Pirmadienį premjeras Algirdas Butkevičius pasakė nurodęs kultūros ministrui „darbiečiui“ Šarūnui Biručiui atleisti prieš savaitę paskirtą viceministrą Vytautą Vigelį, dėl kurio kandidatūros nebuvo suderinta. A.Butkevičius kalbėjo ultimatumų kalba. Esą jei V.Vigelis nebus atleistas per savaitę, Š.Biručio laukia buvusio energetikos ministro J.Neverovičiaus likimas, kuris buvo atleistas iš pareigų, nes be premjero sutikimo paskyrė Renatą Cytacką viceministre. Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis iš pradžių aiškino, kad partija nesirengia daryti „jokių keitimų“, bet po pokalbio su premjeru atlyžo. Jis teigė nežinąs, ar V.Vigelis liks kultūros viceministru ir paneigė grasinęs premjerui, jog Darbo partija trauksis iš valdančiosios daugumos. Su premjeru sutarta „ieškoti sutarimų, nes artėja rinkimai, situacija sudėtinga.“
Darbo partijai situacija iš tiesų yra sudėtinga, socdemams ji gana palanki. Darbo partija yra labai pažeidžiama ir pergyvena vieną iš didžiausių krizių savo istorijoje, o LSDP ir premjero reitingai lieka nepaprastai aukšti. Dabartinėmis sąlygomis LSDP turi išskirtinę galimybę suklupdyti (gal net visiems laikams) savo pagrindinį varžovą, jei ji nutartų lošti va banque, siektų „darbiečius“ išstumti iš koalicijos, gal net rizikuotų koalicijos iširimu, žinodama, kad ji galės lengvai atsitiesti, o darbiečiai ne. Bet neaišku, ar socdemai turi valios ir drąsos žengti lemiamus žingsnius.
Po 2012 m. rinkimų smarkiai smuko darbiečių populiarumas ir neatrodo, kad jis greit, jei išvis, atsigaus. Pagal birželio mėnesį atliktą „Vilmorus“ apklausą, vos šeši procentai Lietuvos rinkėjų atiduotų savo balsą „darbiečiams“. Partijos reitingai, ko gero, tik smuks. Jei apeliacinis teismas atmes partijos steigėjo Viktoro Uspaskicho skundą, jis gali atsidurti kalėjime, jei nenutars vėl pabėgti į Rusiją. Partija išgyvena vidaus pasitikėjimo krizę. Kovo mėnesį Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė atsistatydino iš partijos pirmininko pareigų, nes neva neturėjo laiko abiems pareigoms vykdyti. Manau, kad V.Uspaskicho vieši priekaištai turėjo ne mažesnį vaidmenį. Uspaskichui pasisekė „karūnuoti“ V.Mazuronį, prastumti jo kandidatūrą į pirmininkus, nors pastarasis tik prieš kelis mėnesius įstojo į partiją. Šis galios demonstravimas kenkė partijos vienybei.
Darbo partija yra demoralizuota. Veiksmingas darbas Vyriausybėje, ginant mažiau pasiturinčiųjų ir uždirbančiųjų interesus, suteiktų vienintelę galimybę susitelkti, susivienyti, atkovoti ir atgaivinti savo elektoratą. Darbo partija suvaidino esminį vaidmenį, įtikindama valdžią kelis kartus padidinti gėdingai žemą minimalų mėnesinį atlyginimą. Tai buvo rimta ir reta pergalė socialiniam teisingumui Lietuvoje. Jei „darbiečiai“ gebėtų sugalvoti ir įgyvendinti kitų panašių iniciatyvų, jų markė pakiltų. Bet tai įmanoma tik kol partija yra valdančioje koalicijoje. Pasitraukimas arba išmetimas iš koalicijos būtų mirties nuosprendis partijai. Jos nariai liktų be svarbių postų Seime ir Vyriausybėje, mažai kam rūpėtų jų nuomonė. Nebūdama Seimo pirmininke, L.Graužinienė veikiausiai turėtų paskelbti bado streiką ar imtis panašių žingsnių, norėdama laimėti žiniasklaidos dėmesį. Partija taptų nematoma, kaip nematoma buvo Drąsos kelio frakcija. O nematomos partijos nesulaukia rinkėjų palaikymo. V.Mazuronis tai supranta, tad greit atsiėmė grasinimą pasitraukti iš koalicijos. Žengdamas tokį žingsnį, jis tik pasitarnautų socdemams.
Atrodo, kad socdemų kantrybės taurė perpildyta. Buvęs premjeras Gediminas Kirkilas pirmadienį pasakė, kad „šitie veiksmai, kurie yra daromi Darbo partijos, yra tik tam, kad Lietuva būtų kompromituojama kaip valstybė. Tai galbūt ir koordinuojami. Kodėl taip nekęsti kultūros, kodėl taip nekęsti Lietuvos?“. Jei kiti partijos nariai panašiai galvoja, socdemai gal pagaliau reikalaus, kad Darbo partija derintų savo veiksmus su koalicijos partneriais, arba pasitrauktų iš koalicijos. Jei „darbiečiai“ nedarytų nei vieno, nei kito, premjeras galėtų atsistatydinti arba teikti prezidentei atleisti „darbiečių“ ministrus. Tuo atveju turėtų atsistatydinti ir Vyriausybė.
Sprendimas būtų radikalus, bet leistų išstumti Darbo partiją iš didžiosios politikos, nes kituose rinkimuose ji veikiausiai neįveiktų penkių procentų barjero. Nusivylę buvę „darbiečiai“ stotų į socdemų gretas. Be to, LSDP nedaug kuo rizikuotų. Nė viena kita partija nėra pasiruošiusi išankstiniams rinkimams, tad jos toleruotų socdemų vadovaujamą mažumos vyriausybę. Partija „Tvarka ir teisingumas“ rinkimų bijo kaip velnio, nes šiuo metu jos populiarumas smarkiai smukęs. Ji toliau bendradarbiaus su socdemais, nors ir sukandusi dantis. Dešiniosios partijos irgi nėra pasirengusios rinkimams, tiksliau tariant, joms būtų naudingiau, jei rinkimai vyktų kitų metų rudenį kaip numatyta. Išrinkę naują pirmininką, konservatoriai dar konsoliduojasi. Liberalų sąjūdis brandina savo rinkimų strategiją, stiprina skyrius, integruoja naujus narius. Išankstiniai rinkimai būtų nemalonus netikėtumas. Todėl manau, kad abi partijos nesieks išankstinių rinkimų, pakęs mažumos vyriausybę, juolab, kad žino, jog kuo mažiau laiko pasirengti rinkimams ir suorganizuoti veiksmingą rinkimų kampaniją, tuo daugiau rinkimai bus populiarumo konkursas. Nėra paslaptis, kurią partiją rinkėjai šiuo metu labiausiai palaiko.