Po sekmadienį įvykusio referendumo, kuriame daugiau nei 61 proc. Graikijos piliečių pasakė „ne“ naujoms ES ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) kreditorių siūlomoms griežto taupymo priemonėms, antradienį Europos lyderiai ir vėl renkasi į derybas. Šį kartą Graikijos pasitraukimas iš euro zonos vertinamas kaip niekad rimtai.
Gali įvykti spontaniškai
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda DELFI aiškino, kad dėl to, jog nėra nustatytos išėjimo iš euro zonos tvarkos, šis procesas gali įvykti spontaniškai, kuomet pati Graikija įsives paralelinę valiutą ir tai padarys ne pagal iš anksto gerai apmąstytą planą, o tiesiog labai operatyviai reaguodama į natūraliai kylančius poreikius.
„Tiek atsiskaitymas už suteiktas paslaugas, tiek atlyginimų viešajame sektoriuje mokėjimas, tiek pensijų ir pašalpų mokėjimas. Visi šie dalykai gali užstrigti jau netrukus ir norint savo įsipareigojimus įvykdyti, valdžiai bus tiesiog būtina imtis kažkokios alternatyvios valiutos paieškų, – sakė G. Nausėda. – Manyčiau, kad tik taip galima būtų spręsti finansinius klausimus, jei susitarimas su ES nebūtų pasiektas. Priešingu atveju viskas apskritai sustotų.“
Vis dėlto jis pabrėžė, kad yra ir kitas kelias. Apie jį kalba ir Graikijos premjeras Alexis Tsipras, kuris žada antradienį pateikti įtikinamą finansinių priemonių planą savo šalies padėčiai stabilizuoti.
„Reikia tikėtis, kad kreditoriai nurašys dalį paskolų ir suteiks didesnę finansinę paramą per ECB langelį. Tai leistų atstatyti bankų veiklą ir galbūt išvengti pasitraukimo iš euro zonos. Šis kelias vis dar įmanomas, tačiau neaišku, kokiomis nuotaikomis Graikijos vyriausybė gyvena po referendumo. Jeigu yra tik euforija ir nėra konstruktyvių pasiūlymų, tada „Grexit`as“ tampa praktiškai nebeišvengiamas“, – kalbėjo G. Nausėda.
Tokiu atveju Graikijai tektų galvoti, kokiu būdu atsisakyti euro: iškart spausdinti naujas drachmas ar iš pradžių įsivesti kažkokius pereinamuosius pinigus. G. Nausėda priminė, kaip nepriklausomybės pradžioje pasielgė Lietuva.
„Puikiai atsimename, kad Lietuva, kai dar nebuvo pasiruošusi litui, 1992 metais įvedė laikinuosius pinigus – talonus. Tokia alternatyva egzistuoja ir Graikijoje, nors vargu, ar yra ilgalaikė, nes tie pinigai būtų padirbinėjami, būtų be reikalo prisiimamos rizikos, bet tai variantas, kaip greitai pasiekti rezultatą, kad šalis ilgai nebūtų be grynųjų pinigų“, – paaiškino ekonomistas.
Pinigus gali pamiršti?
G. Nausėda taip pat sakė, kad apie tai, jog Graikijos kreditoriai nebeatgaus paskolintų pinigų, reikėtų galvoti nepriklausomai nuo to, ar Graikija pasiliks euro zonoje.
„Visiems aišku, kad tas susikaupęs skolų kalnas yra sunkiai organiškai pašalinamas vien tik ekonominio augimo sąskaita. Neįsivaizduoju, kiek metų Graikija turėtų štampuoti ekonominį augimą, kad ta skola būtų atiduota ir nereikėtų nė dalelės jos nurašyti.
Pasitrauks Graikija iš euro zonos, ar nepasitrauks, šis klausimas vis tiek bus aktualus, nes tai yra vienas iš būtinų sudėtinių elementų, kaip Graikijai padėti atstatyti savo finansus“, – teigė pašnekovas.
Graikijos skolos kreditoriams sudaro apie 312 mlrd. eurų, kurių didžioji dalis tenka euro zonos šalims, TVF ir ECB. Be to, Atėnai skolingi ir už valstybines obligacijas, vertybinius popierius ir paskolas kitiems bankams bei kreditoriams.
Idėja, kad bent dalis graikų skolų galėtų būti nurašyta, tikrai nenauja, tačiau po sekmadienį įvykusio referendumo ji gauna vis daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, žymus prancūzų ekonomistas Thomas Piketty interviu vokiečių laikraščiui „Die Zeit“ teigė, jog Vokietija ir pati visai neseniai nesugebėjo grąžinti skolų, todėl į Graikijos problemas galėtų pažiūrėti kur kas atlaidžiau. „Skolų nurašymas ir investavimas į ateitį buvo Europos pamatas“, – sakė jis.
Tačiau G. Nausėda sutikti su prancūzu nebuvo linkęs: „Istorinėje nuorodoje į Vokietiją teisingumo ir veidrodinio principo turbūt neverta ieškoti, nes Vokietijai skola buvo nurašyta visiškai kitomis aplinkybėmis. Tuo metu Graikijos skolos susidarymas yra jos pačios atsakomybė ir nemaža dalimi jos pačios kaltė. Ne šios konkrečios vyriausybės, bet eilės vyriausybių ir ypač po 2000 metų, kuomet matėme, kaip akivaizdžiai Graikijos skola pradėjo augti su tam tikra progresija“.
