Maskvoje gimusi ir augusi Marina Orbakienė, Lietuvoje apsilankanti tik per atostogas, mūsų kalbos išmoko ne tik šeimoje, bendraudama su vyru: ji paplušėjo ir savarankiškai.
"Labai norėjau, todėl ir pramokau... Ir mūsų su Edžiu sūnus Fabijonas nuo mažens kalba lietuviškai. Tik gaila, kad man trūksta praktikos. Kai atvykstame čia ir prabylu lietuvių kalba, visi kažkodėl man atsako rusiškai..."
Marina ir Mykolas Orbakai į Palangą atvyksta kiekvieną vasarą. Čia juodu turi butuką: tai vyro tėvų palikimas. "Nėra geresnės vietos atostogoms. Mes čia jau antras mėnuo ir dar visai nesinori išvažiuoti", - sako Marina ir priduria, kad Mykolas ima "sirgti Lietuva" jau nuo gegužės pradžios. Paklaustas, ar nesiruošia parkeliauti visam, M. Orbakas neslėpė: "Galvojame apie tai. Aš tikrai noriu grįžti į tėvynę."
31 metus kartu
Mykolas ir Marina susituokė prieš 31 metus. Tada, prieš tris dešimtmečius, jiedu kartu dirbo artistų trupėje. Mykolas buvo jau senbuvis, "profas", aukščiausios kategorijos artistas, o Marina - naujokė. 18 metų jaunesnė už jį. "Gaila man buvo tos mergaitės... Jaunutė, trapi. Išnaudojo ją kaip pasiuntinukę: nueik ten, atnešk tą... Aš tuomet buvau savarankiškas, nepriklausomas, man norėjosi ją ginti, saugoti", - prisimena M. Orbakas.
Penkerių metų - į Sibirą
Mykolas gimė Šiauliuose, kur gyveno jo tėvai Zenonas ir Ona Orbakai. Jis jauniausias iš trijų vaikų. Tėvai turėjo savo krautuvę ir už tai atsidūrė Sibire. Pirmiausiai buvo ištremta mama. Ją išvežė 1948 metais į Irkutsko sritį. Po dvejų metų, 1950-aisiais, tėvas su trimis vaikais iškeliavo pas ją. "Man tada buvo penkeri metai. Iš Sibiro pirmieji į Lietuvą grįžo tėvas su broliu ir sese, 1956 metais, vėliau ir mes su mama. Apsigyvenome Kaune, tėvai ten turėjo savo namą, šešių kambarių. Pusę jo nuomojo kitiems žmonėms."
Vyriausia iš trijulės buvo sesuo, ji pirmoji ir išėjo amžinybėn. Ir tėvukas paskui ją - tais pačiais 1990 metais. Per Kalėdas. O Mykolo mama sulaukė beveik 91-erių - savaitė buvo likusi iki gimtadienio.
Mykolo brolis su šeima gyvena Klaipėdoje.
17 metų - į Maskvą
Kaune baigęs vidurinę mokyklą, būdamas septyniolikmetis, M. Orbakas išvažiavo į Maskvą studijuoti estrados meno. "Tai buvo mano svajonė. Kai buvau dar mokinys, vienas draugas pasakė Rygoje matęs skelbimą, kuriame parašyta, jog Maskvoje esanti estrados ir cirko mokykla kviečia studijuoti... Aš nuvažiavau į Rygą, susiradau tą skelbimą ir įsitikinau savo akimis."
Galima ir su drambliais
Mykolai, kodėl tapote cirko artistu?
Aš nesu tik cirko artistas. Žmonės kažkodėl užfiksavo tik pirmąją specialybės pavadinimo dalį. Baigiau Maskvos valstybinę cirko ir estrados meno mokyklą (dabar akademija). Tai kur kas platesnis profilis, apimantis ne tik cirko, bet visą scenos meną, įskaitant vaidybą. Tarybiniais metais tai buvo prestižinė ir, beje, vienintelė tokia mokykla Sovietų Sąjungoje. Ją baigė ir Genadijus Chazanovas, ir Jefimas Šifrinas... Ir mano žmona Marina, ji - gimnastė.
Tai jūs - bendradarbiai?
