Galbūt tai galima laikyti tiesiog tarptautiniu manieringumu, tačiau Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politika svarbi keliais aspektais. Pirma, užsienyje galėjo veikti Lietuvos diplomatinė tarnyba. Antra, žlungant SSRS Lietuvai buvo lengviau manevruoti tarptautinėje erdvėje. Trečia, Maskvos interesai šiose šalyse niekad nebuvo pripažinti, nors paprastai didžiosios valstybės būtinai siekia savo veiksmų pateisinimo ir įteisinimo.

Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas sako, kad Lietuvos nepriklausomybė yra geopolitinis stebuklas, kurį lemia vienas vienintelis pagrindinis faktorius – Vašingtono interesai regione ir noras stabdyti Rusijos galios sklaidą Europoje. Todėl Lietuvos proamerikietiškumas su visais trūkumais ir privalumais yra Lietuvos užsienio ir saugumo politikos šerdis.

„Prieš gerą dešimtmetį geopolitikos atstovai suformulavo Baltijos šalių kaip geopolitinės anomalijos tezę, kuri remiasi tuo, kad mūsų nepriklausomybė istoriškai priklausė nuo galios pusiausvyros pasikeitimų Europos saugumo sistemoje. Kai tik atsirasdavo galia, kuri regėdavo kokį nors Baltijos šalių vaidmenį regione, tapdavome nepriklausomi. Kai tik to nelikdavo, kai susidarydavo aljansas tarp Rusijos ir kurios nors jūrinės galios – mūsų žemėlapyje nelikdavo. Faktas yra tas, kad su Amerikos atsiradimu atsirado veiksnys, kurio dėka galėjome tapti nepriklausomi“, - sakė analitikas.

Laurynas Kasčiūnas

„Pavyzdžiui, atkuriant nepriklausonybę XX amžiuje galime sakyti, kad regione suveikė JAV Rusijos sulaikymo politika, nuolatinis spaudimas, kuris nuvedė į ginklavimosi varžybas, spaudimą per naftos kainas ir, galų gale, milžinas molinėmis kojomis Ronaldo Reagano laikais neatlaikė – tai sudarė sąlygas mums atsirasti, po to įsijungė mūsų tautinis judėjimas – Sąjūdis. Taigi be amerikietiško veiksnio, pakeiiančio galios pusiausvyrą, mes nebūtume turėję net teorinės galimybės būti nepriklausomi“, - tęsė L. Kasčiūnas.

Kaip Lietuva išlipo iš anomalijos statuso

Legendiniame straipsnyje apie Lietuvos užsienio politikos galimybes ir globalią geopolitinę raidą trys Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkai Egidijus Motieka, Nortautas Statkus ir Jonas Daniliauskas yra išdėstę esmines prielaidas, nuo ko priklauso Lietuvos padėtis tarptautinėje aplinkoje.

Ją lemia ne tiek mūsų šalies veiksmai, kiek didžiųjų galių – JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos – santykiai. Žvelgiant geopolitiškai Europa yra JAV ir Rusijos interesų susidūrimo zona, todėl JAV įtakos stiprėjimas lemia Rusijos įtakos silpnėjimą ir atvirkščiai. Didžiosios Europos didžiosios valstybės nelaikomos visiškai savarankiškomis geopolitinėmis veikėjomis, jų elgsena irgi dažnai priklauso nuo JAV ar Rusijos įtakos.

Tai lemia, kad siekdamos neutralizuoti Rusijos įtaką Baltijos šalys privalo rasti savo vietą JAV geostrategijoje. Paprastai mažos ar vidutinės šalys vykdo prisišliejimo prie hegemono strategiją. Tai apima įvairių hegemono reikalavimų ir pageidavimų vykdymą, pagalbą vykdant specifines funkcijas arba siekis tapti reikšminga šalimi hegemonui.

Gali būti, kad jei ne narystė NATO, Lietuva būtų vykdžiusi vien prisišliejimo prie JAV strategiją ir bandytų atlikti Vašingtonui naudingą funkciją.

