Labdaros organizacijų vadovai spėlioja, ar vargstančiųjų gretas papildė su euro atėjimu smarkiai šoktelėjusios maisto produktų kainos, ar migracija iš kitų miestų. Mat didmiesčiuose uždraudus elgetauti, šio amato atstovai patraukė ten, kur tai dar leidžiama.
Panevėžio mieste skurdo gniaužtuose atsidūrusieji šiltos sriubos lėkštę darbo dienomis gali gauti „Betliejaus“ valgyklėlėje, o šeimos su vaikais – Lietuvos agentūros „Sos vaikai“ Panevėžio skyriuje, geriau žinomame kaip Šeimos namai. „Betliejaus“ valgyklėlėje kasdien sriubos lėkšte pasisotina apie 60–70 išalkusiųjų.
Tiesa, tomis dienomis, kai mokamos pašalpos ir socialinės išmokos, valgytojų sumažėja kone perpus. Valgykla ištuštėdavo ir vasaromis, mat dalis nuolatinių lankytojų patraukia į miškus rinkti gamtos gėrybių, įsidarbina pas ūkininkus ar nedideliuose darželiuose užsiaugina savų daržovių. Tačiau ši vasara išskirtinė tuo, kad kai kuriomis dienomis užsuka gerokai daugiau varguolių nei žiemą.
Prie „Betliejaus“ valgyklos durų pasiramsčiuodamas ramentais pusamžis vyras čia užsuka kasdien ir taip jau metus. Kaip pasakojo Zbignevas, sostinėje jis turėjo trijų kambarių butą, kurį jam paliko tėvai, bet nesugebėjo jo išlaikyti, tad brolis jį atsivežė į Panevėžį. Dabar visos jo pajamos – 150 eurų neįgalumo pensija. Vyras jau patyręs net du insultus ir infarktą.
„Išgyventi iš tokios neįgalumo pažymos gali kaip tik nori. Brolis neįgalus, tėvų nebeturiu, o vienintelis sūnus manęs net nepažįsta. Bet gyventi reikia, todėl kasdien ateinu čia sriubos. Namuose pasigardinu kuo turiu, ir tai dienai kalorijų užtenka“, – „Sekundei“ guodėsi 55-erių vyras.
Nešina sriubos dubenėliu iš valgyklos išėjo ir jau garbaus amžiaus sulaukusi Eugenija. Moteris taip pat tvirtina, kad čia ją atgynė skurdas. Tik iš neįgalumo pensijos gyvenanti senjorė teigė, kad gaunamų pajamų vos užtenka sumokėti už butą ir nusipirkti vaistų, o maistui nebelieka. Ji turi du sūnus, tačiau šie rūpinasi savo šeimomis.
„Čia ateinu jau antrą mėnesį, bet vis dar niekaip negaliu priprasti. Tačiau gyvenimo aplinkybės priverčia – gyvenu viena, o neįgalumo pensijos vos užtenka sumokėti už butą ir vaistus. Kai buvo litai, dar šiaip taip užtekdavo, dabar visai blogai. Nežinau, kaip reikės išgyventi atėjus žiemai“, – graudinosi Eugenija.
Slegianti vienatvė
Prieš gerą mėnesį valgyklos duris pravėrė ir 25-erių Erika. Mergina neslepia, kad čia lankytis jai nejauku, bet yra tiesiog priversta. Gyvenimo aplinkybės taip susiklostė, kad ji neteko socialinės pašalpos, todėl, kad nenumirtum iš bado, bent sriubos gauna pasrėbti.
„Neturiu nei iš ko, nei kur gyventi, bet apie tai nenoriu kalbėti. Nelabai ta sriubos lėkštė ir gelbėja, tačiau bent jau kurį laiką iš bado nemirsiu“, – atvirai kalbėti apie nesėkmingai susiklosčiusį gyvenimą nebuvo linkusi Erika.
Itin šviesaus veido pensininkė Genovaitė „Sekundei“ pasakojo, kad į valgyklą užsuka kelis kartus per savaitę. Nors sunkiai vaikšto, beveik negirdi, jai gerokai sunkiau pačiai suktis prie puodų, nei ateiti į vos kelis žingsnius nuo namų esančią valgyklą.
„Esu pripratusi nelengvai gyventi, todėl ir iš gaunamos pensijos verčiuosi. Galėčiau gyventi ir be šios sriubos, bet visiškai negaliu ilgiau pastovėti. Be to, dantų jau nebeturiu, todėl sriuba man labai patinka. Gal daug nuostolio nepridarau“, – gerai nusiteikusi buvo Genovaitė.
Aldona Teklė neslėpė į valgyklą kasdien ateinanti jau penktus metus iš eilės. Čia ją atveja ne tik skurdas, bet ir vienatvė. Kaip tvirtino moteris, ji gimusi iš karto po karo net dvylikos vaikų šeimoje, todėl žino, ką reiškia badas, nepriteklius ir šaltis. Viskas yra pakeliama, išskyrus vienatvę.
