Yra ir kitų nerimą keliančių ženklų, kad Rusija ruošiasi karui, apie kurio priežastis galima tik spėlioti. Šie ženklai retai kada aptariami, kaip bendro konteksto dalis, dažniau kaip pavienės žinutės, kurias išgirstame kone kas savaitę ar mėnesį.

Ir dažnai tos žinutės interpretuojamos klaidingai. Pavyzdžiui, jei vienas po kito kaip musės krenta Rusijos karo lėktuvai, tai Lietuvoje galima pastebėti neslepiamos piktdžiugos priepuolių. O iš tikrųjų šios katastrofos turėtų kelti ne ironiškas šypseną, bet nerimą.

Mat situaciją Vakarų sankcijų, žemų naftos kainų bei ekonominių problemų prispaustoje Rusijoje galima apibūdinti taip: drožiamas pieštukas ne tam, kad jį paskui Kremlius susikištų į ausį, o piešimui. “Mažas sėkmingas karas” V.Putinui gali pasirodyti patrauklus. Pavyzdžiui 1982 m. panašių problemų kamuojamas Argentinos generolo Leopoldo Galtieri režimas ryžosi kariauti su branduolinį ginklą turinčia NATO šalimi – Jungtine Karalyste. Ir, kaip žinia, pralaimėjo viską.

Ar Kremlius ryžtųsi sėkmingiau pakartoti Galtieri manevrą, dabar tik spėliojama. Bet faktas tas, jog Rusija karinę galią nuosekliai stiprina būtent šalia Baltijos šalių, o ne pavyzdžiui šalia Kinijos, kurią, nepaisant formaliai draugiškų Maskvos ir Pekino santykių, netgi daugelis rusų ekspertų įvardija kaip tikrąją geopolitinę priešininkę.

Pirmoji fazė: didžioji apgaulė

Pirmos mintys, kurios kyla daugeliui tų, kurie jaučia nerimą dėl galimo konflikto, yra labai žmogiškos: atsisakymas patikėti tuo, kas prieš akis, ieškoti pateisinimų ar net bandymas juokauti, guosti save, kad viskas bus gerai.

Juk nenuostabu, kad po lavinos straipsnių apie Rusijos grėsmę, galimą Baltijos šalių puolimą pasigirsta ir sarkastiškų komentarų: “na, kada gi mus puls? Jau lyg ir turėjo, ar ne? Jau kaupti kruopas ir konservus ar dar ne?”

O dažnai išsprūsta ir nesyk girdėti, medumi tepti “na kas gi mus čia puls? Kam mes reikalingi? Visi juk emigravo! Niekas tikrai nepradės Trečiojo pasaulinio karo dėl mūsų“. Vis dėlto būtent tokį miglos pūtimą Rusija sėkmingai derina su patyčiomis bei grasinimais.

Kalbas, kad Rusija ruošiasi dideliam karui, V.Putinas gali nuleisti juokais, bet tuo pat metu per kitą kanalą isteriškas Kremliaus šauklys Dmitrijus Kiseliovas lyg tarp kitko užsimins apie radioaktyvių pelenų lauką, kuriuo pavirstų NATO šalių miestai po Rusijos branduolinės atakos.

Dmitrijus Kiseliovas
Foto: RIA/Scanpix

O tokius grasinimus jau kitą dieną atkartos kuris nors Rusijos diplomatas Danijoje, Rusijos valdančiųjų ruporais vadinami parlamentarai arba su Kremliumi siejami ekspertai. Dar kitą dieną argumentą sutirštins branduolinius ginklus gabenantis Rusijos bombonešis, pavojingai atakos vektoriumi praskridęs šalia Švedijos, Jungtinės Karalystės ar net Portugalijos krantų.

Žinoma, NATO reaguoja – minimaliomis priemonėmis stiprina Baltijos šalių gynybą, pratęsia sankcijas Rusijai. Iš aukščiausių JAV karininkų pasigirsta ketvirtį amžiaus negirdėtos kalbos.

„Rusija kelia didžiausią grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui“, - taip dar liepos mėnesį prieš patvirtinimą tapti JAV jungtinių štabų vadu Kongresui tiesiai šviesiai rėžė generolas Josephas Dunfordas. Vis dėlto daugeliui žmonių tuo sunku patikėti, mat apie Rusijos grėsmę kalbama taip dažnai, o prie greito informacijos vartojimo pripratusi XXI amžiaus visuomenė greitai praranda susidomėjimą, jei nesulaukia rezultatų. Perspėjote apie karą? Bet juk nėra karo – vadinasi nebus.

