Dabar devynaukščiai renovuoti, o viename net veikia liftas. Juo ir pakilome pas Reginą Kalinauskienę – jonavietę, kuri nesitaikstė su netvarka.
Moters žodžiais, privažiavo visokių „pijokų“. Naujakurių siaubiami namai pradėjo garsėti kaip prastos reputacijos, nesaugūs.
„Buvome priversti atsitverti nuo bendro koridoriaus. Priešgaisrinė apsauga draudė, tačiau tvarkingi žmonės neturėjo kitos išeities, nes prie durų gulėdavo valkatos. Kad įeitum į butą, reikėdavo pastumt, – prisiminė ponia Regina. – Čia neduok Dieve, kas būdavo. Tie kauniečiai už butus nemokėdavo, kas ką nori darydavo“.
Šiaip ne taip išvežė į psichiatrijos ligoninę
Ar dabar iš tų kauniečių daug likę? Pasak Reginos tik vienas kitas. Vieną jos aukšto kaimynę gyventojų pastangomis neseniai pavyko išvežti į psichiatrijos ligoninę.
„Gyveno su sena mama, o prisigėrusi ją mušdavo. Neduok Dieve, kas darydavosi – rėkdavo klykdavo, nuoga su peiliais lakstydavo. Štai, kaimynės durys kaip sukapotos, – rodė R. Kalinauskienė. Tačiau ne taip lengva buvo pasiekti, kad kaimynė pradėtų gydytis. Reikėjo rinkti gyventojų parašus, kad neadekvačiai ir pavojingai sau bei kitiems elgiasi, eiti per įvairias institucijas.
„Kai negerdavo, dar būdavo nieko – ir graži, ir gera, nors sūnus kalėjime. Tačiau užgėrusi net savo mamai neduodavo valgyti. Mūsų irgi neprisileisdavo, tai ta močiutė iš to vargo ir bado numirė. Mes trise ar keturiese susirinkę palaidojom. Dukterį šiaip taip nuvežėme į ligoninę. Kai pamatė ją gydytojai, visų pirma išsigando, kad utelėmis aptekusi – iš to skurdo ir gėrimo buvo atjungtas vanduo, neturėjo elektros, dujų“, – pasakojo jonviškė.
Padedant policijai ir socialinėms tarnyboms kaimynams moterį pavyko apgyvendinti Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje.
„Buvo duotas leidimas ją išvežti be pačios sutikimo – per įgaliotinį. O, Jėzau, kaip buvo sunku. Bet, žinokit, jau bijojau pro ją ir eiti. Kelis kartus ranką suko, kartą smaugė – prispaudė prie sienos ir suėmusi už gerklės laikė. Dabar ji Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, gal jau penki mėnesiai gydosi. Kaip mums sakė, pusę metų palaikys, ir jei nepagerės – dar. Tai dabar negalime atsidžiaugti – taip ramu, gera, švaru“, – laiminga ponia Regina.
Ėmėsi ryžtingų veiksmų
Rami, bet ryžtinga moteris nesusitaikė ir su netvarka „Pentagone“. „Bandžiau į vieną, kitą instituciją kreiptis, bet manęs klausdavo, kas aš tokia, kam priklausau, todėl tapau namo įgaliotine. Atsakomybės nebijojau, nes turėjau administracinio darbo patirties“, – pripažino DELFI pašnekovė.
Reikėjo rinkti gyventojų parašus, kad neprieštarauja renovacijai. Ką tai reiškia, turint omenyje, kad namas – devynaukštis ir dar be lifto, o daliai gyventojų už skolas atjungta kas tik įmanoma, galima tik įsivaizduoti.
Po renovacijos Regina pradėjo rūpintis, kad gyventojai kaupų lėšas kitiems namo remonto darbams, nes kiuro vamzdynai, neveikė liftas, reikėjo remontuoti koridorius, baisias laiptines. Ne visus tikslus pavyko pasiekti – dalis gyventojų Reginą pradėjo kaltinti, neva jų pinigus leidžia poilsiui Karibuose.
