1941 m. sovietų lyderis Josifas Stalinas iš Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio už 7,5 mln. aukso dolerių įsigijo Suvalkijos ir Dzūkijos gabalą. Tačiau paskutinį Lietuvos Vyriausybės posėdį, kurio veikėjai auštant 1940 m. birželio 15-ajai net nebalsavę atidavė mūsų šalį Maskvos malonei, Lietuvos istoriografija iki šiol vadina tik moraline valdžios krize.
„Ūkininko patarėjas“ paklausė jauno istoriko Artūro Svarausko, tyrinėjusio svarbiausių lietuviškų politinių srovių laikyseną sovietams naikinant Lietuvos valstybingumą, gal ir dauguma aukščiausių Lietuvos pareigūnų prieš 75 metus tiesiog buvo banaliai, gėdingai papirkti.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas A. Svarauskas įsitikinęs, kad mūsų visuomenę demoralizavo, lietuvių valią gintis paralyžiavo virtinė besąlyginių kapituliacijų didžiosioms kaimyninėms valstybėms 1938-1939 metais ir pasirinkta neutrali informacinio karo taktika: lietuviškai žiniasklaidai smetoninė cenzūra apie sovietų Rusiją leido pranešinėti tik gerai arba apskritai liepė nutylėti stalinistinio režimo nusikaltimus.
Skylėtas neutralumo skėtis
Anot istoriko, 1940-ųjų pavasario pabaiga-vasaros pradžia tiesiog galutinai išsklaidė Lietuvos iliuzijas nuo negailestingos pasaulinio karo krušos pasislėpti po palaikiu, permatomu neutralumo skėčiu.
Regėjo geopolitinius miražus
„Vokietija vieną po kitos per dvi savaites užgrobė Belgiją, Nyderlandus, Liuksemburgą (mėgdžiodamas A. Hitlerį, po kelių savaičių ir J. Stalinas vienu šūviu paguldė tris kiškius – Lietuvą, Latviją ir Estiją - red. past.), Vermachtas pergalingai įžengė į Paryžių. Tačiau niekas netikėjo, kad nacionalsocialistinė Vokietija gali laimėti prieš visą pasaulį. Mūsų politiniam elitui atrodė, kad Lietuvai išmintingiausia būtų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos pakentėti būnant kokiu nors Maskvos protektoratu.
Kas galėjo įsivaizduoti, kad iškart užgrius tokia žiauri sovietinė okupacija... Lietuvos valdžia, opoziciniai krikdemai, valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratų likučiai įsivaizdavo, kad po karo vyks panaši taikos konferencija kaip 1919-aisiais Versalyje, į ją pakviesti Lietuvos atstovai galės priminti tautų apsisprendimo teisę“, - apie geopolitinius miražus, kuriuos regėjo svarbiausi to meto Lietuvos politikai, pasakojo istorikas A. Svarauskas.
Drąsuolių ir bailių atsiminimai
Po karo į Vakarus pabėgę „naktinio“ išplėstinio Vyriausybės posėdžio dalyviai parašė atsiminimus apie paskutiniąsias Pirmosios Lietuvos Respublikos valandas.
Prie spausdinimo mašinėlės palinko ne tik krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, reikalavęs sovietų ultimatumą atmesti ir gintis, priekaištavęs kitiems ministrų kabineto nariams, kad jie „bijo šautuvą pakelti“, bet ir žemės ūkio ministras Juozas Audėnas (Audickas), raginęs „įvertinti gresiančią prarają“ (pasiduoti rusams).
Agentūrinės paslaptys
1972 m. į sovietų Lietuvą perbėgęs Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) informacinio biuletenio Niujorke redaktorius Vytautas Kazimieras Alseika (KGB operatyvinis slapyvardis „Orestas“) 1977 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Trys dešimtmečiai emigracijoje“ VLIK`o informacijos ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėją J. Audėną neatsargiai pavadino VLIK`o griovėju ir leptelėjo agentūrinę paslaptį, kad J. Audėnas Niujorke slapta susitikinėja su turistais iš sovietų Lietuvos, mokslininkais, menininkais, kolūkių pirmininkais, ir aiškina jiems, kaip reikėtų tvarkyti tėvynės ekonomiką.