Taip Vakarų šalys pratinamos prie nuolatinių bauginimo ir meilinimosi seansų, stengiantis sukelti sumaištį, užliūliuoti ir ignoruoti tikruosius reiškinius Rusijoje. Taktika jau matyta: kad tik neišprovokuoti Rusijos, kad tik labiau jos nesuerzinti, juk suvokiate, kuo viskas gali baigtis?

Minint Ukrainoje prorusiškų separatistų numušto „Malaysia airlines“ lėktuvo tragedijos metines net ir atsibudusios, tikrąjį Rusijos veidą išvydusios Vakarų šalys tiesiog užsikemša ausis ir akis: niekas nenori patikėti, kad gali būti blogiau. Bet gali.

Foto: AP/Scanpix

Antroji fazė: ką pakeitė karinė reforma?

Posakis apie tai, jog jei ant sienos pakabinamas šautuvas, tai jis būtinai iššaus, ne visada tikslus. Bet Rusijos veiksmai Ukrainoje – žaibiška Krymo okupacija ir karas Donbase parodė, kad pastaraisiais metais Rusija savo karinę galią modernizavo ne vien Pergalės dienos paradams.

Po pralaimėto Šaltojo karo Rusija ilgą laiką buvo paskendusi suirutėje. Ne išimtis – ir gremėzdiškos, beviltiškai pasenusios, bet pasauliui grasinti dar galinčios jos ginkluotosios pajėgos. Gėdingi ir tragiški pasirodymai Čečėnijos karuose iš kurių pelnėsi ne vienas aukštas Rusijos generolas ir politikas tik susitirpimo milžino molinėmis kojomis įvaizdį.

Tačiau su įsigalėjusia V.Putino valdžia buvo nuosekliai auginamos ir Rusijos ambicijos. Ir nesvarbu, kad ambicijos nebūtinai sutapo su Rusijos galimybėmis – „ant kojų besistojančios, pažeminimą patyrusios Rusijos“ mitas kurstomas jau kurį laiką ir šiuo metu yra pasiekęs gūdžiausią sovietmetį primenantį masinės isterijos lygį.

Net iš Rusijos bėgantys verslininkai prasitaria, kad šalis yra kurstoma konfliktui su Vakarais – kuo prastesnė ekonominė situacija, tuo karingesnė retorika. Tiesa, Rusijos galios panaudojimas jau kurį laiką nėra vien retorika.

Pirmuoju signalu turėjo tapti 2008 metų rugpjūtį vykęs 5 dienų karas su Gruzija. Paradoksalu, bet signalu jis tapo labiau tik Baltijos šalims, Ukrainai ir pačiai Rusijai, o ne Vakarams. Kad Rusija dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori iš savo rankų ar įtakos sferos paleisti buvusių ir, psichologiškai „laikinai prarastų“ teritorijų ukrainiečiai jau įsitikino savo akimis bei krauju.

Rusų pozicijos P.Osetijoje, 2008 m.

2008-ųjų spalį, praėjus vos keliems mėnesiams po karo su gruzinais, Rusija pradėjo masinę modernizacijos reformą, kurios pirmasis etapas truko 4 metus. Nepaisant pergalės prieš mažytę Gruziją, Rusija pamatė savo klaidas.

Gremėzdiška Rusijos karinė mašina iš pradžių nevykusiai reagavo į gruzinų veiksmus: sutrikusi karinė vadovybė blaškėsi, aiškindamasi, kas turi priimti sprendimus.

Formaliai Rusijos prezidento ir vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado pareigas ėjusio Dmitrijaus Medvedevo vietą iškalbingai parodė faktas, kad generolai pirmiausiai skambino V.Putinui.

O kai už operacijų planavimą atsakingas generolas Aleksandras Rukšinas kurį laiką netgi atsikalbinėjo ir nereagavo į gynybos ministro įsakymą nutraukti atostogas, prireikė vos vienintelio V.Putino skambučio. Bet net ir karo metu Rusijos kariškiams trūko dalinių koordinacijos ir elementarių susisiekimo priemonių. Rusijos lėktuvai nesyk atakavo savus karius, o pastarieji, negalėdami susisiekti su orlaiviais, atsakė numušdami savus lėktuvus.

