Maisto švaistymas – didelė problema visame pasaulyje. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, per metus išmetama apie 1,3 mlrd. tonų arba trečdalis viso pagaminamo maisto. Jo tikrai pakaktų pamaitinti 800 mln. alkaniausių planetos gyventojų.
Europos Komisija skaičiuoja, kad Europos Sąjungoje (ES) kasmet išmetama beveik 100 mln. tonų maisto. Lietuva nuo ES šalių vidurkio beveik neatsilieka ir išmeta po 581 tūkst. tonų maisto kiekvienais metais.
Prancūzijoje neseniai priimtas įstatymas, pagal kurį prekybos centrai privalės savo neparduotą maistą atiduoti labdarai. Taisyklės įsigalioja nuo kitų metų. Jų nesilaikantiems gresia baudos, o vadybininkai netgi gali patekti į kalėjimą.
Tai palaikantis judėjimas auga Europoje ir šiuo metu platinama peticija, skatinti Briuselį panašias taisykles įvesti visoje ES. Ar panašų į Prancūzijos įstatymą galima būtų priimti ir Lietuvoje? DELFI pašnekovų nuomonės išsiskyrė.
Velnias slypi detalėse
Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ Vilniaus regiono padalinio vadovas Modestas Bastys teigė, kad palaiko prancūzų sprendimą.
„Kitų valstybių valdžia ir verslas supranta, kad nebebus taikstomasi su tokia situacija, kai yra didelis kiekis skurstančių žmonių ir labai daug maisto išmetama“, – kalbėjo jis.
Lietuvoje dar ne visi prekybos centrai remia „Maisto banką“. Glaudžiausias bendradarbiaujama su „Iki“, kuris jau nuo 2009 metu atiduoda neparduotą maistą.
„Visai neseniai su jais atnaujinome sutartį ir praplėtėme asortimentą – gausime ne vien tik maistą. Tinklas pats nori, kad iš visų jų parduotuvių paimtume maisto produktus“, – pasakojo M. Bastys.
„Ką tik ten buvau ir gavome mandarinų, pomidorų ir slyvų. Tai rodo tinklo supratimą, bet dar nepavyksta bendradarbiauti taip plačiai, kaip su kitais“, – darbą su „Maxima“ apibendrino „Maisto banko“ atstovas.
Vis dėlto M. Bastys tiki, kad ilgainiui neparduoto maisto atidavimas labdarai taps įprastu prekybos tinklų elgesiu.
Tačiau parama maistu turi savo peripetijų: labai griežtai prižiūrima, kokius produktus atiduoti, kaip juos laikyti.
„Pavyzdžiui, jei yra pasibaigusio galiojimo produktai, tai jų prekybos tinklas tiesiog negali atiduoti, nes to neleidžia įstatymai. Lygiai taip pat, jei į „Maisto banką“ patenka pasibaigusio galiojimo produktai, jų jau neatiduodame žmonėms“, – paaiškino M. Bastys.
Jei prekybos tinklai norėtų, kad daugiau jų neparduodamų produktų atitektų „Maisto bankui“, jie turėtų keisti savo politiką ir mažinti pardavimus, kad atsirastų bent viena diena, kada labdarą gavęs žmogus spėtų ją suvalgyti.
„Tai labai dideli pokyčiai, – aiškino M. Bastys. – Kalbant apie vieną, dvi ar tris parduotuves, tai paprasta, bet prekybos tinklas su dviem ar trim šimtais parduotuvių, kuriuose dirba žmonės ir juos reikia apmokyti, apgalvoti visas rizikas – tai didžiuliai kaštai. Dėl to jie negali labai greitai pasikeisti. Velnias slypi detalėse, bet taip jau yra bendraujant su didžiaisiais paramos davėjais.“
Problema, kurios nėra
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas kategoriškai prieštaravo Prancūzijos pavyzdžiui ir aiškino, kad Lietuvoje situacija šiuo klausimu ir taip yra labai gera.
„Prekybos centrų ir „Maisto banko“ bendradarbiavimo apimtys didėja, o toks įstatymas galėtų turėti priešingą efektą. Kai savanoriškumą paverčia prievarta, tada bendradarbiavimas vyksta tik nustatytuose rėmuose, nors galėtų būti ir didesnis, ir įdomesnis“, – tikino jis.
