Nuo Vilniaus iki Lydos, kur stovi viena seniausių Lietuvos mūro pilių, tik kelios valandos kelio. Tiesa, kelionė gali užtrukti pasienyje, o ir pasiruošti jai teks iš anksto, nes reikės pasigaminti vizą.
Kelionių agentūros „Makalius“ įkūrėjas R. Širvinskas teigė, kad vizos nėra didelė kliūtis keliaujantiems į egzotiškas šalis ir ilgesniam laikui, bet vargas dėl vienos dienos ir poros šimtų kilometrų gali atgrasyti.
Vizos į Baltarusiją ir pakankamai brangios. „Kiek pamenu apie 20 eurų net ir vienai dienai. Tokiu atveju geriau nuvažiuoti į Lenkiją ar Latviją ir pilis apžiūrėti ten. Žmonės šias kryptis renkasi dėl to, kad jos pigesnės“, – kalbėjo patyręs keliautojas.
Jis taip pat sakė, kad Baltarusijoje esančios pilys Lietuvoje dar nėra gerai žinomos, todėl žmones sunku įtikinti važiuoti būtent ten, kai žino, kad gali nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Jūrmalą.
„Į Baltarusiją keliauja tik istorijos mylėtojai, todėl šių kelionių neįmanoma organizuoti, pavyzdžiui, kiekvieną savaitgalį. „Makalius“ planuoja po Baltarusijos pilis važiuoti tik kelis kartus per sezoną“, – teigė pašnekovas.
A. Bumblauskas: įspūdis teigiamas
Netoli Lydos galima aplankyti ir Alšėnų, Krėvos, Naugarduko pilis. Tačiau jei labiau patinka ne griuvėsiai, o restauruoti objektai su turtingomis ekspozicijomis, vertėtų daugiau dėmesio skirti, pavyzdžiui, Myro pilies kompleksui. Tada ir žvarbti užsiropštus ant piliakalnio nereiks, jei kartais pasitaikytų prastas oras.
Dėmesio verta ir beveik 500 metų Radvilų giminei priklausiusi Nesvyžiaus pilis, kur A. Bumblauskas sakė lankęsis: „Teigiama įspūdį paliko ir teigiamai prisimenu tą kelionę“.
Vilniaus universiteto profesorius pabrėžė, kad lietuviai nežino šio periodo šalies istorijos ir būtent dėl to vertėtų apsilankyti šiuose objektuose.
„Lietuviški mokykliniai vadovėliai apie tuos laikus nieko nešneka. Taip yra dėl to, kad mes neišmanome bendros Lietuvos ir Baltarusijos istorijos“, – aiškino istorikas. Mums senoji istorija yra tokia kaip Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveiksle „Karalių pasaka“.
Žinome tik liaudies kultūrą ir Vytautą Didįjį, o kas tarp jo ir Jono Basanavičiaus – jau nieko iš esmės nežinome.“
A. Bumblauskas pabrėžė, kad Nesvyžius yra Radvilų didybės pamatas, o jei lietuviai myli Radvilas, tada ir Myrą turėtų aplankyti. „Lyda savaime priklauso Vytauto epochai“, – sakė jis.
„Tačiau Lietuviai jau pramiegojo šiuos dalykus – XVI–XVIII amžius – ir baltarusiai juos gražiai pasisavina, kad ir kaip mes pyktume“, – sakė istorikas, kurio teigimu baltarusiai yra įsitikinę, kad jie yra tikrieji LDK paveldėtojai.
Tai kieno Mindaugas?
Pastebėjus, kad Baltarusijoje sutikti istorikai ir gidai daugiausiai pabrėždavo Lietuvos ir Baltarusijos istorijos bendrumą, A. Bumblauskas atkirto, kad pasitaikė mandagūs žmonės ir turbūt žinojo, ką šnekėti. „Iš tiesų Baltarusijoje vyrauja ne bendrumo, o nacionalizacijos idėjos“, – sakė jis. Nors turbūt tą bendrumo idėją mums ir reiktų palaikyti“.
