Per paskutinį 2011 m. Lietuvoje vykusį gyventojų surašymą Starkos kaime, kuris priklauso Šalčininkų rajono Kalesninkų seniūnijai, gyveno 48 žmonės. „Mūsų kaimas tikrai neišnyks – jau ir jaunos šeimos čia apsigyvena“, – prisipažino dar vaikystėje į Starką iš Baltarusijos gyventi atsikrausčiusi 74 metų Apolonija Ringevič.

Moteris pirštu rodo į netoliese esančią sodybą – joje su penkiais vaikais gyvena Krivonosų šeimyna. „Jauna šeima nusipirko namą, vaikai visą dieną po kiemą bėgioja – ar gali būti geriau“, – sakė ji.

Apie 20 metų fermoje dirbusi ir kiekvieną dieną rankomis apie 30 karvių pamelžti turėjusi pensininkė neslėpė, kad kaimo pavadinimas pirmą kartą į čia užklydusiems ar tik jo pavadinimą išgirdusiems žmonėms sukelia įvairių klausimų.

„O atsakymo nėra – niekas nežino, kodėl mes tapome Starka, pamenu, dar tėvų, kai jie buvo gyvi, klausiau, ką tai reiškia, bet jie nieko negalėjo pasakyti, – sakė Apolonija. – O mūsų kaime niekas negeria, kaime nėra degtinės – patys juk negalime gamintis, už tai policija mus nubaustų.“

Tuo metu 88 metų Jadvyga Rutkovskaja, kuriai teko susidurti ir su vokiečių, ir su rusų kariais bei pokario metais maitinti partizanus, sako, kad iš savo tėvelių girdėjo, jog kaimą taip buvo nuspręsta pavadinti tik dėlto, kad jame buvo labai daug senų namų.

„Bet tai – tik kalbos, niekas tiksliai ir negali pasakyti mūsų kaimo kilmės“, – sakė ji.

„Būna atvejų, kai žmonės klausia, kur randasi tas mūsų kaimas – juokaudama atsakau, kad ten, kur stovi maža gamyklėlė“, – prisipažino Jadvygos dukra Juzefa Kucevič. Prieš kurį laiką su vyru išsiskyrusi moteris atvažiavo gyventi pas motiną: „Pradėjau gyventi nuo nulio – kaip sakoma, atverčiau naują puslapį savo gyvenime. Bet čia vyrų nėra – visi pabėgo.“

Visos naujienos – iš interneto

Starkos kaimas turistų nesuvilios jokiais traukos objektais – čia yra tik šalia Versekos upė, kurią mėgsta vietos žvejai.

„Ir aš kartais nueinu pažvejoti – štai, sekmadienį buvo sesuo atvažiavusi, nuėjome pažvejoti: sesuo 4, o aš – 23 pagavau, – prisipažino Juzefa. – Nieko nėra geriau už šviežią žuvį – čia yra ir ešerių, ir kuojų, ir mekšrų.“

Tačiau posakis, kad jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos, Starkoje negalioja – miškai čia seni ir rinkti miško gėrybių gyventojai yra priversti važiuoti į Varėnos rajono miškus. „Kai tik galime, važiuojame – viską patys gaminame, taip pigiau, kitaip mes negalėtume pragyventi“, – patikino Juzefa.

Nedarbas ir pinigų trūkumas – pagrindiniai dalykai, apie kuriuos nuolat kalba Starkos gyventojai. Jaunos šeimos vos suduria galą su galu – penkis vaikus auginanti Anželika neslėpė, kad nors ką tik baigėsi mokslo metai, tačiau ji su baime jau laukia rugsėjo: į mokyklą reikės išleisti keturias atžalas.

„Pinigų nėra, o juk kiekvienam vaikui vis kažko reikia, – sakė daugiavaikė motina. – Aišku, susitvarkysime, tik gaila, kad žmonės negali rasti darbo. O jeigu ir randa, tai labai mažai moka – vyras bandė dirbti ir Vilniuje, ir Alytuje, bet juk tai toli nuo namų, o kasdien neprivažinėsi. Arba išvis būna, kad apgauna – pažada vieną algą, o sumoka centus. Dabar vyras užsiregistravęs Darbo biržoje, dar gaunu socialinę pašalpą, tai kažkaip išsiverčiame – daug mums nereikia, svarbu, kad visi sveiki būtume.“

Apsipirkti starkiečiai gali tik mobiliojoje parduotuvėlėje, kuri į kaimą dažniausiai užsuka du kartus per savaitę.

„O namuose turime televizorių, bet kažkaip jo jau nebežiūriu – viską matau internete, – prisipažįsta Anžela. – Dar pernai nutiesė kabelius – negalėjo į namus įvesti, tai medyje pakabino stotelę. Už įvedimą sumokėjome 160 litų, o dabar kas mėnesį mokame po 14 eurų – kaip mes šiais laikais be interneto: vaikai labai mėgsta žaidimus, aš skaitau, kas vyksta Lietuvoje, pasižiūriu, kaip vaikams sekasi mokykloje.“

Už litrą pieno – 10 centų

Tuo metu seniausia kaimo gyventoja Jadvyga prisiminė, kad Starka karo metais išgyveno ne geriausius laikus.

„Pamenu, dar buvau panelytė, kai per Verseką plaukė vokiečiai – nuo jų gausos upėje net juoda buvo, jie paskui buvo padegę kaimą, nes viename name slėpėsi trys rusų kariai, kurie paleido šūvius į kitus vokiečių armijos karius, – prisiminė senolė. – Tėvai sakė, kad su tankais pervažiavo visus namus, o jeigu ant kurio nors namo būtų kabojusi baltos spalvos vėliava, mūsų niekas nebūtų lietę.“

Apie karius ji atsiliepė gerai, nors iš baimės, kaip dabar mena, net nežinojo, kur slėptis.

