– Andrejau, vis dažniau ir dažniau jūsų kūryboje juntamas kartėlis ir liūdesys. Ar tai reiškia, kad A. Makarevičius nusivylė gyvenimu?

– Pačias tamsiausias dainas rašiau 8-ojo dešimtmečio pradžioje – manau, kad tai visada priklausė ne nuo objektyvių išorinių aplinkybių, o nuo mano nuotaikos.

– Pakalbėkime apie 2014 merų rugpjūtį vykusį jūsų apsilankymą Ukrainoje, Ukrainos karių perimtame Slovjanske. Kas jus nuvedė būtent ten? Ar nujautėte, kad dėl šio poelgio prieš jus sukils beveik visos Rusijos masinio informavimo priemonės?

– Vykau į pabėgėlių iš Donecko stovyklą, konkrečiai pas vaikus. Jeigu tai taikių žmonių, su vaikais bėgančių nuo karo (kurio aš nesuprantu) stovykla, man visai nesvarbu, kur ta stovykla yra. Juk nežinome, kad dauguma Donecko ir Luhansko gyventojų nuo karo bėgo ne į Rusiją, o į Ukrainą. O aš tai žinau.

– Grupę „Mašina Vremeni“ pasirinko specialiai ir parodomąją egzekuciją surengė norėdami kitiems parodyti pavyzdį, kaip nereikėtų elgtis? Ar žinote, kas buvo šios kampanijos organizatoriai?

– Šis klausimas turėtų būti skirtas ne man. Man visai neįdomu, kas iš Kremliaus administracijos priėmė tokį sprendimą. Ar žinojimas ką nors pakeistų?

Foto: RIA/Scanpix

– Tai, kas įvyko, primena laikus, kai jūs ir jūsų kolegos buvote tik pradėję karjerą, ir valstybės saugumo institucijos tuometiniame Leningrade persekiojo jaunus žmones, dainuojančius rokenrolą?

– Visai ne. Norint aprašyti skirtumą, interviu nepakaktų. Dabar atsirado pakankamai jaunų kvailelių, kurie mojuoja trispalvėmis ir kriokia „Valio, Krymas mūsų!!“. Dar neišsiaiškinau, kiek iš jų tikri kvailiai ir kiek – tikri niekšai.

– Kaip jaučiasi žmogus, kuris iš kumyro paverčiamas priešu ir tampa paniekos objektu?

– Drįsiu viltis, kad mane ir toliau myli (žodžio kumyras tiesiog negaliu pakęsti) dauguma mūsų šalies žmonių. Jų meilės man daugiau nei pakanka. Aš ne dešimt rublių, kad visiems patikčiau.

– Po pasirodymo Ukrainoje, kai žiniasklaidoje prasidėjo prieš jus nukreipta kampanija, jūs parašėte laišką Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui – padėjo...?

– Ne.

– Ar Vladimiras Putinas – Rusijos vertas lyderis?

– Mano nuomone, ne.

– Kas, jūsų manymu, per pastaruosius metus po Krymo aneksijos pasikeitė Rusijoje?

– Visuomenė sužvėrėjo, tai buvo gana profesionaliai pasiekta padedant televizijai. Šiuo atveju nesuprantu tik vieno: per televizorių rodo tokias nesąmones, jog atrodo, kad jau ryt visi žygiuosime kariauti. Labai tikiuosi, kad mūsų šalies valdžia supranta, kad dabar nereiktų su niekuo kariauti – nei su Europa, nei su Amerika. Net ir su Ukraina. Juk mūsų niekas nepuola. Kam kiekvieną dieną transliuoti tokią neapykantą visam pasauliui?

– Jūs ir toliau koncertuojate Ukrainoje. Kaip jus ten priima?

– Kur? Ukrainoje – kaip ir anksčiau. Mus ten pastaruosius 40 metų labai myli!

– Ar nebuvo kilęs noras emigruoti ar prisidėti prie demokratinės šiandieninės valdžios opozicijos?

– Emigruoti? Ne. Opozicija? Kas tai ? Profesionalūs kovotojai? Tai ne man. Jau daug kartų sakiau ir dar kartą pasikartosiu: prezidentas – ne caras ir ne Dievas. Jis administracinis vienetas, namų valdytojas. Jeigu namuose, kuriuose jį išrinko, gyvenimas pagerėja – jam ploja. O jeigu viskas eina velniop, jį perrenka. Sprendžiant iš to, kur dabartinis prezidentas veda mūsų šalį, šį kartą dėl perrinkimo rimtų bėdų nebus.

–Ar jums neatrodo, kad Rusija, padedant informacinei propagandai, informacinėje erdvėje užvirė patį tikriausią Trečiąjį pasaulinį karą?

– Labai panašu.

Foto: RIA/Scanpix

– Kaip manote, kaip pasibaigs šis informacinis karas?

– Subliukš. Jie nepasidomėjo žmonių gebėjimu priešintis psichinei deformacijai. Vaistai veikia tik tol, kol kiekvieną mielą dieną geri tabletes (liūdnai šypsosi – red. pastaba). O tada – viskas!

– Kokią Rusiją norėtumėte matyti jūs?

– Tokios niekada nepamatysiu. Klestinčią, atvirą, išsivysčiusią... Nesulauksiu (dar kartą liūdnai nusišypso – red. pastaba).