Asmeninės priežastys
Kariuomenės vadas, divizijos generolas Vincas Vitkauskas dėl asmeninės priežasties 1940-aisiais galėjo išduoti valstybę – lietuvių savanoriai 1919 m. nušovė jo brolį raudonarmietį, kuris esą bandė pereiti fronto liniją ir norėjo tarnauti Lietuvai, tačiau savieji perbėgėlį palaikė šnipu ir išdaviku.
Pasak Lietuvos istorijos instituto darbuotojo A. Svarausko, Rusijos archyvuose rastas dokumentas su SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo parašu, kad Lietuvos „liaudies“ vyriausybei turėjo vadovauti visai ne kairysis žurnalistas, „patikimas, patikrintas ir išbandytas SSRS pasiuntinybės Kaune informatorius“ Justas Paleckis, bet buvęs kariuomenės vadas, žinomas Lietuvos patriotas generolas Stasys Raštikis. Tačiau istorikas A. Svarauskas atsisakė spėlioti, gal dėl to S. Raštikis per paskutinį Antano Smetonos administracijos posėdį patarinėjo prezidentui „jokiais protestais neerzinti rusų, su jais reikės dirbti, todėl rodykime daugiau nuoširdumo“.
Simboliškai priešinosi net nykštukai
Net nykštukinis Liuksemburgas, teturėjęs 425 savanorius kareivius ir 246 policininkus, 1940 m. gegužę simboliškai pasipriešino nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijai (mažą didžiąją hercogystę globoti pažadėję prancūzai tik kyštelėjo nosį į Liuksemburgą ir greitai paspruko, netekę 5 nukautų savo karių arabų).
Suomiai, turėję tokius pačius britiškus lengvuosius tankus „Vickers“ (tik mažiau negu Lietuva) ir Didžiojoje Britanijoje pagamintus naikintuvus „Gloster Gladiator” (dvigubai mažiau negu mūsų karinės oro pajėgos), sužlugdė Maskvos planus užgrobti Suomiją, o Lietuvos ginkluotė, pasirodo, buvo pasenusi, netiko kautis su raudonąja armija, Aukštaitijos, Sūduvos laukais rusų tankams buvo patogiau važiuoti negu Suomijos pelkėmis.
Klusnumas tapo įpročiu
„1940-ųjų birželį jau buvo per vėlu šaudyti. Lietuvos visuomenę demoralizavo ankstesni be jokio pasipriešinimo įvykdyti didžiųjų kaimyninių valstybių ultimatumai: 1938 m. Varšuvai pareikalavus užmegzti diplomatiniai santykiai su Lenkija, okupavusia Vilnių, 1939 m. nacionalsocialistinei Vokietijai „perleistas“ Klaipėdos kraštas. Toks amžinas Lietuvos valdžios paklusnumas stipresniajam „tarpvalstybinių derybų partneriui“ Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pasidarė įprastinis reiškinys. 1940-ųjų birželį visuomenė tikriausiai nė nesitikėjo, kad gali būti kitaip“, - samprotavo A. Svarauskas.
Apie Maskvą gerai arba nieko
Be to, pasak istoriko, mažaraščiai, vargingai gyvenę, nuo antstolių slapstęsi Lietuvos sodiečiai gana palankiai vertino „darbininkų ir valstiečių valstybę“ Sovietų Sąjungą.
„Mūsų kaimiečiai dažniausiai tik vieno dalyko bijojo - kad rusų komunistai ims bažnyčias uždarinėti, kunigus ir tikinčiuosius persekios. O ir oficialioji valdžia draudė žiniasklaidai „blogai“ rašyti apie Sovietų Sąjungą, „Lietuvos natūralią sąjungininkę prieš nedraugišką Lenkiją“. Nusivažiuota tiek, kad Valstybės saugumo departamentas ir valdiški cenzoriai uždraudė vienam laikraščiui švelniai pasišaipyti iš sovietinės lyčių lygybės –leidiniui neleista rašyti apie Rusijos moteris kolūkietes, kurios, pašėrusios kiaules ir išvirusios savo vyrams pietus, dar sėda už traktoriaus vairo arti laukų“, - ironizavo A. Svarauskas.