„Kartą man vokietis davė kvepalų – tada jų dar nebuvau mačiusi, o kitą kartą mus visas jaunas panelytes į šokius kvietė, – prisiminė Jadvyga. – Sakiau, kad nemoku šokti, bet vis tiek mane šokdino – jis tik „opa-opa“ ir jau sukomės.“

Juzefa Kuncevič
„Oi, patikėkite, kiek man tėveliai yra pripasakoję istorijų apie karą, tik džiaugiamės, kad žmonių niekas nelietė ir neskriaudė – kažkaip jie ištvėrė, – prisipažino Jadvygos dukra Juzefa. – Blogai buvo ne tik per karą – ir dabar. Kaimo žmonės niekam nerūpi, valdžia tik savo reikalus žiūri, o jūs – gyvenkite, kaip norite. Įsivaizduokite, net pieną atsisakiau pridavinėti – už litrą moka tik 10 euro centų. Ir reikalauja, kad jis būtų šaltas, be bakterijų ir dar ten visoks. Tai mokėkite pinigus – 10 litrų pridavusi gaučiau tik eurą. O ką už ją nupirkčiau? Bandelę su aguonomis?!“

Eurais gavusi pensiją net apsiverkė

Tačiau, kaip prisipažino moteris, pieno ji į griovį neišpila – gamina varškę, sūrius ar grietinę. Juk dažnai savaitgaliais iš Vilniaus atvažiuoja giminaičiai, kuriems taip pat reikia įdėti lauknešėlį – tuščiomis neišlydėsi.

„O mes tik pirštus apsilaižome“, – juokavo iš neįgaliojo vežimėlio nesikelianti Jadvyga.

„Viską pati darau – ir sodinu, ir kasu, ir namus tvarkau, ir siuvu, o ką daryti? – prisipažįsta Juzefa. – Baisiai sunku gyventi, dėl maro mums net kiaulių neleidžia auginti. Tai kaip mums pragyventi? Anksčiau eidavome į parduotuvę, tai nešdavomės 100 litų, o dabar turime pasiimti 100 eurų. Ir ką nusiperkame? Ogi tą patį.“

„O aš net apsiverkiau, kai man į namus atnešė pensiją – anksčiau gaudavau 820 litų, o dabar padavė tik 230 eurų“, – netikėtai prisipažino Jadvyga. Senolė guodėsi, kad neseniai buvo panaikinti autobusai, todėl dukra jos net negali nuvežti iki bažnyčios.

Pasiūlė receptą, kaip išgelbėti Lietuvą

Jos dukra Juzefa nelaiko žodžių kišenėje ir mano, kad turinti receptą, kaip dar galima išgelbėti Lietuvą.

„Žinote, prezidentė turi į savo rankas paimti Konstituciją ir viena visai šaliai vadovauti, – pareiškė ji. – Kas dabar yra Lietuvoje? Ne mūsų prezidentė vadovauja, o jai vadovauja – tai kokia ji prezidentė, jeigu turi daryti taip, kaip kiti nusprendžia?“

Išgirdusi dukros žodžius nusprendžia pasisakyti ir Jadvyga: „O aš manau, kad viskas būtų kitaip, jeigu vadovautų vyras, o ne moteris!“

„Ne, mama, tinka ir moteris, tik reikia pakeisti Konstituciją, kad visi paklustų prezidentei“, – nenusileidžia Juzefa.

Ji taip pat mano, kad jau seniai pribrendo laikas pakeisti įstatymus ir gerokai sumažinti Seimo narių skaičių – kasmet vis daugiau žmonių emigruoja iš Lietuvos, o „išrinktųjų“ kaip nemažėja, taip nemažėja. „Valdžia turėtų galvoti, kaip išsaugoti žmones, kad tik likusieji neišvažiuotų – laikas pradėti rūpintis savo šalies gyventojais, padėti jaunoms šeimoms“, – aiškino Juzefa.

Prašo pagalbos: Starką puola mašalai

Kas vakarą ji su motina prie televizoriaus ekrano aptaria dienos įvykius – pasižiūrėti yra tikrai ką: turi galimybę matyti net devyniolika lietuviškų, rusiškų ir baltarusiškų kanalų.

„Žiūrime visus – ne tik rusiškus, bet ir lietuviškus, tačiau su jais yra didelė bėda – kas porą sekundžių stringa vaizdas, būna, kad net neįmanoma žiūrėti, – spausdama pultelio mygtukus sako Juzefa. – Bet kažkaip žiūrime – ką išgirstame, ko neišgirstame, pačios nusprendžiame, ką galėjo pasakyti. Ką darysi, kitos antenos neturime – ypač blogai vasarą ar vėjuotą dieną, tada išvis neįmanoma žiūrėti.“

„Žinote, jūs dar parašykite, kad Starkos gyventojus baigia suėsti mašalai – anksčiau tiek jų nebuvo, nes mūsų prezidentė Grybauskaitė su Baltarusijos prezidentu Lukašenka kažkokius nuodus į upę leido, bet dabar jau kokie 2-3 metai, kaip jie vėl siaučia, – prieš išvykstant iš Starkos pareiškė Juzefa. – Kai iš miesto atvažiuoja svečiai, tai jie net su didžiausiais gumbais vaikšto, net baisu žiūrėti.“