„Mes, kaip maža valstybė, darytume kažką naudingo amerikiečiams. Bet įsivaizduokime: staiga, pasikeičia amerikiečių prioritetai – pavyzdžiui, įvyksta posūkis į Aziją, mes tampame nesvarbūs, sukis kaip nori. Tada nebetenkame užnugario ir valstybė atitenka kitiems didiesiems veikėjams – visi žinome, apie ką kalbame“, - sako politologas.

Tačiau po 2001 m. rugsėjo 11-osios Vašingtono geostrategija pakito ir Baltijos šalys, Rusijos nuostabai, tapo NATO narėmis. L. Kasčiūno požiūriu, tai reikšmingai pakeitė Lietuvos padėtį Europos saugumo sistemoje.

„Mūsų narystė NATO būtų neįvykusi be amerikiečių paramos ir lobizmo. Aš priminsiu, kad 1999-2000 m. vokiečiai ir prancūzai sakė, kad Baltijos šalys nėra apginamos. Tą dabar sako rusai. Taip sakė ir kai kurie JAV politikai. Bet po Rugsėjo 11-osios JAV reikėjo daugiau sąjungininkų ir tai mums atidarė duris NATO. Jei ne amerikiečiai, tikėtina, mes nebūtume NATO nariai ir geriausiu atveju turėtume Moldovos scenarijų, būtume likę „skeveldrų zonoje“, - teigia mokslininkas.

„Skeveldrų zona“ geopolitikoje vadinama nestabilumo židiniu tapusi teritorija, kurioje konkuruoja kelios galios.

L. Kasčiūnas teigia, kad su naryste NATO Lietuva išėjo iš galių pusiausvyros žaidimų paradigmos, nes tapome kolektyvinio saugumo sistemos dalimi.

„Net ir pakitus Amerikos pozicijai – jos įsipareigojimai lieka. Aišku, yra niuansų, bet iš esmės NATO kokybiškai pakeitė saugumo situaciją ir ištraukė mus iš anomalijos statuso“, - sako mokslininkas.

Kurie JAV prezidentai palankesni Lietuvai

Kadangi Lietuvos užsienio ir saugumo padėtis stipriai priklauso nuo JAV, Lietuvai didelę reikšmę įgyja ir pokyčiai JAV vidaus politikoje. Tradiciškai respublikonai didesnę reikšmę teikia JAV užsienio politikai ir dalyvavimui tarptautiniuose reikaluose, jie kartais vadinami „vanagais“, pabrėžiančiais karinės jėgos svarbą.

Pavyzdžiui, respublikono George'o W. Busho laikais JAV įsitraukė į konfliktus Irake ir Afganistane, o Lietuva tapo NATO nare.

Valdas Adamkus, George'as W. Bushas
Foto: AFP/Scanpix

Demokratai, kurie kartais pavadinami „balandžiais“, labiau siejami su koncentravimusi į vidaus reikalus ir pabrėžia tarptautinių institucijų svarbą. Beje, mažoms valstybėms tarptautinių santykių institucionalizavimas yra naudingas.

Paprastai manoma, kad Lietuvai naudingiau, jei JAV prezidento postą iškovoja respublikonai, bet tai apibendrinimai, nes iš tiesų Vašingtono užsienio politika yra tęstinė, o JAV domėjimasis įvairiais regionais priklauso ir nuo kitų tarptautinių veikėjų veiksmų bei daugelio kitų faktorių.

Pavyzdžiui, demokratas Barackas Obama vykdo įtraukimo politiką Irano, Kubos atžvilgiu, buvo paskelbęs „perkrovimo politiką“ santykiuose su Rusija bei ėmėsi posūkio į Aziją, tačiau reikalai komplikavosi dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, Sirijos pilietinio karo, ISIS iškilimo.

„Kad ir kiek kritikuotume B. Obamą, būtent jo laikais NATO atsirado Baltijos šalių gynimo planai, pratęsta Baltijos šalių oro policijos misija, atsirado amerikiečių „boots on the ground“, - sako L. Kasčiūnas, tačiau jis pripažįsta, kad sustiprintas NATO matomumas rytiniame aljanso pakraštyje buvo reakcija į Rusijos agresiją.

