Dvi dienas dalyviai savo sumanumą, ištvermę, patriotiškumą siekė įrodyti Dzūkijos miškuose surengtame bandomajame žygyje.

Į žygį – iš užsienio

Į jį buvo pakviestas 71 dalyvis, nors projekto organizatoriai sulaukė per 800 anketų. Į Dzūkijos miškus išvyko 62 dalyviai, nes keli žygiuoti atsisakė dėl ligos, asmeninių priežasčių. Visi, kurie išsirengė į bandomąjį žygį, degė entuziazmu.

Bandomojo žygio organizatoriai dalyviams parengė tikrą kliūčių ruožą, kuriame buvo ir edukacinių akcentų.

„Bandomojo žygio maršrutas ir buvo sudėliotas taip, kad jis būtų labai panašus į tas sąlygas, kokios bus Sibire“, – teigė vienas iš žygio organizatorių labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ direktorius Ignas Rusilas.

Tarp 62 dalyvių, kurie išsirengė į žygį, buvo ir iš užsienio specialiai grįžusių jaunuolių, įvairių profesijų atstovų. Tačiau visus juos vienijo noras kuo geriau pasirodyti, kad pavyktų patekti tarp tų keliolikos žmonių, kurie vyks į ekspediciją Sibire.

„Kodėl svarbu ten nuvykti? Žinoma, tai iššūkis, tačiau juk tai mūsų istorijos dalis, todėl būtume laimingi, jei galėtume prie jos prisiliesti, sutvarkyti tremtinių kapus, nes daugelį lietuvių šeimų tremtis palietė, tai mūsų istorija. Turime ją branginti, turime saugoti ir puoselėti patriotiškumą, ypač šiais laikais“, – vieningai kalbėjo bandomojo žygio dalyviai.

Sumeistravo ir pastatė kryžių

Per dvi dienas jie Dzūkijoje įveikė 51 kilometrą. „Tačiau žygyje svarbu ne tik kilometrai. Šis žygis buvo išskirtinis tuo, kad jo dalyviai aplankė ir sutvarkė bene daugiausia per visą misijos istoriją partizaninio judėjimo vietų“, – teigė I. Rusilas.

Bandomojo žygio dalyviai sutvarkė Vanago partizanų grupės žuvimo, sprogusio bunkerio vietą, aplankė buvusią Pranciškonų koplyčią, kurioje 1945 metais birželio 2 dieną prisiekė 120 Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos, Vaclovo Voverio-Žaibo, Konstantino Barausko-Vėžio ir kitų būrių partizanai, skaitmenizavo Nemunaičio senąsias žydiškas kapinaites, sutvarkė XIX a. kapinaites, ten pastatė savo rankomis pagamintą kryžių, aplankė Šarūno rinkinės partizanų žūties vietą, aplankė kryžių ansamblį Klepočių tragedijai atminti.

Viena įsimintiniausių žygio akimirkų buvo pirmosios dienos vakaras. Jis pribloškė ir visko mačiusius bandomojo žygio organizatorius.

Įkopę į aukštą kalvą dalyviai sustojo šiek tiek atsikvėpti, nes iki stovyklavietės dar buvo likę porą kilometrų, o jėgų žygiuoti daug kam jau stigo. Žygio vadovas Arnoldas Fokas paklausė visų dalyvių: „Ar įsivaizduojate, kur esame?“. Daugelio atsakymas buvo: „Miške“.

Vieta, kurioje stabtelėjo dalyviai, iš tikrųjų buvo XIX a. lietuviškos kapinės, apaugusios žolėmis bei krūmais, nepalikusiais nė vieno ženklo apie kažkada brangintą vietą.

„Taip bus ir Sibire. Žygiuosite, būsite pavargę ir prieisite apleistas kapinaites. Ką darysime? Ar einame į stovyklavietę ir čia grįžtame iš ryto? O gal dabar sutvarkome šią vietą?“ – paklausė A. Fokas.

Jo klausimas buvo retorinis, nes atsakymo laukti nereikėjo. Visi suskubo tvarkyti apleistas kapinaites, rauti menkaverčius krūmus, rinkti vėjolaužas. Kažkas šūktelėjo: „Pastatykime kryžių“. Ir visų nuostabai vienas dalyvių iš savo kuprinės išsitraukė benzininį pjūklą, kurį ant nugaros tempėsi viso žygio metu.

Todėl greitai buvo nupjauti keli medeliai, kažkas ištraukė vinių. Per kelias minutes žygio dalyviai sukalė kryžių, kurį pastatė, kad jis žymėtų kapinaičių vietą.

Prie pastatyto kryžiaus pasigirdo ir patriotinės lietuvių dainos.

Aplankė A. Kaušpėdas

„Tai buvo kažkas neįtikėtino. Tokio dalyko, tokio entuziazmo, tokio ryžto žygiuose dar nesame matę. Matyt, ne veltui, nes ši ekspedicija į Sibirą bus išskirtinė, dešimtoji“, – džiaugėsi I. Rusilas.

Nors po žygio dalyvių, įveikusių daugiau nei 50 kilometrų, veiduose buvo matyti nuovargis, tačiau jį užgožė meilės savo šaliai jausmas.

„Nors viską skauda, tačiau po šių dviejų dienų tikrai esame kitokie nei buvome. Kur kas labiau suprantame, ką reiškia Lietuvos istorija, pagarba tiems, kurie kovojo už tai, ką turime dabar“, – kalbėjo dalyviai.

I. Rusilas taip pat džiaugėsi, jog dalyviai buvo itin motyvuoti, itin atsidavę. „Pats esu dalyvavęs ne viename bandomajame žygyje, tai šį galiu įvertinti puikiai. Turėjome ir saulės, ir lietaus, ir įkalnių, ir nuokalnių, ir pelkių, ir sausumos. Šis žygis savo dvasia buvo visiškai kitoks, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tais žmonėmis, kurie jame dalyvavo“, – kalbėjo I. Rusilas.

Jis neslėpė, jog bus labai sunku iš tų 60 dalyvių išrinkti žmones, kurie vyks į Sibirą. „Beveik visi dalyviai žygį įveikė, iškrito tik aštuoni.

Visi kiti pasirodė puikiai, padėjo vienas kitam, įrodė, jog moka dirbti komandoje, kovoti ne tik už save, bet ir pasirūpinti draugu. Tikiu, kad šiųmetė ekspedicija „Misija Sibiras“ tikrai bus išskirtinė“, – neabejojo pašnekovas.

Su kitais dalyviais į Sibirą vyks ir legendinės grupės „Antis“ vokalistas Algirdas Kaušpėdas. Jis žygio dalyvius aplankė stovyklavietėje, sykiu su jais sėdėjo prie laužo, kalbėjo apie savo šeimos skaudžią patirtį, nes teko išgyventi tremtį, dalijosi įžvalgomis apie patriotiškumą.

„Tikiuosi, kad Sibire būsiu jums naudingas“, – juokavo A. Kaušpėdas.