Kai kurios „didmoteriškai“ atlaiko visus viešumo nepatogumus, tuo tarpu kitos, kuklesnės ar drovesnės, teturi du pasirinkimus: užsidaryti namuose arba krūtį pakeisti buteliuku. O štai Čikagoje gyvenanti lietuvaitė Ivette Ivens drąsiai sako, - „Savo vaiką maitinu, kur noriu, kada noriu“, - ir jau visai netrukus išleis kai kam galbūt provokuojančia pasirodysiančią fotografijų knygą „Žindančios deivės“.
– Ivette, kiek laiko gyveni JAV? Kodėl išvažiavai?
– JAV gyvenu beveik penkerius metus. Mane čia atvedė meilė vaikinui, kuris netrukus tapo mano vyru. Jis Amerikoje jau daugiau nei 10 metų. Čikagoje vyras yra sukūręs savo verslą, todėl čia ir gyvename.
Čikaga, kaip gyvenamoji vieta, galbūt ir nebūtų mano pasirinkimas. Man labiau prie širdies būti ten, kur visada šiltas oras, švieži vaisiai, niekur neskubantys žmonės. Mano pasirinkimas greičiau būtų Havajai, Maui sala. Tačiau esame ten, kur šeimos galva mus veda. Kadangi šiuo metu neplanuojame keisti gyvenamosios vietos, džiaugiamės galėdami bent du kartus per metus Havajuose atostogauti.
– Sakoma, kad Čikaga - tai antra Lietuva, tiek ten mūsų daug. Ar dalyvauji lietuvių bendruomenės gyvenime? Jei taip – kokiuose renginiuose: daugiau neformalių susitikimų ar oficialių renginių?
– Dėl savo užimtumo esu šiek tiek atitrūkusi nuo lietuvių bendruomenės, bet stengiuosi dalyvauti labdaros renginiuose.
– Kodėl fotografija? Dažnam atrodo, kad fotografuoti neva gali bet kas, ir tuo pastaruoju metu dažnai užsiima turtingos namų šeimininkės. Koks Tavo, kaip fotografės, kelias?
– Visada buvau meniškos sielos. Lietuvoje mano darbas taip pat buvo susijęs su kūryba.
Galėčiau pasakyti, kad fotografija atėjo pas mane pati. Nuo mažų dienų stebėjau mamą, kuri dirbo žurnalistinį darbą, kartu ir fotografavo. O kai gimė pirmasis mano sūnus, nebepaleidau fotoaparato iš rankų.
Nesvarsčiau fotografijos paversti savo darbu. Tačiau kai pirmagimiui buvo vos keli mėnesiai, ėmiau nerimauti – norėjosi veiklos. Tokios, kad galėčiau pati ir auginti vaikutį, ir užsiimti darbu, kuris teiktų peno sielai. Vyras vis skatino mane: tavo fotografijomis gėrisi tiek daug žmonių, kodėl tau savo hobio nepavertus darbu?
Labai džiaugiuosi, kad įsiklausiau. Fotografijos meno žinių įgavau baigusi sutrumpintas studijas Ilinojaus menų institute. Netrukau įsitikinti, jog posakis „Atrask mylimą darbą, ir tau nereikės gyvenime dirbti nei dienos“ yra tikra tiesa!
Sutinku, kad turtingos namų šeimininkės gali turėti brangių fotokamerų. Taip pat - ir brangių keptuvių, puodų. Bet ar tokių puodų turinčią moterį jau galima vadinti profesionalia virtuvės šefe?
– Koks didžiausias tavo, kaip fotografės, pasiekimas ar publikacija?
– Publikacijų pastaraisiais metais buvo tikra nemažai. Mano nuotraukomis socialiniame tinkle dalinosi kai kurie Holivudo aktoriai, tarp jų - Jessica Alba. Nuotraukas spausdino tarptautiniai žurnalai, taip pat ir ne po kartą - Brazilijos, Norvegijos, Anglijos, Vokietijos, Rusijos, Amerikos įvairūs portalai. Daug dėmesio sulaukia nuotraukos, kuriose vaikai su gyvūnais, besilaukiančios moterys, o paskutiniu metu - žindančios mamytės.