„Bet kodėl niekam neatėjo į galvą, kad aš tų pinigų negaliu iš kasos paimti? Kaupėme 4 metus. Pradėjome nuo 2011 metų, ir jau 2012 už surinktas lėšas liftą susitvarkėme. Kai dalis žmonių sugalvojo atsiimti pinigus iš bendro fondo, buvo nubalsuota, kad namui nereikia ir atsakingo žmogaus. Tačiau ar tai – protinga? Jeigu niekas nesirūpins, tvarka pati nepasidarys. Labai greitai galima užsišiukšlinti“, – įdirbio gaila Reginai.
Naująja tvarka, kai remontams gyventojai kaupia pinigus privalomai, jonaviškė labai patenkinta, nes „nepakanka sutvarkyti daugiabučio, reikia jį nuolat prižiūrėti, antraip nieko nebus“.
Vaiko sutenerius ir narkotikų platintojus
Kaip DELFI pripažino antrojo „Pentagono“ namo gyventojai, jiems taip pat reikia tokio žmogaus, kaip R. Kalinauskienė. Šis namas renovuotas, tačiau gyventojai vis dar kenčia nuo apsileidusių, triukšmingų kaimynų.
Triukšmaujantiems kaimynams žmonės kviečia policiją, praneša apie gyventojus, kurie butus bando paversti viešnamiais ar išnuomoja narkotikų platintojams.
„Tai kova su vėjo malūnais. Bandžiau kalbinti žmones, kad reikia liftą remontuoti, tai sulaukiau grasinimų nė nebandyti. Yra čia tokių, kurie už nieką nesutinka mokėti“, – apgailestavo nenorėjusi vardu prisistatyti „Pentagono“ senbuvė.
Moteris rodė langus, iš kurių dažniausiai skraido buteliai, mėtomos šiukšlės ir siūlė įrengti filmavimo kameras. Tačiau nukreiptas ne į gatvę, o į „Pentagono“ langus, kad sudrausmintų triukšmadarius ir šiukšlintojus.
Pagrasino, kad supleškės
„Šitame name ir dabar ne kas, nes nėra šeimininko. Normalūs žmonės kenčia, nes kaimynai triukšmauja, prisigėrę vienas kitą stumia per langus, pjaustosi. Geria geria, susipyksta ir šokia vienas ant kito su peiliais. Vakar baisiausiai klykė moteris. Už namą atsakingos bendrovės atstovas kalbino žmones remontuoti sutrūnijusius vamzdžius, tačiau jie net į kalbas nesileido, pasakė: „Mes į upę nueisim vandens atsinešim“, – baisėjosi R. Kalinauskienė.
Laimei, neseniai socialinius būstus dalijusi savivaldybė „Pentagone“ apgyvendino kelias tvarkingas šeimas. Ponia Regina ėjo į savivaldybę, klausė, ką planuoja atkelti, ar geri žmonės.
Įspūdis: beveik idilė
Butai renovuotuose namuose su vaizdu į upę. Nebrangus šildymas. Žalia, graži Jonavos vieta. Taip būtų galima pristatyti dabartinį „Pentagoną“. Automobilių aikštelės prie daugiabučių – pavydėtinai lygios ir erdvios. Vienas iš namų apsodintas gėlėmis, aplink kitą – prižiūrima veja.
Iškart už namų – pėsčiųjų takas palei Nerį su suoleliais, treniruokliais ir nusileidimais prie vandens.
Neprišiukšlinta. Tvarkinga. Iš pirmo žvilgsnio – gražiau nei padoriausiame sovietinių Vilniaus ar Kauno daugiabučių rajone. Beveik idilė, kuria patikėti sutrukdė pora ženklų – iš pat ryto atviri trijų „Pentagono“ butų langai, per kuriuos sklido vis garsėjanti muzika ir girtėjančios kalbos.