Vieninteliai nesulaužę priesaikos
Kai kurie savotiškai kario priesaiką suprantantys vyresnės kartos karybos ekspertai teisina nė karto neiššovusią Lietuvos kariuomenę - esą kareiviai, laikydamiesi subordinacijos (žemesniojo rango asmens paklusnumo „aukščiau stovintiems vadams“ taisyklės), stropiai įvykdė politikų įsakymą. Tačiau amžinybės požiūriu vienintelis karinis vienetas, nusprendęs nelaužyti karinės priesaikos ir Lietuvos Konstitucijos, buvo 9-asis Marijampolės kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulkas, bandęs pridengti prezidento A. Smetonos atsitraukimą iš Lietuvos. Krašto apsaugos ministro K. Musteikio įsakymu kautis su raudonąja armija išžygiavusius karius ties Vilkaviškiu sustabdė ne rusai, bet laikinojo premjero Antano Merkio pasiųsta Lietuvos valdininkų delegacija.
9-ojo pulko ereliai
Apie 9-ąjį Romos imperijos legioną, kuris iki galo grūmėsi su barbarais, kai kiti romėnų daliniai jau seniai buvo sudėję ginklus, sukurta nemažai filmų („Devintojo legiono erelis“, „Centurionas“, „Paskutinis legionas“). O apie 9-ąjį Lietuvos kariuomenės pulką tik trumpai užsimenama spausdintuose ir internetiniuose žinynuose. 1940 m. okupantai pulką išardė, daugelį jo karininkų ir kareivių sušaudė, likę gyvi kovėsi pirmosiose 1941 m. birželio sukilėlių gretose.
Amerikai skolas moka, Lietuvai - ne
Rusai iki 2030 m. įsipareigoję sumokėti amerikiečiams likusius 674 mln. dolerių už karinę techniką, maisto produktus ir humanitarinę pagalbą, kurią sąjungininkai suteikė Sovietų Sąjungai per Antrąjį pasaulinį karą.
Tačiau Rusija atsisako atlyginti nuostolius, kuriuos per karą ir dar ilgai jam pasibaigus patyrė sovietų okupuota Lietuva. Ir mūsų šalis mini tik nuolat savanoriškai mažinamą reikalaujamos kompensacijos sumą, bet ne konkrečias rusų pasisavintas ar sunaikintas Pirmosios Lietuvos Respublikos materialines vertybes, nors raudonoji armija per mūšius prieš buvusius savo sąjungininkus, vokiečių nacionalsocialistus, panaudojo daug karinės technikos, ginklų ir amunicijos, iki sovietų okupacijos priklausiusios Lietuvos sausumos kariuomenei, karo laivynui ir karinėms oro pajėgoms.
Diskusija, į kurią istorikai nesivelia
Rusiškai pervardintas karo laivas „Prezidentas Smetona“ per Antrąjį pasaulinį karą plaukiojo su SSRS Baltijos laivyno vėliava, 1945 m. sausio 11 d. atsitrenkęs į vokiečių miną nuskendo Suomių įlankoje. Lietuviški naikintuvai, bombonešiai, žvalgybiniai lėktuvai „Anbo“ (talentingą jų konstruktorių Antaną Gustaitį sovietai, apkaltinę nebūtais dalykais, sušaudė toli nuo tėvynės 1941-aisiais) su nutepliotomis ant liemenų ir uodegų raudonomis žvaigždėmis papildė SSRS aviacijos eskadriles, vėliau, pavadinti „antonovais“, tapo Maskvos „intelektine nuosavybe“. Buvusiais Lietuvos kariuomenės švediškais šarvuotais automobiliais Landsverk L-181 patogiai važinėjosi raudonosios armijos komisarai ir politiniai vadovai.
„Ką jūs?! Būtų neįtikėtina, jei dabartinis Rusijos režimas sumokėtų bent simbolišką vieną eurą ir morališkai pripažintų savo kaltę dėl Baltijos šalių okupacijos. Istorikai stengiasi nesivelti į nevaisingas diskusijas dėl okupacijos žalos atlyginimo“, - tikino Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas A. Svarauskas.