Žinau, kad norint prisišaukti sėkmę, svarbu atrasti savo pašaukimą ir užsispyrusiai siekti tikslo, net jei aplinkiniai kartais ir bando numušti tavo entuziazmą.
– Fotografuoji besilaukiančias ir žindančias moteris turbūt dėl to, kad motinystės tema tau pačiai šiuo metu labai artima. Kaip manai, ar tai bus pagrindinė Tavo fotografijos sritis, ar tik vienas etapas iš daugelio? Ar įsivaizduoji save, tarkim, fotografuojančią kostiumuotus biuro darbuotojus?
– Greičiau - kostiumuotas biurų darbuotojas, žindančias kūdikius.
Iš tiesų visokie suvaržymai - ne man. Negaliu apsiriboti viena sritimi. Džiaugiuosi šiuo savo gyvenimo etapu ir tikiu, kad ateityje pati save nustebinsiu naujomis idėjomis.
– Netrukus susitiksime Havajuose, kur dirbsi prie savo knygos „Žindančios deivės“. Kokiose vietose fotografavai knygos herojes? Ko reikia, norint tapti viena iš Tavo fotografuojamų deivių?
– Knyga „Žindančios deivės“ – mano širdžiai labai artimas projektas. Ne paslaptis, kad žindančių mamyčių marškinėliai dažnai būna dėmėti, plaukai – ne visada idealiai sušukuoti, pirmieji žindymo mėnesiai būna nelengvi, ir tai neretai palieka pėdsakus mamyčių veiduose. Tačiau net ir esant tokiai tikrovei, kūdikius maitinančios mamos yra pakylėtos, jaučiasi esančios deivės, padovanojusios pasauliui žmogutį, kuris be mamytės krūties būtų toks bejėgis.
Kai pradėjau dalintis maitinančių mamyčių nuotraukomis, pasipylė komentarai: „Aš būtent taip jaučiuosi, kai žindau...“, „Nors vaikelis ką tik atpylė ant mano megztuko, o jo pirštukai „nagrinėja“ mano panosę, vis tiek jaučiuosi kaip deivė, kai žindau“...
Kilo mintis įamžinti, kaip mamos iš tiesų jaučiasi žindydamos. Prie šio projekto dirbu jau metus - noriu nuotraukų visais metų laikais. Didžioji dalis mano nuotraukų fotografuota lauke.
Norint tapti knygos „Žindančios deivės“ heroje, reikia žindyti vaikelį bei pasitikėti savimi. Man patinka nuogas kūnas, tad kuo drąsesnė mamytė, tuo labiau ją išrengiu. Motinos ir kūdikio odos kontaktas ne tik leidžia kūdikiui jausti mamos šilumą, širdies plakimą, palaiko gerą kūno temperatūrą, bet ir skatina pienelio gaminimąsi.
– Atrodo, yra dvi stovyklos. Vieni sako, kad kiekviena nėščia ar žindanti moteris yra nuostabi, kiti – kad nėščia moteris tiesiog negali būti seksuali. Ką manai?
– Man seksualumas, kai vertinama vien išvaizda, ko gero, apskritai neegzistuoja. Viskas slypi kur kas giliau. Tačiau jei klausiate, ar žindanti moteris gali būti graži, atsakysiu: ji YRA graži. Ji spinduliuoja meilę, atsidavimą, moteriškumą. Tokia moteris ir yra deivė. Nėščios moterys - taip pat. Kai kurios kultūros byloja, kad, prisilietus prie nėščios moters, galima pasisemti geros energijos.
Iš tiesų šiais laikais yra labai daug apribojimų žindančiosioms, ne naujiena – ir besipiktinantys komentatoriai. Aš stengiuosi savo vaikus auginti taip, kad jie nesigėdytų savo kūno, kad pamatę viešumoje žindančią mamytę nusišypsotų. Ir kad suaugę suprastų, jog nėščios moters apvalumai - patys dailiausi.
– Ar „Žindančios deivės“ bus vien fotografijos knyga, ar ir kažkiek teksto? Kas publikuos knygą ir kam ji skirta?