Barackas Obama

„Iki tol posūkis į Aziją buvo įgavęs praktinę reikšmę, amerikiečiai perkėlinėjo resursus į šį regioną. Todėl rusų agresija Ukrainoje sudarė sąlygas grįžti atgal prie Europos“, - sako politologas.

Iliustruodamas teiginį apie nebūtinai vienareikšmį JAV užsienio politikos priklausomumą nuo to, ar Baltuosiuose rūmuose šeimininkauja respublikonas, ar demokratas, L. Kasčiūnas mini 2016 m. kandidatus į prezidentus. Kaip žinia, JAV šiuo metu vyksta kandidatų kėlimas pirminiuose rinkimuose, po kurių paaiškės po vieną respublikonų ir demokratų atstovą kovai dėl Ovaliojo kabineto.

RESPUBLIKONŲ gretose apie norą kelti kandidadūrą jau pareiškė: buvęs Floridos gubernatorius, G.W. Busho brolis Jebas Bushas, buvęs neurorchirurgas Benas Carsonas, Niu Džersio gubernatorius Chrisas Christie, senatorius Tedas Cruzas, buvusi verslo įmonės vadovė Carly Fiorina, senatorius Lindsey Grahamas, buvęs Arkanzaso gubernatorius Mike'as Huckabee, Luizianos gubernatorius Bobby Jindalas, Ohajo gubernatorius Johnas Kasichas, buvęs Niujorko gubernatorius George Pataki, senatorius Randas Paulas, buvęs Teksaso gubernatorius Rickas Perry, senatorius Marco Rubio, buvęs senatorius Rickas Santorumas, verslininkas Donaldas Trumpas, viskonsino gubernatorius Scottas Walkeris, 2012 n. respublikonų kandidatas į prezidentus Mittas Romney.

Jebas Bushas
Foto: AFP/Scanpix

DEMOKRATŲ kandidatų kiek mažiau: tai buvusi valstybės sekretorė Hillary Clinton, buvęs Merilendo gubernatorius Martinas O'Malley, buvęs Rodailendo gubernatorius Lincolnas Chafee, senatorius Bernie Sandersas, buvęs senatorius Jimas Webbas. Dabartinis viceprezidentas Josephas Bidenas dar neapsisprendė.

Hillary Clinton

Tamsiau pažymėtos kandidatų pavardės reiškia lyderius pagal visuomenės nuomonės apklausas.

„Žiūrint į kandidatus į prezidentus, respublikonų gretose yra toks R. Paulas, kuris šiaip yra visiškas libertaras. Respublikonų skėtinėje partijoje ši grupuotė užima apie trečdalį, bet užsienio politikoje tas libertarizmas reiškia kažką panašaus į „susirinkim žaislus užsienyje ir grįžkime namo į savo smėlio dėžę“. Jo respublikonizmas mums nėra priimtinas“, - sako L. Kasčiūnas.

„Respublikonas izoliacionistas mums yra labai blogai“, - tęsė politologas, pridurdamas, kad Lietuvos interesų neatitiktų ir kokio nors demokrato pacifisto atsidūrimas aukščiausiame poste.

Tarp tokių minimas B. Sandersas, kuris save vadina demokratišku socialistu.

„JAV užsienio politika stipriai nesikeičia, bet vis tik gali būti tokių variantų, kai amerikiečiai gali pradėti rinktis žaislus, o mums tai būtų nelabai gerai“, - sako L. Kasčiūnas.

„Mums reikia tokio mikso: kad Amerika nebijotų pasiboksuoti su regioniniais revizionistais ir kad užtikrintų tarptautinių taisyklių laikymąsi“, - teigia politologas. 

Investavo į M. Gorbačiovą 

Politologas pasakoja, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV požiūris į tuometinę Sovietų Sąjungą keitėsi nedaug: pavyzdžiui, respublikono Dwighto Eisenhowerio laikais vyravo visaapimanti Sovietų Sąjungos sulaikymo politika, tuo metu buvo pabrėžiamas ir Baltijos šalių aneksijos nepripažinimas.

