Ragina nekišti rankų: pripažinkime, kad kol kas nesame įgalūs

Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių. Taip galima apibūdinti 25 nepriklausomybės metus vykstančias diskusijas ir skelbiamus konkursus Lukiškių aikštei sutvarkyti. Istorikai ir menotyrininkai ragina geriau išvis nekišti rankų: verčiau aikštę palikti tokią, kokia yra.

Antradienį Viešųjų pirkimų tarnyba atmetė Vyriausybės prašymą leisti pasirinkti pigesnį Lukiškių aikštės sutvarkymo variantą, naujus pasiūlymus įvertinusi kaip naują projektą, kurio patvirtinimas pažeistų kitų konkurso dalyvių interesus. Tai reiškia, kad Vyriausybės planai sutvarkyti Lukiškių aikštę, kurioje sovietmečiu stovėjo paminklas Leninui, vėl klimpsta. Iki šiol neapsispręsta, koks paminklas turėtų iškilti sutvarkytoje aikštėje: kaip tapę įprasta, įvairių visuomenės grupių nuomonės išsiskiria. Prieš modernesnius, šiuolaikiškus siūlymus ne kartą piestu stojo politiniai kaliniai ir tremtiniai.

Istorijos instituto mokslininkas Darius Staliūnas ragina statyti mažiau, bet vertingesnių paminklų. Jo teigimu, kuo daugiau paminklų pastatysime, tuo didesnė infliacija įvyks. Mat vienas paminklas mieste yra labai svarbus, tačiau kada 100 paminklų – nebeaišku, kokia prioritetų, vertybių, įvykių hierarchija.

„Todėl labai skeptiškai vertinu paminklų statymo maniją. Ir man atrodo, kad Lukiškių aikštę būtų galima palikti, kokia ji yra, o ne statyti naują monumentą“, – sako D. Staliūnas.

Panašios pozicijos laikosi 109 sostinės skulptūras knygoje „Vilniaus skulptūrų kelias“ aprašiusi menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

„Aš labai tikiuosi, kad šis projektas neis į priekį ir toliau. Labai norėčiau, kad visa virtinė nenusisekusių konkursų ir toliau tęstųsi, jie ir toliau nesisektų, nes tai puikus lakmuso popierėlis, parodantis, kad pas mus yra labai konkrečių ligų, simptomų ir kol kas mes, dabartinė karta, tikrai nesame įgalūs adekvačiai ten kažką įamžinti“, – kalbėjo J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Menotyrininkė siūlo palaukti, kad praėjus daugiau laiko būtų galima surasti adekvatesnę įamžinimo formą. J. Marcišauskytė-Jurašienė prisiminė miesto antropologę, bendruomeninių meno projektų kuratorę Jekateriną Lavrinec ir jos projektą laimikis.lt – tai buvo mikroprotestas prieš netinkamą aikštės rekonstrukciją ir planuojamą paminklą Lukiškėse paliekant mažyčius transparantus.

Menotyrininkės teigimu, tai rodo, kad formuojasi kritinė masė kitaip mąstančių žmonių, kuriems labiau rūpi ne vadovaujantis pareigos, pilietiškumo jausmu kažką pastatyti, o atgaivinti vietą. Pašnekovės teigimu, santykis su vieta susiformuoja per natūralų aktualumą: kada patogu ateiti, atsisėsti, susitikti su draugais. Toks santykis kur kas geresnis nei einant „šaltu patriotišku primityvumo keliu“.

R. Vaitkus: kiek dar lauksime?

„Pasakykite, ar ta aikštė gali būti tokia, kokia yra dabar? Juk palijus stipresniam lietui, tirpstant sniegui, iš žemės einant pašalui žmogus neišsipurvinęs net negali į ją užeiti“, – sako darbo grupei dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo vadovaujantis Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Rimantas Vaitkus.

Pasak R. Vaitkaus, aikštę būtina tvarkyti, tačiau klausimas, kaip. Jo teigimu, aikštės sutvarkymo idėjos konkursai siūlė įdomių idėjų – pavyzdžiui, sumažinti aikštės plotą, išplėsti žaliąją zoną, aikštę padaryti demokratišką. „Pirmos vietos laimėtojas ponas Rolandas Palekas sutiko koreguoti projektą, kad mažesnė aikštės dalis būtų išgrįsta akmenimis ir liktų žalios vejos. Čia nematau jokio sugadinimo, aikštė bus sutvarkoma, įvedama lietaus kanalizacija, drenažas, aikštė tarnautų miestiečių interesams“, – kalbėjo Vyriausybės vicekancleris.

Nuolatinius menininkų, architektų, istorikų skundus ir ginčus R. Vaitkus vadina normaliais – esą ir dėl aplinkkelio statybos sulaukiama daug skundų. „Lietuviai – kūrybinga tauta, moka tuščioje vietoje kelti konfliktus. Jei dar kažko laukti, tai kiek – dar 25 metus, kad kažką pastatytume? Man atrodo, reikia ryžtingai užsispirti ir tą padarysime“, – žadėjo R. Vaitkus, atkreipęs dėmesį, kad asignavimai aikštės sutvarkymui numatyti kitų metų biudžete. Tuo metu paminklo Lukiškių aištėje klausimas lieka neišspręstas, nes dėl jo vieningos nuomonės nėra, jas suderinti labai sunku.

R. Vaitkus prisiminė dirbdamas Vilniaus savivaldybės tarybos nariu buvęs paminklo karaliui Mindaugui atrankos grupėje. „Atvirai kalbant, kai kurie projektai buvo apgailėtini. Išrinkome tą, kurį turime – patį geriausią, gal jis kartais irgi atrodo nelabai tinkamas, senoviškas, per daug statiškas, bet tai buvo geriausias projektas iš to, kas buvo pateikta. Kur menininkų kūrybinė energija sukurti paminklą? Jie tik ginčytis moka“, – kalbėjo R. Vaitkus.