„Mes gyvenome pirkioje šiaudiniu stogu prie miško. Vargo ir bado mačiusi tikrai daug, todėl nepriteklius man nėra toks baisus kaip vienatvė. Dabar gyvenu daugiabutyje, bet esu viena kaip pirštas. Todėl kasdien ateinu čia – ne tik sriubos, bet ir pabendrauti su žmonėmis“, – atvira buvo Aldona Teklė.
Tenka išvaryti ir gurgiančiais pilvais
Ne visi gavusieji šiltos sriubos lėkštę yra už ją dėkingi. Čia dirbantiems socialiniams darbuotojams ir savanoriams tenka sulaukti ir grūmojimų, ir necenzūrinių žodžių. Kaip teigė Šv. Juozapo globos namų programų koordinatorė Irena Juozilaitienė, per jos darbo praktiką būta visko, tačiau iki muštynių nebuvo prieita. Dažniausiai konfliktinės situacijos kyla tuomet, kai į valgyklą užsuka neblaivūs asmenys. Taisyklėse aiškiai nurodyta, kad tokie žmonės yra neaptarnaujami. Visi tai puikiai žino, bet emocijos dažnai nusveria savo.
„Būna visko, net ir pykčių, bet iki muštynių niekada nenueinama. Jeigu kam kiltų koks pykčio protrūkis, viena nepajėgčiau susitvarkyti, bet man labai padeda savanoriai. Džiugu, kad visi gerbia čia galiojančias vidaus taisykles. Aišku, širdį skauda, kai reikia be sriubos dubenėlio išvaryti neblaivų žmogų, bet taisyklės turi būti taikomos visiems. Jeigu vieną kartą nusileisi, kitą kartą to reikalaus ir kiti“, – pasakojo „Betliejaus“ valgyklos veikla besirūpinanti darbuotoja.
Jai pritarė ir Šv. Juozapo globos namų direktorius Patrikas Skrudupis. Jo teigimu, jeigu tik bus pradedama nuolaidžiauti ar daromos išimtys, situacija gali tapti nekontroliuojama.
Įprastai dvigubą sriubos porciją gauna tie, kurie savo darbais prisideda prie valgyklos veiklos: padeda iš virtuvės atnešti keliasdešimt kilogramų sveriantį garuojančios sriubos katilą, išpilstyti sriubą, vėliau nuvalyti stalus, išplauti grindis ar pašluoti kiemą. Bet būna ir tokių atvejų, kai neblaivūs ateina ir nuolatiniai jų savanoriai. Tačiau taisyklės galioja visiems vienodos. Ir tai daugelis supranta.
„Negalime į viską žiūrėti biurokratiškai, esame tam, kad padėtume, tuo labiau kad pas mus ateina tie, kuriuos jau visi išvarė. Jeigu žmogus svirduliuoja, keikiasi, tą dieną jo neaptarnaujame. Visų pirma mes privalome užtikrinti kitų saugumą, juk kur alkoholis, ten ir konfliktai, ir muštynės. Ir čia jokių išimčių ar dvejopų standartų negali būti“, – kalbėjo P. Skrudupis.
Nejaučia dėkingumo
Kai kurie varguoliai ne tik nepadėkoja už sriubą, bet dar ir priekaištauja, jog ji per liesa ar įpilta per mažai. Nepatenkinti dažniausiai tokie, kurie net nesidomi, kaip ji atsiduria ant stalo.
„Betliejaus“ valgyklos veikla iš miesto biudžeto nėra finansuojama. Sriubą išverda globos namų virtuvės moterys iš gerų žmonių ar įmonių suaukotų maisto produktų bei pinigų. Nemažai paramos maisto produktais sulaukiama iš „Maisto banko“. Anot P. Skrudupio, jeigu žmonės žinotų, kad sriubai reikalingas daržoves užaugino patys vos galą su galu suduriantieji, gal kitaip vertintų ir nemokamai duodamo viralo lėkštę.
„Kurie mato, iš ko ir kaip verdama sriuba, visai kitaip vertina paramą. Visai kitaip ją vertina ir tie, kurie čia užklysta tik laikinai, prispausti bėdų. Tokie paskui pamiršta kelią į mūsų valgyklą, tačiau tos pagalbos, kad ir minimalios, – ne. Pamenu, kai mūsų savanoriai buvo sukrėsti, pamatę, kad tie patys žmonės, kurie dalijasi, yra netoli tos ribos, kai jiems patiems bus reikalinga pagalba. Štai Velžyje gyvenanti sunkiai serganti sutuoktinių pora mums paaukojo daržovių. Tokie pavyzdžiai įkvepia. Savanoriai, matydami, kad nepakanka kaip pelytei atidaryti aruodo gėrybių, visai kitaip pradeda viską vertinti“, – „Sekundei“ pasakojo P. Skrudupis.
Kasdien jų globojamiems žmonėms patiekiama sriuba labiau primena troškinį ar košę. Stengiamasi patiekalą pagardinti ne tik kuo įvairesnėmis daržovėmis ir kruopomis, bet ir mėsa. Kartais jos parūpina medžiotojai ar ūkininkai.