Tokios institucijos, tokios vietos kaip cirkas nebuvo ir nėra. Artistai gyvendavo ant ratų, neužsibūdavo vienoje vietoje. Buvo tokia organizacija "Sojuzgoscirk", ji įdarbindavo tik profesionalus, t. y. diplomuotus specialistus. Rinkdavo trupes, palaimindavo programas, sudarydavo turnė maršrutus ir siųsdavo artistus į gastroles. Vienų gastrolių metu Saranske, Mordovijos sostinėje, 1982 m. susipažinau su Marina. Per naujametį spektaklį. Aš buvau Senis Šaltis, ji - Snieguolė. Dabar laikai kiti, dirbame kitaip. Aš mažiau, Marina - daugiau, nes ji jaunesnė, daugiau jėgų turi.
O ką dabar dirbate?
Pagal individualius užsakymus, privačiose erdvėse.
Pavyzdžiui?
Na, pavyzdžiui, skambina koks nors rusų magnatas ir sako: "Mano vaikas nori cirko programos, ar galite paruošti?" Sakau: "Taip, žinoma. Ar su drambliais ar be?"
Namuose?
Namuose. Su drambliais brangiau, - juokiasi.
Tai iš kur tie drambliai?
Mes dirbame su profesionalais, kviestiniais artistais. Suburiame juos į krūvą, paruošiame programą. Viskas yra įmanoma.
Iš ko jūs paveldėjote artisto talentą?
Iš savo giminės. Tėvukas mėgo dainuoti. Jo brolis - mano dėdė, - tas tai jau buvo apsigimęs artistas, labai mėgo pasirodyti, koncertuoti... Tai buvo saviveikla, žinoma. Mano tėvas buvo iš penkių vaikų šeimos, visi - broliai. Ir visi buvo ištremti. Tai jie ir tremtyje spektaklius, pasirodymus rengdavo... Visi - artistiškos sielos žmonės. Matyt, kad į juos atsigimiau.
"Galiu būti moterimi"
Marina, papasakokite apie savo, gimnastės, karjerą.
Aš baigiau choreografijos, paskui gimnastikos mokyklą, tapau jaunąja specialiste gimnaste, bet aštuoniolikos metų patyriau stuburo traumą ir gydytojai uždraudė aktyvų sportą. Galėjau dirbti iliuzioniste arba su cirko žvėrimis, bet kas tau prie jų prileis - tai tokia sritis, kuri prieinama tik cirkininkų dinastijoms. Teko dirbti iliuzioniste, vaidinti...
Kuo jus patraukė Mykolas, kai susipažinote?
Mykolas: Geras jai buvau! Kaip nepatiksiu! - juokiasi.
Marina: Tiesiog pajutau, kad tai mano žmogus. Buvo toks jausmas.
Kaip šiandien įvardytumėte tvirtų, patikimų santykių paslaptį?
Mykolas: Nėra čia jokios paslapties. Žmonės turi norėti suprasti vienas kitą. Kartais - be žodžių. Aš toks žmogus, kad man sunku pasakyti, kai esu neteisus, bet aš kitaip parodau.
Marina: Aš mokausi. Sugyventi reikia mokytis nuolat. Esu išugdyta kaip sportininkė, ilgai buvau įsitikinusi, jog viską privalau daryti pati, bet ilgainiui supratau, kad nereikia visko... kad galiu būti moterimi.
Kokia gražių santykių paslaptis? Stengiesi neįskaudinti kito žmogaus, priimi kompromisus. Dievas neduoda daugiau, nei gali pakelti. Visiems išbandymams esi iš anksto ruošiamas.
Močiutės lazda
Mykolai, o kokia moteris padeda vyrui jaustis vyriškam?
Moteriška... Neturiu galvoje - silpna ir bejėgė. Moteris turi turėti išdidumo, orumo, savo poreikių, norų. Aš - ne musulmonas. Aš - katalikas. Ir Marina, beje, katalikė. Perėjo iš stačiatikybės. Bet moteris turi gerbti savo vyrą.
Kiek metų jūsų sūnui, ką jis veikia?
