Iš Tailando kilusi Maria Teresa Benedicto-Bjerke Norvegijoje gyvena jau daug metų. Dirba mokytoja savo įkurtoje baleto mokykloje. Turi dukrą ir net penkis anūkus. Tačiau jie jau kelis metus gyvena kitoje šeimoje.
„Barnevernet“ paėmė juos tiesiai man iš rankų, – susigraudinusi pasakoja pašnekovė. Iš mokyklos juos parvedžiau namo, kur mūsų jau laukė trys policijos ir du „Barnevernet“ automobiliai.“
M. T. Benedicto-Bjerke toliau dėsto, kaip buvo nuvežta į nuovadą, kur jos klausinėjo apie dukrą ir jos buvimo vietą. „Kai grįžau namo, vaikų neberadau, – apsiverkia ji. Tačiau vis tiek sakau, kad Norvegijai reikia geros ir stiprios vaiko teisių apsaugos tarnybos, bet ji privalo gebėti su žmonėmis komunikuoti, o kai padaro klaidą – sugebėti tai pripažinti.“
Kalbos barjeras
Vienas labiausiai nerimą keliančių norvegiškos sistemos bruožų yra tai, kad tėvams neretai nėra paaiškinama, kodėl jie netenka savo vaikų. M. T. Benedicto-Bjerke teigė, kad taip nutinka ir dėl paprasčiausio kalbos nemokėjimo.
„Norint gauti vertėją reikia ilgai laukti eilėje, o imigrantams tai tiesiog būtina, nes jei jie ir moka norvegiškai, tikrai ne taip gerai, kad galėtų suprasti viską“, – sakė ji.
Ši problema buvo viena priežasčių, kodėl M. T. Benedicto-Bjerke nusprendė pati imtis teikti pagalbą su „Barnevernet“ susidūrusiems imigrantams.
Tačiau ji taip pat pridūrė, kad imigrantai iš tiesų kartais neiškart pritampa prie norvegiškos kultūros ir vaikų auklėjimo tradicijų: „Negalima vaiko mušti, ant jo šaukti, negalima sakyti, jog nemyli ar paliksi, jei jis neklausys“.
Tai pastebėję aplinkiniai gali pranešti tarnybai, kuri beveik be jokios abejonės pasistengs išsiaiškinti, ar tai tiesa.
„Barnevernet“ padalinio 45 tūkst. gyventojų turinčiame Sandefjordo mieste darbuotoja Trude Hansen Havrum teigė, kad pernai jų tarnyba gavo 578 skundus, iš kurių net 546 pasitvirtino ir pradėti procesai, kuriais siekiama šeimoms padėti.
„520 jau gavo pagalbą namuose, kitus atvejus dar sprendžiame. 2014 metais mūsų jurisdikcijoje su globėjais gyveno 75 vaikai. Visoje Norvegijoje tokių yra per 10 tūkst. Tačiau tik 11 jų yra lietuviai“, – kalbėjo ji ir paaiškino, kad lietuvių atgal į Lietuvą išleisti negali, nes jie yra tapę savivaldybės atsakomybe, o užsienyje nebegalės prižiūrėti, kaip jiems sekasi.
„Pirmas vaiko teisių apsaugos įstatymas Norvegijoje priimtas 1896 metais, todėl šalis turi gilias tradicijas šioje srityje, kurios galbūt ne visiems suprantamos“, – sakė T. H. Havrum.
„Barnevernet“ darbuotoja taip pat aiškino, kad imigrantų vaikai nesudaro neproporcingos dalies jų nagrinėjamų atvejų, tačiau M. T. Benedicto-Bjerke sakė, kad taip yra tik Sandefjorde, o visoje Norvegijoje, pavyzdžiui, sostinėje Osle, imigrantai sudaro didesnę dalį.
„Imigrantai – naujas „Barnevernet“ taikinys“, – piktinosi tailandietė. Kritikos ji pažėrė ir daugiau: „Norvegija yra labai maža šalis (5 mln. gyventojų), todėl vaiko teisių apsaugos srityje dirbantys žmonės vienas kitą pažįsta. Esu pastebėjusi ryšių tarp policijos, teismų, globėjų ir pačios „Barnevernet“. Tie žmonės dalyvauja tuose pačiuose vakarėliuose“.
Vis dėlto verta pastebėti, kad Norvegija yra viena skaidriausių šalių pasaulyje, „Transparency International“ sudaromame Korupcijos suvokimo indekse užima 5 vietą.
