Gerontopsichiatrės Genovaitės Šimkuvienės nuomone, bendrai Lietuvoje liguistas vienų požiūris į kitus – mūsų visuomenė serga.

Kokių replikų sulaukia A. Sakalas

84-erių Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras A. Sakalas iki šiol reiškiasi viešajame gyvenime. Dar daugiau – praėjusiais metais jis vedė žurnalistę Daivą Norkienę.

A. Sakalas DELFI sakė, kad į senyvą amžių žiūrima įvairiai. Štai jam paskelbus straipsnius, dalis komentatorių ieško prie ko prikibti, nesigilina į straipsnio esmę. Tokie žmonės priekaištauja dėl senatvės, blogos išvaizdos, primena, kad laikas į pensiją ir ruoštis į „kitą pasaulį“.

„Tai – chuliganų elgesys – rimti žmonės komentuoja patį straipsnį. Tokių komentarų aš matau, man sako, kad straipsniai skaitomi. Aš į senus žmones žiūriu taip: senas žmogus negali nuversti kalnų dirbdamas fizinį darbą, bet jei jo smegenys gerai dirba, jis sugeba mąstyti, pateikti savo mintis visuomenei, tai pagirtinas dalykas. Šia prasme A. Čekuolis iš tikrųjų iš interneto, kitų šaltinių surenka visą kondensuotą medžiagą ir ją pateikią visos Lietuvos žmonėms. Tokia jo misija. Šia prasme jo laidos geros, pagirtinos, žiūrimos, o manantys, kad dėl senatvės jis neturėtų rodytis – visiems ateina senatvė“, – kalbėjo A. Sakalas.

Pasak jo, svarbiausia, kad žmogus turėtų ką pateikti, pasiūlyti tai, kas būtų žiūrima, matoma, analizuojama.

Aloyzas Sakalas

Signataras sutinka, kad Lietuvoje paplitęs jaunystės kultas – vyresniame amžiuje praradus darbą, sunku rasti kitą. Pašnekovo manymu, iš dalies to priežastis – jaunimo nedarbas – jaunuoliai norėtų užimti vyresniųjų vietas. „Antra vertus, jaunam žmogui dažnai jūra būna iki kelių – jis viską gali padaryti, viską supranta ir žino, ateitis jo rankose. Jaunas žmogus dažnai mano esantis žymiai vertesnis už seną. Aišku, jaunas žmogus yra Lietuvos perspektyva, ateitis, bet jaunas žmogus turi augti, stiprėti, vystytis ir įgyti tokį patyrimą, kokį turi senas žmogus“, – kalbėjo A. Sakalas.

A. Sakalas sako, kad viešojoje erdvėje reikšis kol bus skaitomas – kai sulauks priekaištų dėl neįdomių straipsnių, to nebedarys. Kol kas, pastebi jis, atsiliepimai tik geri, prie straipsniuose išdėstytų argumentų retai kas kimba – daugiausia išsakomi tik ad hominem argumentai (užuot kritikavus oponento teiginius, kritikuojama jo asmenybė - DELFI).

Gerontologė: visuomenė serga

„O į ką Lietuvoje žiūri gerai? Gal į vaikus, kad juos stumdo visur – autobusuose, mokykloje su jais nesiskaito, su jaunuoliais tas pats. Apie senolius ir kalbėti nereikia, man atrodo, čia mūsų kultūros reikalas ir jis dar ilgais tęsis. Galbūt kartos pasikeis“, – į klausimą, kaip Lietuvoje žiūrima į senolius, atsako Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Gerontpsichiatrijos skyriaus vedėja G. Šimkuvienė.

Gydytoja aiškina, kad žmogus sensta nevienodai – jį gamta naikina skirtingai. „Jei gyvenimo būdas, genetika leidžia jam būti psichologiškai, fiziškai pajėgiam, kodėl jį ignoruoti? Pas mus nei tų, kurie serga, nei sutrikusių negerbia“, – pastebi G. Šimkuvienė.

G. Šimkuvienės teigimu, dalis žmonių greitai pasensta ir jų funkcionavimas sutrinka, o kiti puikiai laikosi ilgą laiką. Štai neseniai per televiziją puikiai mintis dėstė per 100 metų sulaukusi senolė, o kitiems intelektas visiškai sutrinka sulaukus 50-60. Senatvė – tam tikras psichologinis stresas. Pasak G. Šimkuvienės, dažnai depresijos pasireiškia vyresniame amžiuje, nes senstant keičiasi žmogaus gyvenimas. Pavyzdžiui, žmogus nebegali vadovauti šeimoje – vairą perima vaikai. Su tuo itin sunku susitaikyti valdingiems žmonėms.

„Džiaugtis reikia, kad žmogus funkcionuoja, A. Čekuoliu tik žavėtis, mano nuomone, reikia. Jis nuolat lavina savo intelektą, nesustoja, skaito, bendrauja, juda, gyvena. Reikia daugiau tokių žmonių rodyti: parodyti, kad pilnavertį gyvenimą gyventi galima ilgai ir nenuobodžiai. O dalis išeina į pensiją, užsidaro tarp keturių sienų, nustoja skaityti, lavintis“, – kalbėjo pašnekovė. Jos nuomone, reikia džiaugtis ir A. Sakalu, kuris vedė, dalyvauja visuomeninėje veikloje.

Štai, pastebi ji, dalis senolių ima mokytis užsienio kalbų, lanko senjorų šokius – jie supranta, kad intelektą reikia lavinti. Taip žmonės neapsamanoja.

Gydytojos nuomone, bendrai Lietuvoje „liguistas vienų požiūris į kitus – visuomenė serga“. Štai emigravusieji dažnai sako – užsienyje sunku, bet į žmogų žiūrima kitaip. „Mums trūksta pasitikėjimo savimi. Man atrodo, aplinka daro spaudimą“, – kalbėjo G. Šimkuvienė. Kartais ji žiūri į žmonių veidus parduotuvėje ir galvoja – kodėl jie tokie pikti?

„Man pačiai 68-eri, aš dar dirbu ir nežadu sustoti, dar vadovauju skyriui. Aš kalbėjausi su vadovais, klausiau, gal man reikia pasitraukti. Sakė, „Baik“. Jei esi fiziškai pajėgus, veiklos yra“, – įsitikinusi Gerontpsichiatrijos skyriaus vedėja.

Kokie vyriausi darbuotojai Lietuvoje

DELFI ne kartą aprašė atvejus, kai pusamžio sulaukę žmonės paprasčiausiai atleidžiami iš darbo. Vieša paslaptis, kad darbdaviai prioritetą dažnai teikia jaunesniems darbuotojams.

Garbaus amžiaus darbuotojas – retenybė. „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje dirba 4 asmenys, perkopę 90 metų. 86-87 m. amžiaus grupėje dirba 35 senoliai, vidutinis jų mėnesio atlyginimas siekia 263,42 EUR. 88-89 m. amžiaus grupėje valstybės socialiniu draudimu apdrausti 6 senoliai, jie vidutiniškai uždirba 175,78 EUR.

Daugelis vyriausiųjų dirba sodų, garažų, daugiabučių bendrijose.