Rusų karių vadas, generolas Anatolijus Chruliovas turėjo iš žurnalistų skolintis palydovinio ryšio telefoną, norėdamas susisiekti su savo daliniais – tokį pavyzdį bendrauti nesaugiu palydoviniu ar net mobiliuoju ryšiu perėmė ir dalis rusų kariškių.

Eiliniams kariams trūko visko: pradedant ekipuote, baigiant batais, tad vėliau netebino Gruzijoje plėšikaujančių rusų karių vaizdai.

Tokios nesėkmės paskatino reformas. Pirmiausiai rėžta per išsipūtusį karininkijos korpusą: apie 120 tūkst. karininkų atleisti, vietoje jų Vakarų pavyzdžiu imta stiprinti puskarininkių korpusą. Puskarininkiai, pavyzdžiui, seržantai dar nuo Romos imperijos laikų vadinami bet kurios profesionalios kariuomenės stuburu.

Be to, reformos metu uždaryta šimtai karinių bazių ir dalinių. Pagal planą iš 1890 sausumos pajėgų karinių dalinių Rusijoje turėjo likti tik 172.

Vakarų pavyzdys tuometinį gynybos ministrą ir reformų skatintoją Anatolijų Serdiukovą užkrėtė taip, kad Rusijoje imta masiškai naikinti divizijas, turinčias maždaug po 10 tūkst. karių. Iš 24 sausumos pajėgų divizijų planuota palikti vos vieną, kitas pertvarkant į mažesnius, bet mobilesnius dalinius – 4 tankų ir 35 motošaulių brigadas.

Naujieji daliniai pamažu pradėjo gauti naują veidą. Ir nors perginklavimo procesai strigo Rusiją kamuojančiame korupcijos liūne, į kurį įsivėlė ir sausas neišlipo pats reformatorius A.Serdiukovas, įtariamas stambiu turto pasisavinimu, reforma skynėsi kelią.

Didžiausias pokytis įvyko galvose – naujos, vakarietiškais modeliais paremtos mokymo doktrinos ir sistemos leido Rusijos kariams – nuo karininkų iki eilinių  – pereiti prie efektyvesnio vadovavimo mūšyje modelio.

Karas Ukrainoje parodė, kokia efektyvi šiais laikais gali būti bataliono dydžio (maždaug 800 žmonių) kovinė grupė, remiama žvalgybos ir ugnies priemonių. Ne veltui šiemet rugsėjį vyksiančiose pratybose „Centras 2015” didžiausias dėmesys bus skiriamas batalionų kovinių grupių veiksmams.

Foto: Stopkadras/Youtube.com

Beje, dvi bataliono dydžio kovinės grupės sudaro ir Lietuvos kariuomenės greitojo reagavimo pajėgas – tai rodo, kad net nedideli vienetai gali daug ką nuveikti.

Dėmesys bus skiriamas ir karių taktiniam paruošimui, ryšių sistemoms, žvalgybai. Iki tol tik retai naudoti bepiločiai orlaiviai pradėti masiškai diegti daliniuose – karo Ukrainoje metu abi pusės itin dažnai naudojo bepiločius orlaivius, kaip žvalgybos ir ugnies koregavimo priemones.

Žinoma, tai dar nė iš tolo neprilygsta Vakarų šalių galimybėms – NATO šalys jau seniai naudoja kovinius bepiločius orlaivius antskrydžiams.

Vis dėlto Rusijos karių efektyvumas smarkiai išaugo ir jis tapo pastebimas net plika akimi. Taip vadinami žalieji žmogeliukai – Kryme 2014-ųjų kovą pasirodę naujojo Rusijos karinių pajėgų modelio atstovai taip praminti dėl naujo pavyzdžio skaitmeninio rašto žalios uniformos kaip diena ir naktis skyrėsi nuo tų apskurusių skirtingas uniformas vilkinčių ir turguje pirktais pigiais sportbačiais apsiavusių karių Čečėnijos karuose.

Nauji šalmai ir neperšaunamos liemenės, ryšio priemonės, optika ant ginklų ir pagal vakarietišką pavyzdį saugioje padėtyje (o ne sovietiniu papročiu ant nuleistuko) laikomas pirštas ant automato rodė: tai jau visai kito lygio kariuomenė.

