Interviu DELFI G. M. Viliūnas papasakojo apie dramatišką tėvų likimą, iš Lietuvos nubloškusį į Australijos dykumas, asmeninę dramą šeimą derinant su karjera bei atskleidė, ką jos miegamajame veikė buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas.
Australijoje niekas nelaukė
Abu Gintos tėvai buvo lietuviai. Tėvelis 1919 m. gimė Skaistgiriuose. Mamytė, gimusi 1921 m., kilusi iš Panevėžio. Karo metais jauna pora apsisprendė palikti Lietuvą ir apsistojo Vokietijoje, o po karo emigravo į Australiją.
Mama Vilniaus universitete buvo baigusi Filologijos fakultetą, tėvas – politinę ekonomiją Insbruke, Austrijoje. Pokarinėje Australijoje tiek vokiečių kalba baigta politinė ekonomija, tiek filologija nebuvo reikalinga. Nelabai padėjo ir tai, kad mama mokėjo lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbas.
Pirmiausia sutuoktiniai Melburne atidirbo dvejus metus trukusius privalomus darbus. Tėvas dirbo stiklo gamykloje, mama – tarnaite šeimoje. Po kurio laiko tėvas gavo Australijos pilietybę, taigi ir gimusios dukros tapo Australijos pilietėmis.
Vėliau mama pradėjo studijuoti odontologiją, tačiau kartu su tėvu nutarė mesti savas studijas ir finansiškai remti jo tolimesnius mokslus.
Tėvas visada norėjo būti gydytoju ir nusprendė stoti į medicinos studijas Insbruko universitete. Jo anglų kalbos žinios buvo labai prastos, tad jis išvyko studijuoti į Austriją. Tėvui tuomet buvo 36-eri. Mama, likusi su dviem dukromis – dvejų Ginta ir šešių mėnesių Vida – išvyko į Čikagą. Pora nutarė, kad lengviausia bus, jei tėvas studijuos Austrijoje, o mama gyvens Čikagoje, kur gyveno ir pagelbėjo tėvo sesuo, teta Marytė.
„Dabar, kai auginu savo vaikus, suvokiu, kaip mamai buvo sunku. Bandau suvokti, kaip moteris su dviem mažais vaikais tris savaites plaukė laivu į Čikagą“, – pasakoja Ginta.
Iš didmiesčio – į miestelį dykumoje
Čikagoje Ginta lankė amerikietišką mokyklą, tačiau didžioji dalis bendraklasių buvo lietuviai. Vaikai mokėsi lietuvių kalbos, kultūros, tautinių šokių. Tik dėl mamos užsispyrimo Ginta šiandien kalba lietuviškai: jei dukros į mamos klausimą atsiliepdavo angliškai, ši sudrausmindavo „nekalbėti žydiškai“.
1965 m., baigęs medicinos mokslus, tėvas vėl prisijungė prie šeimos Čikagoje ir dirbo kartu su lietuviu gydytoju. Po keleto metų tėvas sužinojo, kad yra galimybė įsidarbinti gydytoju Vakarų Australijoje – 600 gyventojų turinčiame Mikataros mieste Australijos dykumose. Tėvas mėgo keliauti, turėjo klajūno charakterį, tad šeima grįžo į Australiją.
„Dykumose, be televizijos, kalbu su amerikietišku akcentu, turiu keistą vardą, namuose su tėvais kalbu keista kalba: draugai mokykloje žiūrėjo į mane ir nežinojo, ką daryti, kaip prie manęs prieiti“, – šiandien juokiasi pašnekovė.
Vienas įvykis itin įstrigo Gintos atmintyje. Būdama 12-kos, už 50 centų į valandą ji dirbo parduotuvėje. Kartą dirbant atėjo savininko sūnus ir liepė greitai uždaryti parduotuvę: pasiūlė važiuoti į oro uostą pažiūrėti lėktuvų.
Tądien mieste uždarytos parduotuvės: žmonės išlėkė stebėti Perte nusileisti negalėjusių, tad į Mikitarą atskridusių lėktuvų. Šalia vieno didžiausio pasaulyje O‘Hare oro uosto Čikagoje augusi Ginta mintyse klausė: ar jums visi namie?
Metus su seserimi Ginta lankė vietinę mokyklą, kurioje mokyklos vedėjas mokė kelias klases. Daugiausia savo dėmesio jis sutelkdavo į besipešančių mokinukų drausminimą. Tėvai nusprendė dukras išsiųsti į internatą Perte. Čia Ginta jautėsi puikiai.
