Netoli Zapyškio, Kluoniškyje, prieš karą buvusios Zigmo Balsio sodybos vietoje, šiandien stovi paminklas, kuriame iškalti penkių partizanų vardai - Viktoro Balsio, Aleksandro Jansono, Vlado Šidiškio, Viktoro Šlionskio ir Vinco Vaidelio. Jų kova baigėsi šioje sodyboje lygiai prieš 70 metų, kai užsuko pas čia gyvenusius saviškius. Netrukus jie pamatė, kad sodyba apsupta maždaug 30 NKVD kareivių. Balsių namas buvo sudegintas, o partizanai nukauti - juos palaidojo čia pat, sode.
„Deja, tai ne viena sodyba Lietuvoje, ne viena išardyta šeima. Turbūt nerasime šiandien Lietuvoje šeimų, kurios nepatyrė šito jausmo ir nebuvo įskaudintos ir pažemintos“, – sakė Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas, atsargos kapitonas Vytautas Žymančius.
Drapakampio miške esančioje Papiškės–Novos partizanų žeminėje 1944–1945 m. slapstėsi 19 partizanų. Tarp jų buvo ir Uosio slapyvardžiu pasivadinęs Vytautas Balsys. Tris kartus išvengęs žūties partizaniniame kare, 20 metų kalėjęs lageriuose, vyras pasakoja, kad dėl bendražygių žūties kalti išdavikai.
„Kai po Žiemkelių kautynių buvau sunkiai sužeistas, į mūsų stovyklą pateko du permesti iš užsienio desantai. Tai – Čeičys, Aleksandras, kuris čia guli ir trečias slapyvardžiu šauliukas, esą kilęs iš Šaulių. Smogikas buvo perrengtas partizanų uniforma. Jo dėka suliepsnojo šita sodyba“,– apie išdavystę kalbėjo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio armijos vadas V. Balsys.
Paminėti Kluoniškio mūšio metinių ir pagerbti šiose apylinkėse kovojusių partizanų atvyko rajono vadovai, vietos gyventojai ir šauliai. Prie paminklo žuvusiems padėta gėlių, aidėjo simbolinės salvės, iškilmingą priesaiką tarnauti ir ginti tėvynę davė nauji šauliai.
„Didelė garbė, labai džiaugiuosi – tokia pakylėta diena šiandiena“, – džiaugėsi šaulė Girmantė Bartkutė.
Skaičiuojama, kad po karo Lietuvos miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų, kurie stojo į kovą su okupantais. Aktyvus pasipriešinimas truko beveik dešimtmetį, o paskutinis partizanas žuvo 1965 m.