Padariusi pastabą sulaukė pasiūlymo vaikščioti kitur
Vilnietė Margarita (vardas pakeistas – DELFI), sostinės centre, ant Tauro kalno, esančiame parke tvarkingai, su pavadžiu vedžiojanti savo penkerių metų amžiaus šunį, susidūrė su netikėta problema – mažų šunų veislių šeimininkais.
„Vis didesne problema tampa ne tik palaidi šunys, bet ir jų šeimininkai. Šunis savininkai paleidžia banda – neretai siekiančia iki 20 šunų – ir ne atokiose parko vietose, bet ant pagrindinių takų. Palaidi šunys – ypač mažųjų veislių – agresyviai elgiasi kitų šunų atžvilgiu, kurie yra vedžiojami tvarkingai ir su pavadžiu, kaip to reikalauja taisyklės. Pastaruoju metu šių šunų šeimininkai suįžūlėjo tiek, kad pradėjo reikalauti pastabą davusiems praeiviams nesinaudoti viešąja erdve ir pasirinkti kitus takus ir pasivaikščiojimo vietas. Belieka apgailestauti, kad savivaldos institucijos, nuolat verkšlenančios dėl lėšų stygiaus, tačiau uoliai registruojančios nesusimokėjusius už parkavimą automobilius, nesugeba susirinkti „palaidų pinigų“, kurie laksto kasdien centrinėje miesto vietoje. Nesigilinsiu į aritmetiką, tačiau jei paskaičiuosime kasdien vidutiniškai po 15 šunų 2 kartus per dieną – ir taip visas 30 dienų, susidarys sumą, kurią tikrai galėtų pasakyti finansų planavimo skyrius. Neabejoju, kad susirinkus šias baudas, metų pabaigoje premijas baudų surinkėjams tikrai išmokėsite, nes tokių vietų Vilniaus mieste yra labai daug“, - tokį laišką moteris neapsikentusi išsiuntė savivaldybei.
Pasak Margaritos, kita šios problemos dalis – tai palaidų mažųjų šunų neigiamas poveikis didiesiems intelektualiems šunims. Šią problemą retas kuris gali garsiai įvardinti, nes taip jau įprasta, kad kaltas būna tik didelis. O neigiamas palaidų mažųjų šunų pasekmes įrodyti yra labai sudėtinga. Tai gali patvirtinti tik itin kvalifikuoti kinologai. Kadangi mažųjų šunų savininkai nesuvokia nei būtinybės auklėti savo šunis kaip šunis, o ne kaip mažamečius vaikus, ugdyti savo šunų paklusnumą, jau nekalbant apie elementarius dresūros elementus, taip užauginti šunys ir elgiasi kaip vaikai. Paleisti bėgioti viešose vietose be pavadžio, jie gąsdina savo isteriškais lojimais ir agresyviai puldinėja intelektualius šunis. Ypač neigiamą poveikį tai turi mažiems šuniukams, kurie patiria stresą, išsigąsta, tampa nepakantūs ir vėliau atsako agresyviu elgesiu.
Šunis paleidžia, nes tingi su jais sukti ratus
Moteris tikina puikiai suprantanti šunų šeimininkus, nes pati jau penkerius metus turi šunį. Tačiau ji nesutinka su šunų šeimininkų skundais, kad jų šunims taip pat kažkur reikia išsikrauti.
„Tokiu atveju šeimininkas turi imti šunį už pavadžio ir sukti ratus aplink parką. Žmonės tiesiog tingi vaikščioti. Jie sustoja krūvoje, tarpusavyje šnekučiuojasi, o savo šunis paleidžia. Ir jiems atrodo, kad yra sukūrę atskirą bendruomenę. Dar daugiau, sustoja ant pagrindinių takų ir dar piktinasi, jeigu pasakai pastabą ir paprašai prisirišti šunį. Tačiau šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar aš einu su šunimi, ar su mažu vaiku. Aš gi nežinau, kokia bus to palaido šuns reakcija. Iš savo patirties gerai žinau, kad maži šunys neauklėjami ir nedresuojami, todėl šeimininko neklauso. O ir patys šeimininkai elgiasi su jais kaip su vaikais. Didesnių šunų šeimininkai į dresūrą žiūri atsakingiau, bet taip pat visko pasitaiko. Pavyzdžiui, savo šunis labai mėgsta paleisti labradorų šeimininkai. Jie motyvuoja, kad šie šunys labai draugiški. Žmogaus atžvilgiu galbūt taip, bet kito šuns atžvilgiu jie gali būti netgi labai agresyvūs, ypač jei susitinka du patinai.
Kitas dalykas, kad, aišku, reikalingos aikštelės, kuriose tokie šunys galėtų niurkytis tarpusavyje, o šeimininkai bendrauti. Keletas tokių aikštelių yra, jei reikia daugiau – bendruomenė gali susiorganizuoti, susirasti rėmėjų ir įsirengti ją prie savo namų. Bet kuriuo atveju, jeigu yra taisyklės ir jos galioja visiems, nesvarbu, kokio dydžio šuo, jis turi būti su pavadžiu“, - teigė vilnietė.
