Rusijos valdžios atstovų nuomone, sprendimą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės pripažinimo priėmė „nekonstitucinis organas – Sovietų sąjungos Valstybės Taryba“, todėl šis žingsnis buvo „žalingas“. Taigi pripažinimo, kad 1954 metais Krymas neteisėtai buvo perduotas Ukrainos TSR, scenarijus turi tęsinį. Toliau bus svarstomas Sovietų sąjungos žlugimo ir branduolinio lagaminėlio grąžinimo Michailui Gorbačiovui teisėtumas, „Golos Ameriki“ svetainėje voanews.com rašo politologas Arielis Cohenas.
Deja, šį scenarijų sugalvojau ne aš. Viktoras Šenderovičius jį jau išbandė nepamirštamose „Lėlėse“.
Žinoma, toks Rusijos generalinės prokuratūros gestas turi toli siekiančias geopolitines pasekmes – kaip ir Čechovo ginklas ant sienos, kuris trečioje dalyje tikrai iššaus. Tačiau šį kartą tai bus atominė raketos „Iskander“ galvutė.
Nesunku įsivaizduoti, kokiais būdais Rusijos valdžia grąžintų istorinį teisingumą, jeigu tyrimas parodys, kad Latvija, Lietuva ir Estija jau ketvirtį amžiaus yra ne kas kita kaip separatistiniai regionai. Tačiau kieno? Neegzistuojančios Sovietų sąjungos? Rusijos imperijos? Ir ką daryti su asmeniniu Lenino ir Trockio pripažinimu, kad šios šalys yra nepriklausomos? Ką daryti su jų naryste Jungtinėse Tautose?
Rusijos „hibridinio karo“ Ukrainoje sėkmė negali nekelti nerimo Taline, Rygoje ir Vilniuje. Generalinės prokuratūros sprendimas bus priimtas Kremliuje, pačiu aukščiausiu lygiu, o tai Rusijos jėgos struktūroms gali atverti kelią dirbtiniam įtampos eskalavimui Baltijos valstybėse.
O kas toliau? Gerai žinomas spektaklis, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka „mandagūs žmonės“? Jeigu atsakomoji NATO, kuriai priklauso visos trys šalys, reakcija apsiribos tuo, kad bus „išreikštas susirūpinimas“ ir pristatyta humanitarinė pagalba, tai pati „vieno už visus, visų už vieną“ koncepcija (Šiaurės Atlanto organizacijos 5-asis straipsnis) bus sukompromituota ir iškils abejonių paties bloko egzistavimu. Iš visko sprendžiant, tai ir yra galutinis Maskvos tikslas.
Tikrindamas Vakarų kantrybę ir ryžtą, Kremlius siekia savo seno tikslo – NATO ir Europos nesantaikos bei susiskaldymo. Neseniai dalyvaudamas GLOBSEC konferencijoje Bratislavoje tapau liudininku to, kaip Vokietija, Prancūzija, Vengrija ir Čekija Rusijos ir Ukrainos konflikto atžvilgiu laikėsi taikesnės pozicijos negu Lenkija ir Baltijos valstybės.
Ieškodama teisinių kabliukų teritorinei ekspansijai, Rusijos valdžia yra pasiryžusi absurdo teatrui, pavyzdžiui, atlikti juridinę „ekspertizę“ dėl Krymo perdavimo Ukrainai.
Verta pažymėti, kad iniciatyva dėl tokio tyrimo kilo Dūmoje – jos ėmėsi valdančiosios partijos deputatai. Toks ištikimos pavaldinystės proveržis gerai iliustruoja, kokia padėtis tvyro parlamente, kur, kaip žinome, nėra vietos diskusijoms.
Įstatymai, nuo kurių šiaušiasi plaukai, atsisakymas pagerbti buvusio deputato Boriso Nemcovo atminimą, visiškas vykdomosios valdžios kontrolės ir kritikos nebuvimas, netgi pačių absurdiškiausių iniciatyvų generavimas ir palaikymas...
Galime sakyti, kad Rusijoje galutinai suaugo trijų valdžios formų šakos. Dabar valstybinis aparatas atrodo ne kaip viena kitą papildančių ir reguliuojančių atsvarų sistema, bet kaip „riebi, šlykšti, milžiniška pabaisa“.
Rusijos valdžia šimtmečiais savo pagrindinę užduotį siejo ir sieja su ekspansija ir plėtra, o ne šalies vystymusi. Toks požiūris jau nepasiteisino imperijos laikais ir yra absoliučiai neefektyvus ir pavojingas šiuolaikinei valstybei.
Suabejodama jau įtvirtintais juridiniais sprendimais, Rusija kuria pavojingą precedentą ir atmeta Europos saugumo sistemą, įsivyravusią nuo 1945 metų. Toks požiūris gali baigtis rimtomis pasaulio taikos komplikacijomis. Užuot stiprinusi ryšius su savo kaimynėmis, Maskva ieško priežasčių eskalacijai, nuo kurios galiausiai nukentės pati.
Esant tokiai padėčiai, Baltijos valstybių vyriausybėms reikėtų išlaikyti savitvardą, o jų sąjungininkėms NATO – pademonstruoti Rusijai, kad aljansas neapleis savo narių. Tai būtų pats veiksmingiausias atsakas.
Galbūt ir Tatarstano prokuratūrai reikėtų ištirti, ar Ivano Rūsčiojo pajėgos teisėtai užgrobė Kazanę, Mongolijos prokuratūrai – ar Maskvos Didžioji Kunigaikštystė teisėtai buvo atskirta nuo ordos, o Vladimiro prokuratūrai – ar deramai buvo skirstomos žemės Maskvos Kunigaikštystės laikais?
Dabartinio absurdo fone tai atrodytų visai logiškai.
Arielis Cohenas yra Pasaulinio saugumo analizių instituto Energijos, gamtinių išteklių ir geopolitikos centro direktorius, politinių rizikų vertinimo ir valdymo bendrovės „International Market Analysis“ direktorius bei Atlanto Tarybos vyriausiasis ekspertas.