Tai pabrėžė ir socialdemokratas Harry Herstadas. „Nežinote apie ką kalbate“, – nukirto jis.
Politikas toliau dėstė, kad nesusipratimai kyla dėl didžiulių kultūrinių skirtumų.„Barnevernet“ vadovaujasi norvegiškomis tradicijomis ir mūsų profesionalai neturi patirties su užsieniečiais. Galbūt tėvai iš Lietuvos, Rusijos ar Lenkijos yra labai geri, bet jie su savo vaikais elgiasi pagal savo įpročius. Tačiau dabar jie gyvena Norvegijoje ir todėl privalo laikytis šios šalies įstatymų, elgtis taip, kaip priimta pas mus“, – sakė H. Herstadas.
Pasibaisėję ir norvegai
Nors „Barnevernet“ tikslas apsaugoti vaikų teises, tai jiems padaryti pavyksta ne visada. Galbūt dauguma atvejų išties susiję su smurtaujančiais, vaikų neprižiūrinčiais tėvais, tačiau pasitaiko ir ypač skaudžių nutikimų.
Vienas tokių nutiko muzikantui Oddvarui Myklebustui, kurio sūnus dvejiem metams buvo netekęs savo vaiko.
„Barnevernet“ buvo paėmusi mano kelių mėnesių anūką, todėl nereiktų galvoti, kad jiems įdomus tik imigrantų vaikai. Tačiau reikia suprasti, kad jie tiesiog dirba savo darbą ir, kaip visi, padaro klaidų“, – kalbėjo jis.
O. Myklebustas pasakojo, kad kreipėsi į teismą ir iš pradžių du kartus pralaimėjo. Tačiau nepasidavė ir byla nukeliavo iki aukščiausio teismo ir tada jo anūko globėjai nusprendė pasiduoti. „Barnevernet“ nebeturėjo teisės laikyti vaiko ir jis grįžo pas mano sūnų. Tačiau du metus jis jį matė tik probėgšmais“, – atsiduso pašnekovas.
Senelis aiškino, kad norint teisme laimėti prieš „Barnevernet“, reikia būti labai stipriam ir turėti daug pagalbos. „Pats turiu stiprią šeimą, todėl galėjome už save pastovėti, bet imigrantai tokių ryšių neturi, todėl neturi ir pajėgų kovoti su sistema“, – pasakojo O. Myklebustas.
Jam pritarė ir M. T. Benedicto-Bjerke, kuri netgi sukritikavo Norvegijos konstituciją: „Ji gina valstybę, o ne žmogų, ir teismuose valstybė nori laimėti visas bylas“, – sakė ji.
Norvegijos viešojo sektoriaus profsąjungoje dirbantis ir gerai su „Barnevernet“ padėtimi susipažinęs Eddie Whyte pabrėžė, kad kultūriniai skirtumai egzistuoja ne tik dėl tautinių priežasčių, bet ir dėl to, kaip suvokiamas valstybės aparatas.
„Jį ir norvegams kartais sunku suvokti. Pavyzdžiui, visai neseniai daugiau nei 0,5 mln. eurų teismas paskyrė šeimai po teismo su „Barnevernet“. Tai buvo teismas dėl norvegų vaikų, – pastebėjo jis. Vaiko teisių apsaugos sistema Norvegijoje yra viena geriausių pasaulyje, bet ir joje pasitaiko klaidų.“
Daug griežtesnę poziciją šiuo klausimu praeitą savaitę pareiškė grupė vaiko teisių apsaugos profesionalų ir susirūpinusių piliečių, paskelbusių savo kreipimąsi populiariausiame Norvegijos dienraštyje „Aftenposten“.
„Dabartinėje vaiko gerovės sistemoje labai daug vaikų nėra tinkamai prižiūrėti ir jais piktnaudžiaujama. Kaip visuomenė negalime daugiau taip gyventi, turime užtikrinti, kad vaikai ir jų šeimos nesusidurtų su kvailystėmis, įvairiais pažeidimais, net ir žmogaus teisių, o sprendimai būtų priimami siekiant juos apsaugoti ir aprūpinti. Vis daugiau su Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema susidūrusių įvairių sričių profesionalų pradeda suprasti, kad per daug dažnai ji negina vaiko teisių ir reikalingi radikalūs pokyčiai“, – rašoma teisininkų ir psichologų parengtame tekste.