„Aš pati ugdau jų dėkingumą. Visi čia ateinantieji yra geri, bet gyvenimas juos vienaip ar kitaip sužalojo. Gal jie niekada nejautė dėkingumo, todėl nemoka jo išreikšti. Kiti gudrūs, ypač grįžusieji iš įkalinimo įstaigų, jie sugeba tik reikalauti. Jie pritvinkę daug pykčio ir neapykantos, todėl su jais ir dirbti tenka kitaip“, – sakė I. Juozilaitienė.
Rankos surištos
Vieni valgyklos lankytojai čia užsuka nuo pat jos atidarymo pradžios, tačiau didžioji dalis kasmet vis keičiasi. Anot P. Skrudupio, tie, kurie iš tiesų nori kabintis į gyvenimą, ilgai neužsibūna. „Betliejus“ jiems tampa tik laikina stotele – minimalios, bet reikšmingos vilties stotele. Visus kitus savo „klientus“ jie gali suskirstyti į tam tikras grupes – negalinčiuosius iš dugno pakilti dėl žalingų įpročių, negalios ar sveikatos problemų, grįžusiuosius iš įkalinimo įstaigos ir tuos, kurie užsuka čia ieškodami tik psichologinės pagalbos.
Tik nedaugeliui reikalinga trumpa pagalba maistu. O visiems šiems žmonėms reikia socialinės pagalbos, tačiau Panevėžyje, vieninteliame iš didžiųjų miestų, tokia neteikiama.
„Didžiausia bėda yra dėl priklausomybių, bet jas įveikti galima tik tada, kai to nori pats žmogus. Bet vėlgi, mūsų mieste tokia socialinė reabilitacija neteikiama, tačiau kas tikrai nori ištrūkti iš šio liūno, mes padedame patekti į kitų miestų reabilitacijos programas. Jeigu mūsų mieste būtų savarankiško gyvenimo namai, kur tokie žmonės gautų bent minimalią pagalbą, būtų mokomi tam tikrų socialinių įgūdžių, motyvuojami, turėtume gerokai mažiau lankytojų“, – įsitikinęs globos namų direktorius.
Kai kurie jų globojami žmonės net neturi darbinių įgūdžių. Globos namai per viešųjų darbų programą gali šiuos asmenis įdarbinti ir bent kelis mėnesius mokėti atlyginimą. Darbuotojų ieškosi juos maisto produktais remiantys ūkininkai, tačiau galinčiųjų dirbti nėra. Dažniausiai tokie darbininkai po trijų darbo dienų pasigeria ir nebesirodo arba dirba atbulomis rankomis.
„Žmonės ne vien duona gyvi. Kaip yra pasakęs Vincentas Paulietis, paduodami dubenį sriubos turite pakelti ir žmogaus dvasią. Norisi visus kilstelėti ir nukreipti į geresnį gyvenimą, bet kol kas mes išplėtoti socialinių paslaugų ir pagalbos tinklo tokiems žmonėms negalime, tuo pirmiausia turi susirūpinti Savivaldybė. Liūdna, bet tokių žmonių tik daugėja. Įprastai vasarą varguolių sumažėdavo, o dabar – kaip žiemą. Nežinau, gal čia kalta tokia lietinga vasara ar tai, kad kai kurie miestai uždraudė elgetauti, todėl išmaldos prašytojai persikėlė į Panevėžį. Jeigu Savivaldybė varpais dar neskambina, gal nėra taip blogai“, – kalbėjo P. Skrudupis.
Alkanų nepalieka
Šeimas ir vaikus globojančios įstaigos Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadovė Irma Zabulionytė taip pat pažymi, kad šiemet vasarą prašančiųjų paramos maistu nėra mažiau. Atvirkščiai – jų daugėja.
„Dabar itin sunkūs laikai, todėl privalome padėti žmonėms juos išgyventi. Sausį ir dabar, liepą, buvo savotiška banga. Įvedus eurą viskas labai pabrango. Jeigu žmogus gauna kiek daugiau nei šimtą eurų, už tokią sumą išgyventi gali tik ypač kūrybingi“, – mano I. Zabulionytė.
Kasdien jų valgyklos duris praveria apie 40–50 žmonių. Skirtingai nei „Betliejaus“ valgyklėlėje, alkstančiųjų čia laukia ne tik gardi sriuba, bet ir antrasis patiekalas, ir gaivusis gėrimas. O visą vasarą čia stovyklą lankantys vaikai yra maitinami tris kartus. Visas maistas ruošiamas tik iš paaukotų produktų ir lėšų.
„Galime pasidžiaugti, kad yra daug kitų vargui neabejingų žmonių. Kas padeda maistu, kas – pinigais. Kasdien galime pamaitinti nemažai žmonių. Nors padedame tik šeimoms, bet kartais užklysta ir benamiai. Jų maitinti negalime, tokiais atvejais duodame jiems maisto paketų ir nusiunčiame į „Betliejaus“ valgyklą. O šeimas ir vaikus priglaudžiame visus. Nors reikia pristatyti pažymėjimus apie šeimos pajamas, tačiau nesame biudžetinė įstaiga – pirma pamaitiname, paskui pasirūpiname popieriais“, – teigė I. Zabulionytė.