Kaip baltosios gimdo lėktuvuose
Tėvas Mikitaroje turėjo puikias sąlygas: dirbo 30 vietų ligoninėje su operacine ir gimdymo skyriumi, o sudėtingais atvejais pacientus skraidindavo sraigtasparniu į Pertą.
Tėvo darbas buvo labai įdomus: susidurdavo su įvairiausiais atvejais. Vieną jų Ginta mena iki šiol. Tąkart gimdė nė žodžio angliškai nemokanti aborigenė. Tėvas matė, kad situacija sudėtinga ir užsakė sraigtasparnį į Pertą. Vos pakilus, aborigenė sėkmingai pagimdė. Sraigtasparnis apsisuko ir grįžo.
Po kokio mėnesio į ligoninę atėjo kita aborigenė. Pasirodo, ši pažinojo sraigtasparnyje pagimdžiusią moterį. „Ji paaiškino, kad kai dabar aborigenai mato lėktuvą, lėktuve pagimdžiusi moteris sako, kad baltoji moteris lėktuve gimdo: manė, kad tokia baltaodžių tradicija“, – juokiasi Ginta.
Atidirbęs trejus metus, tėvas Mikitaroje būtų galėjęs padirbėti dar dvejus – tai jam būtų atvėrę galimybes dirbti bet kur Vakarų Australijoje. Tačiau taip tėvas būtų likęs vienas: žmona ir dukros ilgiau nenorėjo likti dykumose.
Taip šeima persikraustė į Sidnėjų. Po kurio laiko tėvas didžiausiame Australijos mieste ėmė verstis privačia praktika. Ginta pasinėrė į Sidnėjaus lietuvių bendruomenės veiklą: šoko tautinius šokius, buvo skautė, dalyvavo renginiuose.
Karjera ar auklei palikti vaikai?
Baigusi mokyklą, Ginta studijavo teisę Naujojo Pietų Velso universitete. Čia ji sutiko ir būsimą vyrą Deividą.
Po studijų Ginta dirbo teisininke (solicitor) mažoje įmonėje, kur spręsdavo plataus profilio klausimus. Šiame darbe reikia viską žinoti apie daug ką. Vėliau ji suprato norinti specializuotis ir pradėjo dirbti teisininke vienoje didžiausių Sidnėjaus įmonių. Čia ji praleido 22 metus.
Pagimdžiusi pirmąją dukrą, Ginta dirbo specialioje komisijoje, valdžios užsakymu analizuojančioje, kaip reikia keisti verslo įstatymus. Kaip ir anksčiau, šiame darbe dirbdama su tarptautinėmis bylomis, Ginta daug keliavo po pasaulį.
Karjera klostėsi puikiai, tačiau darbas varė iš proto: augo vyresnėlė Vilija bei dvyniai Zigmas ir Vida. Vaikus prižiūrėjo auklės.
„Aš išeidavau į darbą pusę septintos ryte, kai vaikai dar miegodavo, grįždavau namo aštuntą, devintą val., kai jie jau vėl lovytėse miega. Auklė sakydavo, kad tik neprižadink dvi valandas migdytų vaikų – gali tik pažiūrėti. Taigi aš tris keturias dienas nematydavau savo vaikų ir man kildavo klausimas – kokių galų pasigimdžiau vaikus, jei juos augina kažkas kitas“, – iškilusią dilemą prisimena pašnekovė.
Pasenus ir pasiligojus savo ir vyro tėvams, 2003 m. Ginta nutarė mesti darbą ir likti namie su vaikais. Nuo tada ji turėjo laiko dalyvauti vaikų mokyklos veikloje, pasinėrė į lietuvių bendruomenės veiklą.
Pabudo ir suprato: nori bėgti maratoną
Maratoną bėgioti Ginta pradėjo būdama 52-ejų. Bėgti jai niekada nepatiko: sunku, daug prakaito, skauda, pavargsti. Tačiau bėgiojo vyras, kuris buvo įveikęs ir ne vieną maratoną.
2008 m., prabudusi Kalėdų rytą, Ginta vyrui pasakė irgi norinti pabandyti bėgti maratoną. Šis nustebo. Ginta pareiškė, kad jai tai įdomu ir paprašė vyro pagalbos. Deividas pažadėjo pagalvoti.
Po poros dienų vyras pareiškė, kad žmoną ruoš Kanberos maratonui. Minėtas maratonas – balandį. Abejojančiai Gintai sutuoktinis paaiškino, kad ši nėra stambi, taigi nereikia numesti svorio ir keturių mėnesių pasiruošti užtenka.
„Ir aš tą padariau“, – šypsosi po keturių mėnesių treniruočių Kanberos maratoną įveikusi Ginta.