L. Vilimas sakė, kad Lietuvoje ir taip turi daugybę teisės aktų, kurie yra pasenę, įpareigoja įmones elgtis tam tikru būdu, eikvoti savo administracinius, finansinius resursus, bet niekam naudos neduoda.
„Jeigu dabartinė situacija yra gera ir gerėja, kam spręsti problemą, kur jos nėra? Tiesa, Lietuvoje politikai mėgsta tai daryti, o tada ir sukuria problemų“, – svarstė prekybininkų atstovas.
M. Bastys nesistebėjo tokia pozicija: „Bet tai priklauso ir nuo politinių pažiūrų. Liberalus žmogus sakys, kad apskritai nėra gerai liepti kažką daryti, o kitokio požiūrio žmogus sakys, kad be liepimo niekas nevyksta“.
„Maisto banko“ darbuotojas taip pat paaiškino, kad Prancūzijos įstatyme nėra nurodyta, kad neparduotą maistą būtinai reikia atiduoti žmonėms – galima ir gyvūnams.
„Jeigu panašus įstatymas būtų priimtas Lietuvoje, situacijos iš esmės nepakeistų. Tie, kurie jau atidavinėja ir toliau atidavinėtų, o tie, kurie ne, rastų labai paprastų būdų, kaip neatiduoti“, – pastebėjo jis.
Ginčas dėl galiojimo laiko
Savo ruožtu L. Vilimas pabrėžė, kad nereikia painioti, kur maistas iš tiesų yra išmetamas. Anot jo, prekybos tinkluose išmetamo maisto beveik nėra, nes net ir tas, kurio galiojimo laikas yra pasibaigęs, yra perduodamas įvairioms gyvūnų organizacijoms, medžiotojų būreliams.
„Didelis išmetamo maisto kiekis susidaro buityje – namų ūkiuose, kur žmonės dažniausiai nepaskaičiuoja, neįvertina savo vartojimo galimybių ir išmeta daug nesuvartoto maisto į konteinerius. Problemų yra ir gamintojų grandyje, nes ten susidaro šalutiniai produktai, kurie išmetami, o prekybos centruose visoje Lietuvoje susidaro tik dešimtys tonų – tikrai nedaug“, – teigė jis.
M. Bastys teigė, kad mato prasmės peržiūrėti ir pakeisti dabar nustatytas galiojimo laiko normas. „Maisto bankas“ šiuo metu bendrauja su valdžios institucijomis, kad jos tai padarytų.
„Kiekvienas savo šaldytuve turime laboratoriją. Jeigu randu jogurtą su vakar dienos galiojimu, vis tiek jį atsidarau, pauostau, paragauju. Jei nekelia įtarimo, tai ir suvalgau. Jei man po to taptų blogai, žinočiau, kad pats esu kaltas“, – pasakojo pašnekovas.\
M. Bastys taip pat pastebėjo, kad „Maisto bankui“ reikėtų laiko, jei staiga jų gaunamų produktų apimtys imtų didėti.
„Kai žmonės aukoja, dažnai nesusimąsto, kad procesas, kol maistas patenka pas žmones, kainuoja nemažus pinigus. Reikia turėti transportą, sandėlį, prižiūrėti temperatūrą, tinkamai išdalinti (kad žmogui tektų tiek, kiek jis gali suvalgyti, o ne per daug). Reikia pasiekti atokiau gyvenančius žmones.
Tai didelis darbas, kuris visuomenei nelabai matomas, – dėstė jis. – Maisto, kurį galima išgelbėti yra labai daug ir skurstančių žmonių Lietuvoje yra labai daug, todėl yra kur plėstis. Tačiau plėtra turi būti paskaičiuota, todėl visada prašome tiek valdžios, tiek visuomenės, tiek verslo pagalbos, nes išsilaikome tik iš paaukotų pinigų.“
Pernai „Maisto bankas" surinko ir išdalino 4657 tonas maisto. Jo vertė – 3,9 mln. eurų. Šią paramą gavo 272 tūkst. nepasiturinčių asmenų. Vidutiniškai kas mėnesį „Maisto bankas“ pamaitina 72 tūkst. žmonių – bedarbių, vienišų vaikus auginančių mamų, daugiavaikių šeimų, neįgaliųjų, pagyvenusiųjų.