Proga permąstyti euro ateitį
Rytų Europos studijų centro (RESC) analitiko Lino Kojalos vertinimu, Graikijos ir jos kreditorių akistata sukūrė galimybę iš esmės permąstyti euro, kaip politinio ir ekonominio projekto, ateitį.
„Akivaizdu, kad euras, kaip ekonominis projektas, yra ne iki galo pagrįstas ir tokios šalys kaip Graikija neatitinka optimalios valiutos erdvės modelio, pagal kurį turi būti pakankamas darbo jėgos judėjimas ir jis turi būti visavertis, t. y. ne tik iš rytinės ar pietinės dalies į vakarinę, bet ir atvirkščiai.
Tai nevyksta, nes yra daug ekonomiškai silpnesnių šalių ir tada euro, kaip bendros valiutos, ateitis automatiškai yra kvestionuojama. Tą problemą dar labiau pagilino faktas, kad Graikija, stodama į euro zoną ir jau būdama jos nare, labai agresyviai melavo ir neigė ekonominius rodiklius, pateikė juos gerokai geresnius ir pridengė tą situaciją, kuri kaupėsi jau daugelį metų. Tai yra galimybė permąstyti euro zonai, ar tai, kas buvo padaryta iki šiol negali būti šiek tiek keičiama norint optimizuoti tą erdvę ir paversti ją pilnaverte. Tokia, kuri atitiktų optimalios valiutos erdvės teorines prielaidas. Tai užtikrintų euro zonos ilgalaikį augimą.
Žvelgiant grynai iš politinės perspektyvos, jei euro zona pradės byrėti, iškils daug klausimų ir tarptautiniams investuotojams, ir tiems, kurie apskritai yra susiję su euro zona. Bus sunku išvengti ilgų apsvarstymų, ar reikia toliau investuoti į šį regioną. Galbūt reiktų šiek tiek palaukti, nes jis gali bet kada subyrėti. Pats esu linkęs manyti, kad euro zonos branduolys ne tik išliks, bet iš krizės gali pasikloti stabilesnio egzistavimo pamatus ateičiai“, – dėstė pašnekovas.
Atsiras dvi ES?
L. Kojala taip pat aiškino, kad ES šiuo metu vis labiau ryškėja branduolio ir periferijos sritys.
„Branduolys – tai valstybės, kurios nori gilinti integraciją – Vokietija, Prancūzija – ir jos turi ekonomines sąlygas tą daryti, tikrai gali kurti bendrą valiutos erdvę ir kalbėti apie gilesnę ekonominę integraciją.
Periferija – tai šalys, kurios yra tarsi greta ES, bet galbūt nežengia pilnaverčiu žingsniu į priekį – Graikija, Didžioji Britanija (kuri dėl politinių priežasčių to nenori daryti)“, – teigė RESC analitikas.
Jis pastebėjo, kad dėl to Lietuva gali atsidurti tarp dviejų ugnių: tarsi galėtų priklausyti branduolio grupei, nes tam yra didžiulis politinis noras, bet šalis dar nėra tam pilnai pasirengusi.
„Panašu, kad ES integracija pasiekė tam tikra labai svarbią tarpinę stotelę. Kai yra pasiekta tikrai didelė ekonominė integracija, sukurta bendra rinka ir iš esmės unifikuota daugelis ekonominių veiksmų, ir netgi euras yra įkurtas, bet akivaizdu, kad didesnio intereso, valstybių sutarimo kurti ką nors panašaus į visavertę politinę sąjungą ar federaciją nėra. ES šiuo metu yra pakibusi tokioje neatpažįstamoje erdvėje, kai nėra aišku, kur turėtų būti žengiama toliau“, – kalbėjo L. Kojala.
Primena senovės Romą
Savo ruožtu Seimo narys konservatorius Egidijus Vareikis teigė, kad jam ES vis labiau primena senovės Romą: „Europa vis mažiau funkcionuoja kaip solidari, emocinga, dvasinga ar vertybinė bendrija. Jis vis labiau primena prekyvietę, kur sueina valstybių vadovai ir ciniškai, net parodomąja forma gina savo šalies interesus, o po to apie tai giriasi savo rinkėjams“.
Politikas sakė, kad jam labai nepatinka tai, jog daugiausiai kalbama apie tai, kaip Graikiją reikia nubausti. „Turbūt pats pigiausias dalykas būtų tas Graikijos skolas nupirkti ir leisti jiems pasveikti, bet kai taip pasakau, tuoj pat visi aplink pradeda sakyti, kad tai amoralu“, – pasakojo E. Vareikis.
„Tai yra mūsų svarstymas: ką mes darome, kaip elgiamės, ar mums smagiau viduje susikapoti, ar bendromis jėgomis parodyti solidarumą Graikijai?“, – klausė konservatorius ir priminė, kad Lietuva pati gauna labai daug ES paramos.