Kitas respublikonas Richardas Nixonas su valstybės sekretoriumi Henry Kissingeriu iš dalies perėjo prie Realpolitik ir ėmėsi trikertės diplomatijos, kurios esmė – konkurencijos išnaudojimas tarp dviejų komunistinių jėgų: SSRS ir Kinijos. Pasak L. Kasčiūno, tuomet buvo pereita prie selektyvaus sovietų sulaikymo – tai yra saugoti tik tuos taškus, kurie strategiškai svarbūs amerikiečiams. Tuo laikotarpiu amerikiečiai pasitraukė iš Afganistano ir sudarė sąlygas įsiveržti ten sovietams.

„Kai buvo taikoma selektyvi sulaikymo strategija, Baltijos šalių aneksijos nepripažinimas būdavo mažiau akcentuojamas“, - sako L. Kasčiūnas.

Tačiau, politologo teigimu, kad ir kaip būtų, amerikiečių buvimas Europoje po Antrojo pasaulinio karo tapo neišvengiamas, Šaltojo karo šerdį sudarė kova dėl Europos.

Vis tik istorijoje buvo atvejų, kai JAV vykdyta užsienio politika nebuvo palanki Lietuvai. Pavyzdžiui, JAV su sąjungininkais antrą frontą Antrajame pasauliniame kare Europoje atvėrė labai vėlai, tik 1944 m.

Lietuvai tai reiškė antrąją sovietų okupaciją.

„Lietuvoje populiarus mitas, kad pokariu mes laukėm amerikiečių, partizanai laukė amerikiečių, bet jie neatėjo. Tačiau po Teherano, Jaltos, Potsdamo susitarimų jie jau nebegalėjo ateiti, nes su Josifu Stalinu vyko tam tikri žaidimai. Kai kas sako, kad antrą frontą Franklinas Rooseveltas atidarė tik 1944 m. nenorėdamas milžiniško amerikiečių gyvybių praradimo. Mainais už tai, jis kaip duoklę paliko J. Stalinui Rytų Europą. Tai vienas iš istorinių aiškinimų", - sako politologas. 

Dar vienas etapas, kai JAV požiūris visiškai neatitiko Lietuvos interesų, buvo SSRS žlugimo pradžia, kai amerikiečiai ne iškart palaikė Lietuvos valstybingumo atkūrimą, ragino sėsti prie derybų stalo, nes manė, kad SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas gali transformuoti Sovietų Sąjungą, liberalizuoti imperiją. 

„Nebuvo taip, kad amerikiečiai laukė mūsų nepriklausomybės išskėstomis rankomis. Bet tai viena pusė. Tas pats George'as Bushas vyresnysis reikalavo M. Gorbačiovo nenaudoti jėgos po 1990 m. kovo 11 d.", - pažymi mokslininkas. 

Ar JAV nusisuks nuo Europos?

Klausiamas, ar gali vėl susilpnėti Vašingtono susidomėjimas Europa, L. Kasčiūnas teigia nesantis iš tų, kurie skelbia apie kardinalų JAV interesų posūkį nuo Europos į Aziją. Jo manymu, jeigu JAV ir Europos Sąjunga susiderės dėl Transatlantinio prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP) susitarimo, svorio centras liks transatlantinėje erdvėje.

„Daug gamintojų svarsto, kokį standartą gaminti – azijinį ar transatlantinį. Tai jei bus susiderėta dėl TTIP erdvės, tai visi rinktųsi transatlantinę erdvę“, - teigia L. Kasčiūnas.

Ekonominės politikos tyrimų centras Europos Komisijos užsakymu yra padaręs analizę, kad dėl TTIP susitarimo, jei jis bus pasiektas, Europos Sąjungos ekonomika papildomai sulauktų 119 mlrd. eurų per metus, JAV – 95 mlrd. eurų. Jų vertinimu, tai prisidėtų prie darbo užmokesčio augimo Europos Sąjungoje 0,5 proc., JAV – 0,4 proc.

TTIP susitarimo esmė – sumažinti arba visai atsisakyti tarptautinės prekybos ir investicijų barjerų tarp JAV ir Europos Sąjungos.