– Beveik visi jau supranta, kad V. Putinui konfliktas reikalingas tam, kad jis galėtų sustiprinti savo valdžią. Ko dabar imsis Kremlius? Kaip toli jis žengs dėl šio valdžios sustiprinimo? Ar iš esmės šiuo metu galima priversti Rusiją paisyti taikos?
– Manau, kad iki 2014 m. kovo mėn. V. Putino valdžiai nekilo joks pavojus, stabilesnės situacijos sau V. Putinas net įsivaizduoti negalėjo. Buvo neįmanoma sustiprinti šią valdžią dar labiau. Niekada nesutikau su daugeliu V. Putino režimo kritikų, kurie teigė, kad V. Putino dienos suskaičiuotos – jos nebuvo suskaičiuotos, kol nebuvo užimtas Krymas. Dabar jos, savaime suprantama, jau suskaičiuotos.
Iki 2014 m. kovo mėn. V. Putinas buvo stabilumo Rusijoje, o kas dar svarbiau – pasaulyje, garantas. Europos ir Amerikos lyderiams jis nebuvo draugas, tačiau buvo partneris ir tikrai nebuvo priešas. Šiandien jis yra priešas. Vieni tai teigia atvirai, kiti tiesių atsakymų vengia ir žvilgsnį kreipia į šoną. Vis dėlto niekas šiandien nenori remti priešo, kuris, vertinant tai, kas šiuo metu vyksta (karinę Rusijos programą, kariuomenės didinimą, karinio biudžeto plėtimą, karinius mokymus, kariuomenės koncentraciją Kryme ir Kaliningrado srityje), gali nueiti labai toli. Toks V. Putinas už Rusijos ribų nereikalingas niekam.
V. Putinas jau pats sau pakenkė. Galima teoriškai įsivaizduoti, kad Rusija išveda kariuomenę iš Rytų Ukrainos. Aš tokiu variantu netikiu, bet teoriškai įsivaizduoti galima. Vis dėlto net teoriškai neįmanoma įsivaizduoti Krymą sugrąžinantį V. Putiną. Taigi kenkti jo valdžiai nereikia. Jai jau pakenkta, nes V. Putinas stojo į karo kelią, iš kurio negali pasitraukti.
Dėl šios priežasties Rusija priversti laikytis taikos gali tik pralaimėjimas, kuris yra neišvengiamas – tai tik laiko klausimas. Pralaimėjimo greitis tiesiogiai proporcingas judėjimo karo keliu spartos. Žinoma, V. Putinas savo žūtį atitolino pristabdęs puolimą Ukrainoje.
Vis dėlto saulė dar aukštai. Dar vienam putiniškam blitzkriegui, panašiam į įvykdytą Kryme, laiko tikrai pakanka.
Egzistuoja dar vienas veiksnys, kuris šiuo metu reikšmės neturi, tačiau jis pasireikš vėliau. Žmonių, aktyviai susidomėjusių V. Putinu ir Rusija, skaičius mažėja. Kada nors tokių žmonių skaičius prilygs FST karininkų skaičiui. Kadangi šioje organizacijoje dirba vien tik vienas kitą ryjančios žmogėdros, galiausiai V. Putinui iškils didelis pavojus, nes iš opozicijos Kremlius tikisi civilizuotų kovos metodų, todėl jos nebijo, o štai iš savų FST žmogėdrų galima tikėtis bet ko, tik ne žaidimo pagal taisykles.
– Esate sakęs, kad labiausiai dėl naujo puolimo turėtų baimintis Baltijos šalys. Taip teigiate ne jūs vienas. Kokia gi būtų tokio scenarijaus logika? Juk V. Putinas taip pasielgęs susidurtų su NATO pasipriešinimu. Atrodo, būtų efektyviau pulti Suomiją, jei yra noro „išvėdinti“ tankus?
– Atsitraukus nuo emocijų ir pažvelgus į tai, kas vyksta, iš geopolitikos ar strategijos perspektyvos, puolimą Europoje derėjo pradėti nuo Baltarusijos, bet juk S. Šoigu, kalbėkime be užuolankų, nėra didis rusų karžygys. Pagrindinė jo užduotis – tylėti rimtu veidu, su šia užduotimi jis susidoroja, o kitų jam niekas nekelia.
Suprantama, kad sprendimas atrėžti Krymą susijęs su V. Janukovyčiaus pabėgimu. V. Putinas tokiu būdu mėgino perimti iniciatyvą. Savaime suprantama, tai padaryti jam pavyko, tačiau kaina, kurią teko sumokėti už Krymą, pasirodė pernelyg didelė, nors, V. Putino vertinimu, ji buvo minimali.
Pasiryžęs užimti Krymą vietoje Baltarusijos ir įsiveržti į Rytų Ukrainą V. Putinas neteko strategiškai svarbių išėjimų prie Lietuvos, Lenkijos ir Vakarų Ukrainos sienų. Žinoma, visa tai galima bet kurią akimirką susigrąžinti.
V. Putino planuose Baltarusija tikrai yra. Prieš ar po Baltijos valstybių? Manau, kad prieš. Kariuomenės koncentracija Kaliningrado srityje turi prasmės tik tuo atveju, jei planuojamas puolimas iš žemyninės Rusijos dalies pusės. Pulti Baltijos šalis iš Kaliningrado kariniu požiūriu beprasmiška, nes Kaliningradą NATO nušluos nuo žemės paviršiaus nepriklausomai nuo to, kiek kariuomenės tuo metu bus ten sutelkta.
Kalbant apie Suomiją reikėtų paminėti, kad pagal dabartinę Rusijos vykdomą politiką Suomijos gyventojų, remiančių stojimą į NATO, skaičius išaugo, tiesa, kritinių 50 proc. dar nepasiekė. Vis dėlto V. Putinas užtikrintai to tikslo siekia ir turbūt jį pasieks. Ateis laikas, kai suomiai referendume balsuos už prisijungimą prie NATO. Tiesa, panaši situacija susiklosčiusi ir Švedijoje.
Jei vertintume folklorą ir istorines legendas kaip politinės veiklos nuorodas, galimybės užgrobti teritorijas atsiveria begalinės. Baltijos šalys, Suomija, Aliaska kadaise priklausė Rusijos imperijai. Švedija nepriklausė, bet ji kariavo su Rusija. Savaime suprantama, logikos čia nėra, užtat yra proga. Jei paklaustumėte D. Rogozino ar V. Žirinovskio, jie jums paprastai paaiškintų, kad Rusija turi teisę į viską, ko tik nori.
Štai tokia plati ir neprognozuojama Rusijos dvasia: jei tik panorėsime, rytoj numesime atominę bombą ant Danijos, nenorėsime – nenumesime. Dar neapsisprendėme, norime ar ne, bet sprendžiame mes, tikrai ne danai ir juo labiau ne amerikiečiai ar NATO.