui, žmonės ateina į protą

„Per šermenis kiekvienam ateinančiam pietų nebeduodam, atėjo žmonės į protą“, - DELFI sakė Ignalinos krašte populiari šeimininkė Audronė Marčiulionienė.

Moters teigimu, lengviau vestuves paruošti, negu šeimininkauti šermenyse. Anksčiau būdavo, jei kas ateina aplankyti mirusiojo, visus sodina ir valgydina.

„Net jei kaimynas per kelią atėjo, reikia jam valgyti duot ir nesvarbu, kad kai kurie per dieną po du ar tris kartus ateina. Trečioj paroj dar reikia gedulingus ruošt. Todėl šermenims po du tris gyvulius pjaudavo. Veršiuką ir kiaulę tai beveik visada. Pagalvokit, gi to kiaulio ir veršiuko mėsą reikia sutvarkyti, kad niekas neprapultų, po kelis karštus, šaltų išeitų. Dabar jau praėjo šita mada, atsirado laidojimo namai, niekas namuose beveik nebešarvoja“, - pasidžiaugė šeimininkė.

Paklausta, kokia turi būti gedulinga vakarienė, A. Marčiulionienė sakė: „Svarbu, kad žmonės pavalgytų, bet vieno karšto praktiškai visi pageidauja. Dar žmonės labai mišraines valgo. Jei namuose padarai mėsos vyniotinių - irgi labai. Bet jei papjaustai pirktinių, žiūrėk lėkštėse ir lieka, nes vienodi skoniai. Kai tik prasidėjo pirktiniai vyniotiniai, labai visi jų norėjo, sakydavo, kad prabangu, skanu. Aišku, tos mėsytės gražiai atrodydavo, o naminė, kol pjauni - graži, raudona, o pastovėjo ir pasikeitė. Bet dabar labiau naminį maistą valgo, o tos raudonos mėsos ir lieka lėkštėj“.

Kai kur dar išlikusi tradicija gedulingiems pietums patiekti nepuoštą maistą. Sakoma, jog puošti galima tik per metines, o gedulingiems pietums tai netinka.

Su alkoholiu ar be?

Per gedulingus pietus, ypač, jei laidotuvės vyko žvarbiu oru, prie stalo siūloma išgerti. Interneto forumuose vyrauja nuomonė, kad lengvi alkoholiniai gėrimai tokiam atvejui netinka, geriau mažiau, bet stipresnių, kurie sumažina įtampą ir sušildo.

Tiesa ir tai, kad padauginus alkoholio gedulingų pietų pabaiga gali tapti ir, kaip rodo internautų patirtis, tampa nevaldoma. Net pasitaiko muštynių dėl turto.

Gėlės – gyviems, vietoje jų siūlo paramą artimiesiems

Kunigai mažiausiai dešimtmetį kartoja, kad gėles tinka dovanoti gyviesiems, o mirus žmogui geriau paremti velionio artimuosius. Ypač tai svarbu, jei šeima netenka maitintojo.

Pamažu populiarėja iš JAV atėjusi tradicija artimiesiems „dovanoti“ ir šv. Mišias už mirusįjį. Jas užsako velionio bičiuliai ir iš kunigo gavę lapelį su užrašu, kada jos bus aukojamos, įteikia artimiesiems.

“Apsisuko“ per 5 valandas

Į diskusijas apie lietuviškų laidotuvių patosą įsitraukę mūsų tautiečiai mini pavyzdžius, kaip šermenys organizuojami svetur.

„Paskutinėse laidotuvėse kuriose buvau Lietuvoje, tris dienas sėdėjau laidotuvių namuose, išeiti negalėjau, nes visokios bobutės tik ir laukė, kad galėtų pradėti pletkus laidyti. Visi apkalbinėjo, kas kokius vainikus atvežė, kas kokią mašiną turi, kodėl tas taip, anaip, kitaip apsirengęs ir kaip velionis gerai atrodo karste“, - vardijo internautė, kaip priešingybė minėdama sesės uošvio laidotuves Italijoje.

Viskas įvyko per 5 valandas. Žmogus mirė, per naktį pabuvo ligoninės patalpose, ryte – į bažnyčią, tada iškart į kapus ir viskas. Dalyvavo tik artimiausi žmonės. Jokių gedulingų pietų nebuvo. Tik artimiausi šeimos nariai pasiliko: žmona, vaikai, anūkai.

Laidotuvių etiketas. Reziume.

Laidotuvėms deramo elgesio taisyklės – kelios. Galbūt ne visomis vadovautis būtina, bet žinoti neprošal.

Gėlės Einant į šermenis vienam įprasta nešti gėlių, su kompanija – puokštę, krepšelį ar vainiką. Jei vietoje gėlių nešamas vokas su parama, jį patariama atiduoti laidotuves organizuojančiam artimajam, pareiškus užuojautą.

Mirusiojo pagerbimas Įėjus į patalpą, kurioje pašarvotas žmogus, paprastai priešais karstą pastovima, persižegnojama, mintyse pasimeldžia ar kitaip atsisveikinama su velioniu. Tuomet pamerkiamos ar padedamos gėlės.

Kiek laiko „reikia“ būti prie karsto Jei velionis artimas žmogus, natūralu, kad bus, ką apmąstyti, už ką bent mintyse jam padėkoti. Jei ne toks artimas žmogus, pakaks prie karsto pabūti trumpiau – nebūtina stovėti tam, kad stovėtum.

Pareikšti užuojautą Atsisveikinus su velioniu reiktų prieiti prie mirusiojo artimųjų ir pareikšti jiems užuojautą. Jei artimieji neprisimena ar nelabai jus pažįsta, reikėtų trumpai prisistatyti.

Ką sakyti Daug žodžių nereikia. Geriausia tiesiog pareikšti užuojautą.

Dar šiek tiek pabūti Atsisveikinus su velioniu, pareiškus užuojautą įprasta prisėsti, dar šiek tiek pamąstyti, prisiminti velionį, pasimelsti už jį. Kiek laiko prireiks apmąstymams, priklausys nuo to, kiek artimas buvo velionis.

Kaip atsisveikinti Prieš išeinant iš šarvojimo salės galima dar kartą prieiti prie artimųjų, palinkėti stiprybės ir atsisveikinti.