Bet dar svarbesnės permainos įvyko organizacinėse struktūrose. Divizijas pertvarkius į brigadas aukštesnės pakopos daliniai išgyveno atvirkštinę reformą. Nauja organizacinė struktūra karinių apygardų centralizacija ir efektyvesniu vadovavimu. Iš šešių karinių apygardų Rusijoje liko keturios: Vakarų, Pietinė, Centro ir Rytų.

Trečioji fazė: kur labiausiai žvangina ginklais?

Šiemet formaliai baigiasi antrasis Rusijos pajėgų reformos etapas. Jo metu jau reformuotuose daliniuose suintensyvintas karinis parengimas, palaipsniui didintas pratybų skaičius.

Iš šių pratybų galima išskirti milžiniškus pajėgų perdislokavimo manevrus pernai ir šiemet. NATO žvalgyba su dideliu susidomėjimu ir nerimu stebėjo dešimčių tūkstančių Rusijos karių mėtymą iš Sibiro į Kaliningrado sritį, iš Šiaurės į Pietus ir atvirkščiai.

Tokiais žaibiškai, po prezidento V.Putino paskelbto įsako, vykdomi pajėgų perdislokavimais ne tik tikrinama karinė parengtis, bauginamos kaimynės, keliama psichologinė pačių karių dvasia, bet ir gerinami logistiniai įgūdžiai. Ne veltui sakoma, kad gali turėti moderniausius ginklus ir didžiausią kariuomenę, bet jei nesugebėsi reikiamo kiekio karių permesti reikiamu laiku. 

Rusijos pratybos

Be to, būtent tokie manevrai turi tikslą kelti sąmyšį. Rusijos pajėgų perdislokavimai vyko prieš pat karą Rytų Ukrainoje – ukrainiečiai nespėjo reaguoti į masines karines pratybas ilgame pasienyje, o kai reaguodavo, jau būdavo per vėlu – į „pratybas“ išvykę Rusijos kariniai daliniai arba „atostogaujantys“ rusų kariškiai jau būdavo su visa ginkluote bei technika kirtę sieną.

Tai, jog pastaruoju metu krenta Rusijos karo lėktuvai gali daug kam kelti ironiškas šypsenas, tačiau iš tikrųjų tai rodo išaugusius karinio pasirengimo tempus. Senesni lėktuvai, kuriais iki šiol rusų lakūnai skraidydavo gerokai rečiau, tiesiog neatlaiko tokių apkrovų. Be to, klysta ir žmonės.

Pavyzdžiui 2005 m. naikintuvą Lietuvoje sudaužęs majoras Viktoras Trojanovas tais metais buvo išskraidęs vos 17 valandų, kai NATO lakūnams privalu per metus sukaupti bent 200 valandų.
Dabar ir rusų lakūnai skraido dažniau, o tai įrodo ir išaugęs incidentų skaičius virš Baltijos jūros, kur perimti rusų orlaivių turi nuolat kilti NATO oro policijos naikintuvai. Be to, Rusijos lakūnai ne šiaip „drožia“ savo orlaivius, bando iš jų ir savęs išspausti viską, ką įmanoma, bet ir atlieka vis daugiau kovinių šaudymų, masinių antskrydžių treniruočių.

Tuo pat metu karas Ukrainoje ir Rusijos dalinių įsivėlimas į jį atskleidė ir tam tikrą šabloną: daugelis kare dalyvavusių dalinių priklauso 2010 m. įkurtai Vakarų karinei apygardai, kuriai taip pat pavaldūs Rusijos Baltijos jūros ir Šiaurės jūros laivynai.

Vakarų karinė apygarda iš esmės ėmėsi to vaidmens, kurį Šaltojo karo laikais vadino sovietų karinė grupuotė Rytų Vokietijoje, turėjusi apie 400 tūkst. karių.

Beje, karo atveju antruoju ešelonu turėjo tapti tuometinės Pabaltijo karinės srities daliniai – okupuotose Baltijos šalyse ir Kaliningrado srityje tuomet buvo sutelkta apie 170 tūkst. karių. Vien Lietuvoje net ir po nepriklausomybės atgavimo praėjus dvejiems metams buvo dislokuota virš 42 tūkst. karių bei saugota apie 320 branduolinių galvučių.

Iš Lietuvos paskutiniai rusų kariai išvesti dar 1993 metais, tačiau dabar lietuviai, kaip ir latviai bei estai gali jaustis taip, kaip jautėsi Vakarų Vokietijos gyventojai Šaltojo karo laikais. Mat prieš Baltijos šalių sienos esančios Vakarų karinės apygardos skaičiai – įspūdingi.

