R. Vanagaitė pasakoja neseniai sužinojusi, kad Lietuvos ypatingajame archyve galima sužinoti visą apie asmenį sovietmečiu KGB rinktą informaciją: represuotus asmenis, tardymus ir kita. Sumokėjusi 6 eurus ir 8 centus, per 2 savaites ji gavo pažymą, ką apie ją buvo surinkęs saugumas.

Rašydama prašymą, R. Vanagaitė paprašė atkreipti dėmesį į tai, kad būdama paauglė iškart po nelaimės su seserimi lankėsi Romo Kalantos susideginimo vietoje ir buvo susidūrusi su saugumiečiais. Antras nurodytas dalykas – santuoka su suomiu ir išvykimas gyventi į užsienį 1984 m.

„Pasirodo, iš tikrųjų kažkoks agentas, man jau gyvenant Suomijoje, su manimi kontaktą užmezgė. Tačiau aš jokio kontakto neprisimenu. Kas pusmetį atvykdavau į Lietuvą, čia su daug kuo bendravau, bet daugiausia su gana artimais žmonėmis“, – DELFI pasakojo R. Vanagaitė.

Iš Ypatingojo archyvo R. Vanagaitė sužinojo saugume turėjusi savo bylą Nr. 603. „Jaučiuosi nugyvenusi labai turiningą gyvenimą“, – juokiasi pašnekovė. Gautoje pažymoje ji sužinojo, kad buvo įvardijama kaip „kandidatas verbavimui“.

Pasak R. Vanagaitės, nors saugumas bandė verbuoti ne vieną pažįstamą, prie jos nelindo. „Gal aš per šneki“, – svarsto pašnekovė.

Kas buvo su ja kontaktų turėjęs agentas, R. Vanagaitė sužinoti negali – šis žmogus savanoriškai prisipažino bendradarbiavęs su KGB, taigi yra saugomas įstatymo: „Tačiau ateis laikas ir aš išsiaiškinsiu: gal tai nuostabus žmogus, gal giminaitis ar draugas, nė vieno negaliu atmesti“.


Pirmas jos susidūrimas su KGB buvo komandiruotė į Graikiją 1981 m. dirbant Valstybiniame jaunimo teatre. Tai buvo pirmoji R. Vanagaitės kelionė į užsienį. Jos metu moteris sako mačiusi, kad buvo visur sekama – išeini iš viešbučio ir matai balkone tave stebintį vyrą iš Kultūros ministerijos. Matyt, jis paskui ir rašė ataskaitas.

„Prie to buvome pripratę, juos buvo galima lengvai atpažinti – iš veido matydavosi, kad jis išsitempęs, akys lakstančios“, – apie KGB bendradarbius kalba R. Vanagaitė.

Prieš mirtį apie bendradarbiavimą su KGB R. Vanagaitei prisipažino viena giminaitė. Ji buvo užverbuota saugumo ir su grupėmis važiuodavo į Vatikaną, o paskui saugumui rašydavo ataskaitas, kas apie ką kalbėjo. Už tai ji gaudavo nemokamas keliones ir laikrodį. „Ji man pasakojo, kad būdavo tokių puikių žmonių, apie kuriuos nesinorėdavo ataskaitos rašyti. Bet tu nebuvai tikras, ar jis irgi nėra užverbuotas ir netikrina tavęs. Vargšai žmonės – dėl laikrodžio jie tikrai vargo“, – šypteli pašnekovė.

Kankindami užverbavo tėvą

Sužinojusi apie save, R. Vanagaitė paprašė surinkti informaciją apie tėvą. R. Vanagaitės tėvas buvo užverbuotas saugumo. „Jį mėnesį laikė KGB patalpose rūsyje, kur jis negalėjo nei atsigulti, nei atsistoti, tik sėdėti. Naktimis jį vesdavo tardyti ir verbuoti, jis po mėnesio neatlaikė, pasirašė, gavo slapyvardį. Jį, kalbėjusį vokiškai, rusai ruošėsi siųsti į Vokietiją. Tą pačią dieną, kai buvo užverbuotas, jis susirinko daiktus ir iš Kauno išvažiavo į Vilnių“, - pasakojo R. Vanagaitė.

Rūta Vanagaitė
Vilniuje statybos inžinieriaus išsilavinimą turėjęs vyras nuėjo dirbti į statomą Komunistų partijos Centro Komitetą (dabar ši vieta – prekybos centras „Gedimino 9“). Tėvas žinojo, kad šioje vietoje jo niekas neieškos. Taip ir buvo – jo niekada nerado, bet per visą sovietmetį jis negalėjo išvažiuoti į užsienį, antraip patikrinus yla būtų išlindusi iš maišo.

R. Vanagaitė norėtų, kad būtų paviešinti visi KGB užverbuoti žmonės. „Juk žmonės tą darė ne dėl to, kad, kaip mano tėvą, laikė kalėjime. Dėl to, kad kažką pasiūlė, kaip mano tolimai giminaitei. Jei žmogus pasirašė bendradarbiauti su KGB, tik už menkutes privilegijas“, – mano pašnekovė. Ji užsimena, kad dalis buvusių KGB bendradarbių dabar figūruoja politiniame gyvenime.

