Už šimto metrų sutikau dar kelis apgailėtinos būsenos benamius. Buvo 5 val. ryto, bet net ir suprantant, kad esame miesto stoties rajone, pirmas įspūdis buvo tikrai nekoks.
XIX amžiuje į Irkutską buvo tremiami prieš carą Nikolajų I sukilę kilmingieji bei menininkai. Čia jie stengėsi nepamiršti savo ankstesnio gyvenimo, dėl to miestas neilgai trukus pramintas „Sibiro Paryžiumi“. Tačiau su tikruoju Paryžiumi jį supainioti būtų labai sunku.
Šiandien Irkutskas dvelkia kriminalu. Bent tokį įspūdį paliko pokalbis su keliais taksistais, kurie aiškino apie tai, kaip grupuotės dalinasi teritorijomis, ir čia padirbėti atvykusio Andrejaus pasakojimas.
„Uždarbiauja“
Nedideliame viešbučio kambarėlyje kartu su dar dviem kolegomis apsistojęs pašnekovas iškart pareiškė, jog be butelio nešnekės. Teko tuo pasirūpinti.
„Mane vadina „Fanariku“, o čia – „Lavašas“, – kambario draugą pristatė Andrejus.
Į Irkutską abu jie atvažiavo užsidirbti, nes ten, kur gyvena jų šeimos, to padaryti nepavyksta.
„Geriau jau jums nežinoti, ką mes čia veikėme. Aha, mes „statybininkai“, galime bet ką į vietą „pastatyti“, ir tave taip pat, – sąmojo nestokojo „Fanarikas“.
Darbininkai atkeliavo iš skirtingų Rusijos vietų. Andrejus kilęs iš Senosios Girmos kaimo. „Ten darbo nėra – nulis. Jei vogčiau mišką, tada gyvenčiau“, – sakė jis. Rusas toliau aiškino, kad visi kaimai Rusijoje miršta.
„Fanarikas“ sakė, kad jau kitą dieną ketina grįžti namo. „Užsidirbau pakankamai, o namie laukia šeima – trys vaikai“, – kalbėjo pašnekovas.
Vyriausiajam jo sūnui – 17 metų. Tiesa, jis negalėjo pasakyti, kuo jau beveik abiturientas užsiims toliau gyvenime. Tiesiog numojo ranka: „Kas nori, darbo susiranda, o kas nenori – geria“.
„Kepurėmis užmėtysime“
Išgirdęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos „Lavašas“ tiesiog pašėlo: „Taigi čia mūsų priešai. Tuoj bus karas, numesime atominę bombą“.
„Kol nebus karo, tiesos nebus, – jau šiek tiek apkvaišęs aiškino jis. – Tas Obama man gali į subinę pabučiuoti“.
„Fanarikas“ pritarė: „Tegul tik pradeda ką nors – kepurėmis užmėtysime“.
Darbininkas aiškino, kad Rusija niekada nesikėsina į svetimas teritorijas – tik ginasi. „O kai užpuola, nulaužiame galvą“, – rankomis pademonstravo Andrejus.
„Aš esu grynakraujis rusas, ir dar su kokia pavarde – Romanovas, – išdidžiai pareiškė „Fanarikas“. – Aš caras ir dievas.“
Abu pašnekovai toliau aiškino, kad Rusija užima pusę pasaulio, o už nuotrauką pareikalavo 500 dolerių. Teko juos palikti.
Sibiro platybės
Į Irkutską atvykau kartu su bendruomenės „Lemtis“ nariais, projektą „Istorija gyvai“ vykdančiais Mažeikių Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokiniais ir net 45 kartus Sibire besilankiusiu Gintautu Alekna.
Kelionės tikslas – Lietuvos tremtinių kapų tvarkymas. Tačiau taip pat labai įdomu susipažinti su šiose tolimiausiose Rusijos vietovėse gyvenančiais žmonėmis. Daugiau vaizdų iš Irkutsko centro – nuotraukų galerijoje.