Margarita sakė ne kartą dėl šios problemos kvietusi viešosios tvarkos priežiūros tarnybos specialistus, tačiau rezultato nesulaukusi. Esą jie atvažiuoja pagal iškvietimą, pasisukioja ir išvažiuoja, dažnai nieko nepešę. Kad pareigūnai darytų reidus, kaip daromi reidai dėl automobilių parkavimo, jai neteko matyti, nors, jos manymu, šiuo atveju žmonių elgesį įmanoma pakeisti tik baudomis. „Tačiau savivaldybė pro pirštus žiūri į tokius pažeidimus. Turbūt reikėtų, kad vieną kartą kam nors iš jų toks palaidas šuo įkastų. Manau, atvykę jie dabar tik pirštu pagrūmoja. Jeigu kas nors būtų sumokėjęs baudą, tikrai matytųsi mažiau palaidų šunų“, - įsitikinusi pašnekovė.
Kiekvienam šeimininkui jo šuo – tobulybė, kuri nieko bloga nepadarys
Vilniaus savivaldybės Saugaus miesto departamento l. e. direktoriaus pavaduotojo pareigas Gintaras Leperskas patvirtino, kad visi šunys, be jokių išlygų, turi būti vedžiojami su pavadėliu. Nors žmonės dažnai teisinasi, kad jų šuo paklusnus, nes išlaikęs socializacijos testą, pastarasis šiuo metu jokių privilegijų nesuteikia. Esą gal šeimininkui jo šuo atrodo mažiukas ir labai geras, bet kai jis šoka ant mažo vaiko ir jį pargriauna, patirto streso neatperka raminimai, kad šuo tik nori žaist ir vaiko nenuskriaus.
„Anksčiau galiojo taisyklės, pagal kurias šunis buvo galima vedžioti tik šunų aikštelėse ir niekur kitur. Tuomet ir buvo padaryta išlyga, numatanti, kad jeigu šuo išlaikęs socializacijos testą, aikštelėje jį galima paleisti. Pakeitus tvarką, pagal kurią šunis vedžioti galima bet kur, nebeliko ir tokios išlygos. Šuns socializacijos testas šiandien nesuteikia jokių privilegijų, tačiau pačios šunų vedžiojimo taisyklės labai sušvelnėjo. Šiuo metu šunis taip pat rekomenduojama vedžioti savivaldybės administracijos įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, jei jos yra šalia, tačiau kitais atvejais – laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose žmonių rečiau lankomose vietose, iš esmės bet kur, išskyrus masines žmonių susibūrimo vietas. Antsnukis privalomas ne visiems šunims, o tik mažai jų daliai – agresyvioms veislėms, koviniams šunims ir jų mišrūnams“, - aiškino specialistas.
Už šunų laikymo taisyklių pažeidimus bausti turi teisę policija, savivaldybės administracijos direktoriaus įgalioti pareigūnai ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įgalioti darbuotojai. Savivaldybės tarnautojai pernai surašėme 380 protokolų, šiemet – jau 218. Nuobaudos buvo skirtos tiek už šunų vedžiojimą be pavadėlio, tiek už jų ekskrementų nesurinkimą. Pašnekovas patikino, kad pareigūnų reidai yra daromi, o pasirenkant maršrutą atsižvelgiama ir į piliečių skundus, pagal kurios nustatomos probleminės vietos.
„Kai fiksuojamas pažeidimas, automatiškai surašomas protokolas. Jei pažeidimas padarytas pirmą kartą, pagal teisės aktus galima skirti įspėjimą arba baudą iki 57 eurų. Jei asmuo sutinka iš karto susimokėti, paprastai skiriama minimali 2 eurų bauda, tačiau jis jau tampa baustas ir pakliuvęs dėl tokio paties pažeidimo pakliuvęs antrą kartą jau turės susimokėti baudą nuo 57 iki 115 eurų.
Kaip reaguoja baudžiami šunų šeimininkai? „Aišku, piktinasi. Kiekvienam šeimininkui jo šuo yra pats geriausias, nekalčiausias, neteršia aplinkos jokiais ekskrementais, apskritai gyvenime nieko panašaus nedaro. Kalti lieka pareigūnai, kurie nežinia ko kabinėjasi, nors mes gauname ir tokių skundų, kai šie šunys užpuola ir gąsdina praeivius arba didesnis šuo užpuola mažesnį šunį ir apkandžioja.
Kalbant apie šunų vedžiojimo aikšteles, kurių esą per mažai, pirmiausiai tokia aikštelė užima tam tikrą žemės plotą, o kiekvienas gyvūną laikantis žmogus pageidauja, kad prie jo namo būtų bent kelios šunų vedžiojimo aikštelės, o geriausia – kiekvienam šuniui po vieną. Deja, tokių galimybių nėra. Aikštelės atsirado, kai buvo įteisintas įpareigojimas šunis vedžioti tik aikštelėse. Kai nebeliko draudimo šunis vedžioti gatvėse, skveruose, bet kur, nebeliko ir šunų vedžiojimo aikštelių poreikio. Jei žmogus nori šunį vedžioti palaidą, niekas netrukdo susirasti draugų, kurie turi aptvertą žemės sklypą – tegu pas juos važiuoja ir paleidžia šunį“, - svarstė G. Leperskas.