– Tai bus fotografijos knyga su šiek tiek teksto. Pasisakys pačios mamytės iš mano nuotraukų, bus šiek tiek ir mano pačios pamąstymų.
Keletas knygynų jau susidomėjo mano knyga, taip pat ir kelios boutique parduotuvėlės.
Kol kas nedaug kas apie šį leidinį žino. Viešai apie būsimąją knygą papasakosiu per gegužės mėnesį Čikagoje vyksiančią savo fotografijų parodą „I breastfeed my toddler“. Ji - apie žindymą vaikučių, kuriems daugiau nei metukai. Kol kas nuotraukose vyriausias vaikutis - 4 metų. Didžiuojuosi visomis mamytėmis, kurios turi žinių ir galimybių bei gali leisti vaikeliams patiems pasirinkti, kiek laiko maitintis mamytės pieneliu.
– Kaip manai, ar menas visada turi būti asmeniškas?
– Jei yra paklausa, yra ir pasiūla. Jeigu niekas nesusidomi tavo menu, tai galima pasilaikyti asmeniniam albumui.
– Kaip suprantu, nėščiąsias fotografuoji ne vien savo malonumui, bet turi ir privačių užsakymų. Ar esi populiari? Tu renkiesi klientus ar jie Tave?
– Mane renkasi klientai, aš juos taip pat atsirenku. Būdama dviejų sūnelių mamyte namuose, sau galiu leisti tik keletą užsakymų per mėnesį. Tad atsirenku įdomiausius. Dabar visą savo laiką skiriu knygai, todėl negaliu priimti visų užsakymų. Pirmenybę teikiu klientams, kurie tikrai vertina mano darbą.
Neseniai turėjau žinomų Montanos valstijos ūkininkų užsakymą. Jų mažoji dukrelė, trečiasis vaikas, sirgo nepagydoma liga, ir tėvai norėjo atsiskraidinti mane, kad įamžinčiau visą šeimą, kol dar mažylė kartu. Atsakyti negalėjau.
Dabar turiu užsakymų visiems 2015 metams ir pradedu planuoti 2016-uosius.
– Ar tiesa, kad nėščios moterys sunkiai sukalbamos? Ar darbe pasitaiko akibrokštų, irzlių, kaprizingų klienčių? Gal galėtum pasidalinti viena ar pora konkrečių istorijų.
– Nėščios moterys - šventos, su jomis reikia švelniai, pagarbiai. Tada viskas labai gerai. Iš tiesų dar neteko sutikti irzlių ar nepatenkintų nėštukių. Svarbu, kad klientas pasitikėtų fotografu, kad užsimegztų abipusis ryšys.
– Koks Tavo požiūris į maitinimą krūtimi? Daugeliui žmonių vyresnio nei dvejų metų vaiko žindymas atrodo keistai. Ką jiems atsakytum, jei apskritai vargintumeisi atsakyti?
– Žindžiau savo pirmagimį iki trejų metų. Ir antrą sūnų, kuriam greitai metukai, vis dar žindau - kur noriu, kada noriu. Mano įsitikinimu, tai yra tik mamos ir vaiko reikalas, ir mamytės neturėtų gėdytis ar bijoti, ką kiti pasakys.
– Ar galėtum palyginti, kokia atmosfera maitinant krūtimi viešose vietose Lietuvoje ir JAV? Ar kada nors teko išgirsti nemalonių pastabų, diskusijų?
– Neslėpsiu, Lietuvoje nuostaba dvelkiančių žvilgsnių mačiau daugiau. JAV žmonės gal labiau atsipalaidavę, mažiau rūpinasi svetimais reikalais. Čia gyvendama žindau visur, kur einu kartu su vaikučiais, ir pastabų dėl maitinimo nesu girdėjusi. O gal nenorėjau girdėti.
– Kokie Tavo ateities planai? Kas Tavo darbų gerbėjų laukia po knygos „Žinadančios deivės“ pasirodymo?
– Visi rūpesčiai, susiję su knygos leidimu, man labai mieli. Tikrai žinau, kad fotomeno nemesiu, o kokiomis spalvomis bus paženklinta mano kūrybinė ateitis, parodys laikas.