„Jūs sakote, kad Mindaugas – jūsų, bet čia dar būtų galima pasiginčyti kieno jis“, – tokią pastabą pateikė ne vienas Baltarusijoje sutiktas gidas.
Įdomių istorinių interpretacijų iš baltarusių lūpų gali nuskambėti ir daugiau, tačiau A. Bumblauskas pabrėžia, kad kiekvieną atvejį reiktų nagrinėti atskirai. „Baltarusijoje yra ir gerų istorikų, specialistų, kurie gali būti normalaus dialogo partneriai, bet yra ir tokių, su kuriais polemizuoti sunku“, – teigė jis.
Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Linas Kojala pastebėjo, kad Baltarusijos identitetas po Sovietų sąjungos griūties buvo konstruojamas remiantis suartėjimu su Rusija, rusų kalba.
„Akivaizdu, kad Baltarusija pirmiausia buvo suvokiama kaip su Rusija susietas teritorinis ir administracinis vienetas, neturintis savo kultūros, istorijos, kuri būtų lygiavertė bet kuriai kitai Europos valstybei.
Bet Ukrainos krizės kontekste ir dar šiek tiek anksčiau prasidėjo būtent baltarusiško identiteto stiprinimas. Net ir pats prezidentas Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad kalbos praradimas yra didžiausia grėsmė Baltarusijai, mokyklose pradėta kalbėti apie istoriją, baltarusių kalbą, išskirtinę kultūrą. Natūralu, kad to dalimi tapo LDK, suvokiama kaip tam tikra alternatyva rusiškajai savasčiai. LDK visų pirma siejasi su Vakarais, Europa, su tuo, kas yra priešprieša Rusijai“, – aiškino L. Kojala.
Tačiau jis to nesureikšmina, nes identiteto konstravimas trunka ne vienerius ir ne kelerius metus, o dabar pasirodė tik pirmieji požymiai, jog Baltarusija tartum bando savintis LDK istoriją. „Šiandien dauguma baltarusių vis dar tapatinasi su rusiškąja kultūra bei politika“, – sakė pašnekovas.
A. Bumblauskas pastebėjo, kad ir Lietuvoje situacija nėra tobula, nes LDK istorija šalyje nėra permąstyta. „Į ją žiūrime viena primerkta akimi ir ta pačia ašarota. Antros akies nesame atvėrę ir nesuprantame, kad ta senoji Lietuva yra labai įvairi, marga, daug tautų, konfesijų. Gal lietuviai ir yra kūrėjai tos valstybės, bet tikrai ne vieninteliai. O mes, net ir akademikai, įsivaizduojame, kad valstybė nuo jūrų iki jūrų buvo su tokia pačia kultūra kaip Antanas Smetona ar J. Basanavičius. Tai mažų mažiausiai klaida, su kuria baltarusiai ar ukrainiečiai niekada nesutiks“, – sakė istorikas.
Investavo didžiulius pinigus
Į Gardino senosios ir naujosios pilių atnaujinimą pastaraisiais metais investuota apie 40 mln. eurų, teigė miesto savivaldybės darbuotojai.
Jie taip pat aiškino, kad didelės išlaidos – to vertos, nes istoriją žinoti ir išsaugoti yra neįkainojama. Nesvarbu ir tai, kad Baltarusijos vienam žmogui tenkanti BVP dalis yra maždaug dvigubai mažesnė už Lietuvos (atitinkamai apie 7 ir 14 tūkst. eurų).
Baltarusija iš tiesų daug dėmesio skiria savo pilių restauracijai. Vykdoma valstybinė programa „Baltarusijos pilys“, kurią 2010 metais patvirtino A. Lukašenka.
Į programą patenka per 30 objektų, o ji finansuojama daugiausia iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, bet prisideda ir privatūs investuotojai bei tarptautinės organizacijos. Tačiau pastaraisiais metais ekonominius sunkumus išgyvenanti Baltarusija yra sumažinusi šiai programai, kuri turi baigtis 2018 metais, skiriamas lėšas.