Pirmą maratoną Ginta įveikė per 4,11 val. Iš viso ji jau yra įveikusi 13 maratonų, tarp jų – garsiuosius Bostono, Berlyno, Niujorko, Londono, Čikagos, Tokijo. Konsulė yra bėgusi ir Vilniaus maratone.
Greičiausiai Ginta bėgo 2010 m. Bostone, kai nuotolį įveikė per 3,36 val. Ateityje ji norėtų įtilpti į 3,5 val. Labiausiai jai įsiminė Niujorko maratonas: nuostabus miestas, milijonai palaikančių žmonių. „Man dabar bėgimas yra pašaukimas. Maratonuose sutikau nuostabių žmonių“, – sakė pašnekovė, maratonui pasiruošianti per 16 savaičių.
Kauniečiams užleido namus
28 metų teisininkės darbo patirtį turinti Ginta nuo 2011 m. yra Lietuvos generalinė garbės konsulė Australijoje. Ji atsakinga už Naująjį Pietų Velsą, Kvinslandą ir Australijos sostinės teritoriją.
Vien pernai pagalbos į konsulatą kreipėsi 274 asmenys. Daugiausia jiems kilo bėdų dėl dokumentų, pilietybės. Prieš keletą mėnesių Ginta rūpinosi užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus su delegacija ir ambasadoriaus Egidijaus Meilūno vizitu Australijoje.
Garbės konsulei tenka įvairiais būdais pagelbėti tautiečiams. Kartais – ir užleisti miegamąjį. Taip nutiko, kai praėjusiais metais Australijoje lankėsi tuometinio Kauno mero Andriaus Kupčinsko vadovaujama sportininkų delegacija. Kauniečiai Australijoje siekė teisės Kaune rengti Tarptautines vaikų žaidynes. Kadangi visi savivaldybei Gintos pasiūlyti nakvynės variantai pasirodė per brangūs, Ginta 22 žmonių delegacijai užleido savo namus prestižiniame Sidnėjaus rajone.
Net Gintos vyrui, baristeriu ir teisėju dirbančiam Deividui, teko nakvoti ne namuose. Reikalingus čiužinius moteris skolinosi iš kaimynių. Kauno merui A. Kupčinskui Ginta užleido miegamąjį. Rytą su dukra svečiams ji paruošė pusryčius, palydėjo iki Sidnėjaus centrinės traukinių stoties ir išleido į varžybas.
„Kiek name kambarių, o čia gyvena tik keturi žmonės, manau, tikrai būtų „neskautiška“, jei negalėčiau leisti vieną naktį čia pailsėti“, – pagalbos kauniečiams nesureikšmina Ginta.
Lietuvoje nematė kapitalizmo
1985 m. Ginta pirmą karto atvyko į Lietuvą: dalyvavo Vilniaus universiteto lietuvių kalbos kursuose. Vienas dėstytojų buvo garsus kalbininkas Zigmas Zinkevičius. Lietuvoje Ginta suprato, kad kalbos muzika kitokia nei mokėsi šeimoje.
„Didžiausią įspūdį Lietuvoje paliko, kad nebuvo jokių reklamų – čia nebuvo kapitalizmo. Man viskas atrodė taip ramu, man tai taip patiko. Aišku, buvo nemalonumų su mūsų prižiūrėtojais, greičiausiai iš KGB, tačiau Lietuvoje labai patiko“, – pirmą vizitą į Lietuvą prisiminė pašnekovė.
Australija yra Gintos namai. Lietuvą ji įvardija kaip didelę dalį savęs.
„Nei aš, nei vaikai nepatyrė karo, o jūs patyrėte sovietinę okupaciją – gyvenimą belaisvėje, represijas. Negaliu įsivaizduoti, kaip tai buvo sunku žmonėms, kaip tai išardė žmonių gyvenimą, jų santykius, darbus. Pasaka labai liūdna ir mano tėvai ne vieni: iš visų besikreipiančių į mane kas trečias turi labai panašią istoriją. Visi tėvai, seneliai, kurie išvyko iš Lietuvos, manė, kad čia netrukus grįš“, – prisiminusi tėvus, graudinosi Ginta.
Kartais ji pagalvoja, kad jei ne karas, greičiausiai būtų gyvenusi Lietuvoje. Iškarpos iš lietuviškų ir užsienio leidinių apie nepriklausomybę atgavusią Lietuvą saugomos šeimos albumuose, šalia svarbiausių nuotraukų ir dokumentų.
Beje, visi Gintos vaikai – Australijos ir Lietuvos piliečiai.