Šiai apygardai pavaldūs apie 400 tūkst. kariškių – o tai yra apie 40 proc. visų Rusijos ginkluotųjų pajėgų. Ir ne bet kokių, o mobiliausių, greitai perdislokuojamų. Dar karas Gruzijoje rusams parodė, kad mobilių dalinių svarba šiais laikais yra neįkainuojama.

2008-ųjų rugpjūtį, kol iš Šiaurės Osetijos reaguodami į gruzinų veiksmus lėtai šliaužė 135-asis ir 693-asis motošaulių pulkai, juos aplenkė netoli sienos su Estija dislokuotos 76-osios desantininkų divizijos kariai atskridę iš Pskovo.

Tos pačios divizijos, kurios kariai siautėjo Vilniuje 1991-ųjų sausį. 2008-ųjų rugpjūtį būtent rusų desantininkai - patyrę įvairių kovų veteranai veikė profesionaliai ir pranoko gruzinus, kurių geriausi daliniai tuo metu buvo dislokuoti Irake.

Vakarų karinei apygardai priskirta 76-oji, kaip ir dar dvi desantininkų divizijos kartu su atskiromis specialiųjų pajėgų brigadomis laikomi kovingiausiais ir greitojo reagavimo daliniais.

Be šių atskirų dalinių Vakarų karinei apygardai pavaldžios ne tik dvi sausumos armijos – 6-oji ir 20-oji gvardijos, bei neseniai vėl aktyvuota garsioji 1-oji gvardijos tankų armija. Pastaroji tankų armija sudaryta iš dviejų tankų divizijų ir dviejų tankų brigadų – iš viso iki 1 tūkst. tankų ir antra tiek šarvuočių dislokuota netoli Maskvos.

Vien pats sprendimas aktyvuoti greitai prie pat Baltijos šalių perdislokuojamą tankų armiją turėtų kelti ypatingą nerimą. Tai skamba kaip Šaltojo karo reliktas – tais laikais Rytų Vokietijoje, Dresdene dislokuotą 1-ąją gvardijos tankų armiją turėjo stabdyti JAV 8-asis ir 5-asis korpusai. Šiuo metu minėtas tris Rusijos armijas formaliai stabdytų trijų Baltijos šalių kariuomenės.

Foto: AFP/Scanpix

Ir nors visos kalbos apie Baltijos šalių galimybę priešintis „kelias minutes, valandas ar dienas“ skamba taip pat nerimtai, kaip ir prie televizoriaus palinkusio dručkio aiškinimai, kad jis irgi galėtų gražiai ir labai greitai išmokti šokti baletą, jei tik panorėtų, pagrindo nerimauti yra daug.

Būtent 1-oji sovietų tankų armija bei minėti desantininkai „pasižymėjo“ 1968-siais, Prahos pavasario metu okupuojant Čekoslovakiją. Jau anuomet buvo galima pastebėti hibridinio karo apraiškų, mat Prahos oro uostą rugpjūčio 20-osios vakarą užėmė „turistai“ - civiliais drabužiais vilkėję sovietų desantininkai, atsiradę iš niekur, kaip ir Kryme atsirado „žalieji žmogeliukai“.

Sparčiai vykdomo Rusijos ginkluotųjų pajėgų perginklavimo proceso vaisiai jau sirpsta. Jei 1996 metais Tolimųjų Rytų karinė apygarda gavo tuomet naujausius rusiškus tankus T-90, tai dabar naujausi tankai T-14 pažadėti būtent Vakarų karinei apygardai.

Šiai apygardai pavaldūs daliniai neformaliose ir formaliose Rusijos ginkluotųjų pajėgų varžybose skina pergalingas vienas. Pavyzdžiui liepos mėnesį persikėlimo per upę varžybas laimėjo Vakarų karinei apygardai priklausanti 45-oji atskiroji inžinerinė brigada, varžovus aplenkusi daugiau nei pusę minutės. Laimėtojams – ne tik formalūs prizai, bet ir pažadėta naujausia technika.

Tai – ne atsitiktinumas, mat trečioji Rusijos karinės reformos dalis numato ambicingą 300 mlrd. eurų vertės perginklavimo programą. Nepaisant to, kad Rusijos ekonomika vis labiau buksuoja, o karinis pramoninis kompleksas dėl kvalifikuotos darbo jėgos bado, korupcijos ir vis dažniau išryškėjančio broko buksuoja, karinės išlaidos tik auga.