Fabijonui - 30 metų, jis baigė verslo vadybą, dirba pagal profesiją. Gyvena Maskvoje.
Šeimos dar nesukūrė?
Dar ne. Bet aš ir taip jau turiu tris anūkus, - šypsosi. - Tai mano dukters Kristinos vaikai.
Kokio jie amžiaus?
Nikitai - 24, Deniui - 17, Klaudijai - 3 metai.
O, taip! Kaip nesididžiuosi...
Kuo ji panaši į jus?
(Susimąsto) Turime nemažai bendrų bruožų...
Marina: Kristina labai panaši į Edžio mamą, savo močiutę. Tokia pat kovotoja, drąsi, atkakli. Iš pažiūros - rami ir tyli, bet jeigu jau ką užsibrėžė - būtinai pasieks.
Mykolas: Mano mama išties buvo kovinga, nieko nebijojo. Darbas Sibiro miške užgrūdino. Kai buvau mažas, atsimenu, Sibire buvo tokia istorija. Mano tėvą chuliganai užpuolė, primušė, ir kažkas pasakė mamai: "Ona, ten tavo vyrą Ivanas sudaužė, guli paslikas..." Ona čiupo kočėlą, pas Ivaną ir taip jam kaulus aptalžė, kad savaitę ligoninėje gulėjo.
Marina: Ji ir Kaune šalia lovos kirvį laikė. Sakė, nuo chuliganų apsiginti. Prisimenu, kai jau buvo visai garbingo amžiaus, kartą išėjo iš namų, po kurio laiko apsisuko ir eina atgal, sako - "Lazdą pamiršau." Mes juokiamės - kam jums ta lazda, jeigu ir be jos paeinate. O ji sako: "Aš tai paeinu, bet man reikia nuo chuliganų apsiginti." Tokia buvo moteris.
Bendrija nusilpo
Tarp lietuvių ten gyvenote, tremtyje?
Daugiausiai buvo lietuvių. Ir nemažai estų, moldavų, ukrainiečių, beje, ir pačių rusų - dar nuo "kulokų" trėmimo laikų, atsidūrusių čia per 1930 m. kolektyvizaciją.
Žaisdavote su visais?
Lakstydavome visi kartu... Visi buvom lygūs. Visi - "fašistai", - juokiasi.
Taip jus vadindavo?
Apie šiandienos politinę padėti galiu paklausti?
Nenoriu apie tai kalbėti. Kristina, Ala - žinomi žmonės, nenoriu joms kaip nors pakenkti.
Ar šiandien dar gyvybinga lietuvių bendruomenė Maskvoje?
Anksčiau buvo stipresnė. Dabar nuslopo, nes jaunimo mažai, daugelis išvažiavo į Lietuvą. Anksčiau net chorą savo turėjome. Teatriuką. Su Juozu Budraičiu dirbome, spektaklius statėme...
Marina: Aš vaidinau Piemenuką "Amerikoj pirtyje"...
"Man ploti nėra už ką"
O kur dabar jūsų Kristinos namai?
Ji gyvena ir Maskvoje, ir JAV. Pusmetį čia, pusmetį ten. Jos vyras yra Amerikos rusas. Šiuo metu jie atostogauja Prancūzijoje.
Dažnai susitinkate?
Kristina - labai užsiėmęs žmogus, bet kai tik gali - susitinkame. Dažniausiai per šeimos šventes. Ji rūpinasi manimi, kiek tik gali.
Mykolai, jus ne kartą kamantinėjo žurnalistai apie dukros gyvenimą ir ypač - apie jos mamos Alos Pugačiovos asmeninius reikalus. Aš norėčiau paklausti ko kito: kokiais savo asmeniniais pasiekimais jūs labiausiai didžiuojatės?
Ko čia man didžiuotis... Aš - realistas, nosies neriečiu. Savigarbos man pakanka, bet ploti man nėra už ką.
Dėl ko labiausiai apgailestaujate?
Galite mokytis dabar.
Teoriškai galiu, bet energijos nebėra. Nebe tas amžius.
Nejuokaukit. Atrodote kaip dvidešimtmetis.
Kur gi ne. Kad kas nors bent 20 metų numestų nuo pečių! - juokiasi.