Jos tvirtinimu, sovietmečiu reikėjo žinoti, su kuo kalbėti. Esą jei matydavai lakstančias akis, tai ir nekalbėdavai: užuosdavai, kas gali dirbti saugumui. Darbe irgi visi žinojo, kad yra saugumiečių, bet, sakė R. Vanagaitė, už pasakytą anekdotą niekas negrėsė.

Ji prisimena, kai prieš nepriklausomybės atkūrimą dirbo Valstybiniame jaunimo teatre. Kiekvienas teatras turėjo savo kuratorių, Jaunimo teatrą kuravo agentas Gulbinas. Jam visada reikėdavo 3 eilėje palikti 8 vietą: Gulbinas turėjo teisę ateiti ir stebėti kiekvieną spektaklį. Jei agentas iki trečio skambučio neateidavo, į jo vietą R. Vanagaitė pasodindavo kitą žmogų.

Nuo dokumentų naikinimo užako dūmtraukiai

Lietuvos ypatingo archyvo direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Remeika DELFI sakė, kad visiems, sovietmečiu norėjusiems vykti į užsienį, buvo užvedamos specialios patikrinimo bylos. Tik tada būdavo išduodamas leidimas išvykti. Būdavo tikrinami ir sekami visi į Lietuvą atvykdavę užsieniečiai.

KGB darbuotojai buvo dviejų rūšių: etatiniai, oficialiai ėję pareigas, bei neoficialūs, slaptieji agentai. Kiek buvo slaptųjų agentų, istorikai iki šiol nesutaria.

K. Remeikos aiškinimu, kiekvienas žmogus gali kreiptis į Ypatingąjį archyvą ir sužinoti KGB sukauptą informaciją apie save bei šeimos narius.

Kęstutis Remeika
Pasak K. Remeikos, kiekviena slaptoji tarnyba, atsitikus krizinei situacijai, pirmiausia gelbsti savo darbuotojus. KGB nebuvo išimtis: prasidėjus Atgimimui, sudaryta pensijoje esančių buvusių KGB darbuotojų darbo grupė, kurių užduotis buvo iš bylų išpjaustyti informaciją, leidžiančią identifikuoti slaptai bendradarbiavusius asmenis. Ir dabar fonduose saugoma 14 tūkst. bylų su išpjaustytomis KGB agentų pavardėmis. Šįmet 20-metį mininčio archyvo vadovo pavaduotojas džiaugiasi bent jau tuo, kad Lietuvoje liko daugiausia KGB dokumentų Baltijos šalyse.

Atgimstant Lietuvai, į Rusiją išvežtos beveik visos KGB darbuotojų asmens bylos. Tačiau išlikusi kartoteka su beveik visų bendradarbių kortelėmis.

Giliai tikėjo, o skundė kunigus

Kodėl žmonės sutikdavo dirbti slaptaisiais agentais? Ar juos KGB priversdavo? „Įvairiais būdais – ir prievarta, ir savanoriškai. Agentų teikiama informacija skirdavosi. Pagal išlikusius dokumentus matyti, kad viena agentė Kretingoje kiekvieną dieną parašydavo vos ne po du sąsiuvinio lapus ir nešdavo juos į KGB, nors pati buvo giliai tikinti ir kasdien vaikščiodavo į bažnyčią. Ji viską KGB rašydavo: kas slapta atvesdavo vaikus Katekizmo mokytis, kas per atlaidus vėliavas nešdavo, rašydavo apie kunigus. Manau, čia jau savanoriškumas“, – sakė K. Remeika.

Buvo ir tokių, kurie po vaiko nusižengimo sulaukdavo grasinimo: jei nebendradarbiausi, nebus gyvenimo jums arba vaikui. Taip žmonės būdavo palaužiami prievarta. Dalis, kaip minėta moteris Kretingoje, pranešimus rašė kasdien. Kiti kartą per metus pranešdavo, kad, pavyzdžiui, prisigėręs kaimynas Leonidą Brežnevą pavadino durniumi. Pasak K. Remeikos, visi jie agentai, bet jų kolaboravimo lygis skirtingas.

K. Remeika papasakojo, kad Atgimimo metais KGB dokumentai pradėti masiškai naikinti. Iš pradžių laikytasi nustatytos tvarkos – įrašoma į naikinimo aktus. Paskui duotas nurodymas naikinti bet kokiu būdu. Štai buvusiuose KGB rūmuose, kur dabar įsikūręs Ypatingasis archyvas, iš pradžių dokumentus naikino specialiais aparatais, tačiau sovietinė technika greit sugedo. Tada juos imta deginti krosnyse. Tačiau nuo deginant popierių skleidžiamų medžiagų greit užsikimšo dūmtraukiai, tad dokumentus imta plėšyti. Todėl iš nesmulkiai suplėšytų dokumentų daug medžiagos pavyko išsaugoti.

K. Remeika atkreipia dėmesį, kad daug dokumentų, kurie oficialiai įvardinami kaip sunaikinti, iki šiol klaidžioja po Lietuvą. Todėl prieš kiekvienus rinkimus išlenda istorijų apie buvusius KGB bendradarbius.