Už milžiniškus pinigus iki 2020 metų ketinama įsigyti ir daliniams perduoti 600 naujų įvairaus tipo lėktuvų 1,1 tūkst. sraigtasparnių 100 laivų, 2,3 tūkst. tankų ir šarvuočių. Kitaip sakant modernios ginkluotės procentą Rusijos karinėse pajėgose pakelti nuo 30 iki 70 proc. Didžioji dalis šios ginkluotės skirta būtent Vakarų karinei apygardai.

Be to, artimojo nuotolio balistinių raketų kompleksais „Iskander“ sparčiai perginkluojamos ir taktinių raketų pajėgos. Pavojingiausiomis iš „Iskander“ laikomos M ir K versijos. JAV nesyk kaltino Rusiją, kad šie modeliai pažeidžia Vidutinio nuotoli raketų sutartį, pagal kurią Maskva ir Vašingtonas sutarė nedislokuoti Europoje 500 - 2 tūkst. km nuotolį galinčių pasiekti raketų.

„Iskander – M“ raketos nuotolis – daugiau, nei 500 km, o „Iskander – K“ gali paleisti sparnuotąją raketą iš už 2 tūkst. km. Abi raketos skrieja ne balistine trajektorija, o sąlyginai nedideliame aukštyje, tad jas aptikti ir sunaikinti – itin sunku. Abi raketos gali gabenti nuo 5 iki 50 kilotonų galios branduolines galvutes (arba nuo 3 kartų mažesnės galios iki 3,3 karto didesnės galios branduolinius užtaisus už tą, kuris buvo susprogdintas virš Hiršoimos).

Pirmieji „Iskander“ kompleksais aprūpinti daliniai 2011 m. pasirodė Vakarų karinėje apygardoje – 26-ojoje raketinėje brigadoje, vos už 140 km nuo Estijos. O 2013 metais bei šiemet pavasarį „Iskander“ laikinai dislokuoti ir Kaliningrado srityje, kas sukėlė Lietuvos ir Lenkijos protestą. Per artimiausius kelerius metus Černiachovske (Įsrutyje) įkurtoje 152-oje raketinėje brigadoje „Iskander“ kompleksai turėtų pakeisti čia esančias senesnio modelio raketas „Točka-U“.

Iš viso Vakarų karinėje apygardoje yra pusė visų Rusijoje veikiančių kompleksų „Iskander“ su dešimtimis raketų, likę išmėtyti Centrinė, Pietinėje ir Rytų karinėse apygardose.

Ketvirtoji fazė: pasiruošimas karui

Jei klausytum vien Kremliaus retorikos, tokie Vakarų Karinės apygardos stiprinimo veiksmai atrodo logiški, mat naujoji Rusijos karinė doktrina tik dar labiau sustiprina NATO – kaip pagrindinės grėsmės Rusijai įvaizdį.

Ironiška, kad rytuose Rusijos karinių pajėgumų stiprinimu ne itin kvepia. Išskyrus nesenus pareiškimus apie karinės galios įtvirtinimą Kurilų salose, kurias Rusija atėmė iš Japonijos bei šalia Kinijos sienos esančios 103-osios raketinės brigados aprūpinimą „Iskander“ kompleksais, Rytų karinėje apygardoje beveik niekas nevyksta.

Raketų kompleksas Iskander
Foto: RIA/Scanpix

„Tyla, kuri lydi Kinijos galios augimą ir to pasekmės Maskvai, yra spengianti“, - teigė Jamestown fondo analitikas Jacobas Kippas. Net jei Kinija yra strateginė, svarbiausia ekonominė ir plitinė Rusijos sąjungininkė, patys rusų kariškiai pripažįsta nerimą keliančius ženklus.

Dar 2010 metais Kinija ėmėsi kopijuoti Rusiją ir surengė didelių karinių dalinių permetimo pratybas. Pagal permetimo atstumą ruų kariškiai neabejojo, kad kinai treniravosi operacijoms Rusijai priklausančioje teritorijoje, konkrečiai Rytų Sibire, į kurį jau ne vienerius metus plūsta „taikūs okupantai“ – gyventi ir dirbti persikeliantys kinai.

Praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje Maskvai jau teko kelis sykius veltis į nedidelius konvencinius pasienio konfliktus su Kinija. Dabar Rusija gali remtis nebent priešlėktuvine gynyba bei branduolinio atgrasymo priemonėmis, jei Kinija sugalvotų išduoti savo „sąjungininkę“ ir smeigti peilį į nugarą.

Mat atlikus inspekciją paaiškėjo, jog nė viena iš Rytų karinėje apygardoje esančių Rusijos brigadų nepasiruošusi koviniams veiksmams. Kinija, atvirkščiai – kasmet didina savo sausumos pajėgų parengtį. Ir nors to, regis, turėtų labiau baimintis Pietryčių Azijos šalys, iškalbinga, jog pirmiausiai Pekinas stiprina ne ekspedicinius, desantinius, o sausumos pajėgumus.

Nepaisant šios tylios Kinijos grėsmės, Rusija uoliai kursto mitą apie ją karinėmis bazėmis neva supančią agresyvią NATO. Esą Aljansas pamynė pažadą nedislokuoti reikšmingų karinių pajėgumų šalia Rusijos sienų.

Ir nors formaliai tokio pažado niekuomet nebuvo, Rusija dar 2007 m. (o šiemet kovą ir formaliai) pasitraukė iš Konvencinės ginkluotės Europoje sutarties, numačiusios įprastinės ginkluotės (be masinio naikinimo ginklų) „lubas“ Europoje nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų.

1-osios tankų armijos atkūrimas simboliškai žymi spjūvį sutarčiai ir tiesiog Vakarams, nors daugelis Europos valstybių iki minimumo sumažino šarvuotosios technikos skaičių arba iš viso atsisakė tankų (pavyzdžiui Nyderlandai).

Amerikiečiai sustabdė savo modernių tankų M1A2 iškėlimą iš Europos, o dabar jau svarsto, kad šarvuočius „Stryker“ reikėtų skubiai apginkluoti didesnio kalibro ginklais – 30 mm automatiniais pabūklais, vietoje dabar esančių kulkosvaidžių. Nė neslepiama priežastis – kovinė galia skirta galimai kovai prieš rusišką šarvuotąją techniką.

Nepraleisdama kiekviena proga įžvelgti Vakarų kaltę, kaip pretekstą savo karinio pajėgumo didinimui Rusija purkštauja ir dėl NATO priešraketinės gynybos elementų Europoje, ir dėl kelių šimtų JAV karių Baltijos šalyse.

Nors puikiai suvokiama, kad realiai nei Rusijos strateginiam arsenalui, nei galimai karinei agresijai minėti amerikiečių pajėgumai grėsmės nekelia. O keltų tik tokiu atveju, jei būtų dislokuoti puolimui. Pagrįsti tokią logiką, kad keli šimtai JAV karių ir Baltijos šalių kariuomenės ruošiasi Rusijos užkariavimui, sunku būtų net labiausiai isteriškiems rusų veikėjams.

Nepaisant tokios skylėtos logikos, Maskva nerimsta. Palydėdama savo nepasitenkinimą grasinimais tai „ginti rusakalbius“, tai savo interesus Rusija užsibrėžė iki 2020 metų modernizuoti savo pajėgas taip, kad jos prilygtų NATO šalims arba jas pranoktų.

Foto: RIA/Scanpix

Noras rizikuoti, bandyti NATO kantrybę, ieškoti silpnų vietų paremtas V.Putino režimo tikėjimu, kad Aljanso šalys yra silpnos, neryžtingos, nepasiruošusios konfliktui – galimai netgi branduoliniam, net jei tai būtų tik šantažo priemonė.

„Karinė jėga tėra viena priemonių, kurias galima naudoti. Ir žmonės dažnai pamiršta, kad karinė galia nebūtinai turi būti naudojama tiesiogiai. Ją galima naudoti kaip psichologinio spaudimo, bauginimo priemonę. Pavyzdžiui, įsivaizduokite ligoninę – jei joje atrandama nauja liga, tai dar nereiškia, kad reikia liautis gydyti kaulų lūžius“, - dar 2013-ųjų rudenį perspėjo švedų atsargos generolas, Švedijos Atlanto Tarybos ekspertas Karlis Neretniekas.

Rusijos karinės galios stiprinimas šalia Baltijos šalių bei grasinimai panaudoti jėgą yra pavojingas pokeris, bet kol kas neatrodo, jog Rusija linkusi sustoti – pasiruošimas nukreiptas agresijos kryptimi ir visi ženklai rodo, kad būtent mes esame taikinyje.