Pašnekovas teigė dažnai girdintis piliečių pasakojimus, kad užsienyje esą šunys parkuose laksto palaidi ir niekas nesipiktina, tačiau klausiant konkrečiau niekas negali įvardinti konkrečios šalies – tai Mozambikas, Šiaurės Korėja, Vokietija ar kokia kita valstybė. „Jeigu Vingio parke apsilankytų britas, grįžęs jis taip pat pasakotų matęs palaidus šunis ir būtų įsitikinęs, kad Lietuvoje juos galima vedžioti palaidus“, - teigė pašnekovas.
Jis sutiko, kad baudos už šį pažeidimą iš tiesų mažos, bet ne savivaldybė jas nustato. Tai sprendžia Seimas, be to, didinant baudas svarbu išlaikyti baudų proporcijas, t. y. įvertinti pažeidimo mastus, lyginant su kitais pažeidimais. Taigi didinant šias baudas tektų peržiūrėti visą baudų sistemą.
Išprašyti šunų šeimininkus iš paplūdimių nepaprasta net gelbėtojams
Dar viena vieta, kur šunys itin nepageidaujami, tačiau vis dar atvedami, nepaisant tai draudžiančių taisyklių, yra visi Lietuvos paplūdimiai. Palangos gelbėtojų vadovas Jonas Pirožnikas DELFI yra pasakojęs, kad nors visur paplūdimiuose yra ženklai, kad su šunimi ateiti draudžiama, žmonės bando išsisukinėti – esą mes gi nežiūrime pakėlę galvą į viršų, kur tie ženklai. Mes žiūrime po kojomis, kad nepargriūtume. Šunys iš paplūdimių dingsta tik kelias dienas iš eilės policija padaro reidus.
„Aš suprantu ir tuos žmones – jiems nėra, kur dėti šuns. Kažkada siūliau įkurti šunų viešbutį ar dalį paplūdimio atitverti poilsiautojams su šunimis. Tačiau tai padaryti nėra taip paprasta – reikia keisti daug teisės aktų. Visgi toks paplūdimys, ko gera, būtų geriausia išeitis. Tuomet nekiltų tiek konfliktų. Galėtų jie patys ten valytis arba patys gulėti ant šunų „apdirbto“ smėlio“, - svarstė pašnekovas.
Anot J. Pirožniko, žmonės dažnai teisinasi, kad jų šuo gamtinių reikalų paplūdimyje nedaro, tačiau gelbėtojas juk prie kiekvieno nestovės ir netikrins. Kita vertus, keturkojų šeimininkai tikina bent jau kurorte surenkantys savo augintinio išmatas ir savo ruožtu piktinasi, kad to nedaro žmonės, taip pat neretai besituštinantys kopose – kur pakliūna.
Vilniaus paplūdimių gelbėtojai šią problemą sprendžia įspėdami pažeidėjus per garsiakalbį. „Jei prieini prie žmogaus asmeniškai, jis pradeda konfliktuoti arba prašyti nuolaidų, o kai žmogus prašomas išvesti šunį garsiai, kad visi girdėtų, jis tarsi pajunta masinį spaudimą, nes ir kiti žiūri, ką jis darys. Bet ir tokiais atvejais visko būna – vieni paklūsta, kiti nueina kur nors į pakraštį, treti tikina, kad tuoj išeis“, - pasakojo Vilniaus gelbėtojų vadas Albertas Baranauskas.
Anot jo, žmonės, kurie patys namuose laiko šunis, į keturkojį reaguoja liberaliau, tačiau nemažai poilsiautojų piktinasi. Juolab kad yra žmonių, kurie tiesiog nemėgsta šunų.
„Mano manymu, nėra gerai, kai šuo kažkur koją pakelia, o po to į tą vietą ateina smėlyje kapstytis mažas vaikas. Maudo šunis pliaže jau labai retai – paprastai pasiveda kur nors toliau. Tačiau tokių situacijų mačiau prie vandens telkinių, kurie nėra oficialiai įteisinti kaip paplūdimiai. Pats buvau prie sodų bendrijos ežero, prie kurio atsivedė didžiulius kudlotus šunis – Čiau-čiau veislės. Tuo metu maudėsi vaikutis, o šeimininkai paleido į vandenį tuos šunis. Vieni rėkdami piktinosi, kiti gynė, žodžiu, įsiplieskė garsus ginčas tarp poilsiautojų“, - teigė pašnekovas.
Taisyklės, draudžiančios ateiti į paplūdimį su šunimi, galioja labai seniai, tačiau A. Baranauskas įsitikinęs, kad laužytojų bus dar ilgai. Užsienyje ši problema sprendžiama įrengiant specialius paplūdimius šunims, kur jie maudomi, šukuojami ir kitaip linksminami.