Apie tai DELFI informavo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė socialdemokratė Kristina Miškinienė. „Pakeitimai Seime dar neužregistruoti, bet Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis mums sakė, kad įstatymas jau yra paskutinėje stadijoje ir dar pavasario sesijoje bus pateiktas“, – kalbėjo ji.
S. Skvernelis patvirtino, kad toks įstatymo projektas yra paruoštas ir trečiadienį bus svarstomas Vyriausybės posėdyje, tačiau daugiau detalių pateikti kol kas negalėjo.
K. Miškinienė sakė, kad sprendimas keisti valstybės tarnybos taisykles yra logiškas, nes jei visi pereina prie naujų santykių, atitinkamai ir valstybės tarnautojai tai turi padaryti.
Paklausta, ar Seimo nariai sutiks liberalizuoti savo pačių darbo santykius pašnekovė teigė, kad kitaip ir negali būti. „Bet iškeltas klausimas labai geras, turėsime tai omeny“, – šypsojosi socialdemokratė.
Vis dėlto ji pabrėžė, kad reikės dar gerai susipažinti su siūlomais pakeitimais.
Naujojo DK rengimui vadovavęs teisininkas Tomas Davulis sakė, kad pokyčiai valstybės tarnyboje buvo užprogramuoti, nes ateityje įvairiausių išmokų ar garantijų priklausomybė nuo stažo turės būti mažinama.
„Tačiau kai kurios Europos Sąjungos narės sako, kad valstybės tarnyba yra išskirtinė sritis, kuriai galioja konstitucinis imperatyvas išlaikyti kvalifikuotą, kompetentingą darbo jėgą“, – sakė jis.
Stažas niekam nerūpės?
Vyriausybės Strateginis komitetas praeitą savaitę išsakė poziciją, jog darbuotojams reikia mokėti dviejų vidutinių atlyginimų išeitinę išmoką ir nesiorientuoti į darbo stažą.
„Suformuluota pozicija, kuri atitinka Europos Sąjungos teisę ir eliminuoja netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, kuri kyla dėl stažo, – sakė T. Davulis. – Ją galima pateisinti tik išskirtiniais atvejais, o dabartinės išeitinės išmokos, priklausančios nuo stažo, neįmanoma pateisinti.“
Jo teigimu, lietuviai yra įpratę prie dabartinės praktikos, tačiau tai nereiškia, kad ji teisinga.
„Baimę, kad neturėsi pajamų, reikia neutralizuoti per socialinio draudimo sistemą. Kol žmogus ieško darbo, valstybė pajamas turi kompensuoti. Tačiau ir darbdavį svarbu palikti įpareigotą sumokėti išeitinę išmoką, kad jis atleidimo iš darbo nenaudotų per dažnai“, – kalbėjo T. Davulis.
Tačiau dėl išeitinių išmokų priklausomybės nuo darbo stažo dar nesutarta Trišalėje tarnyboje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Darbo departamento direktoriaus pavaduotoja Eglė Radišauskienė šis klausimas yra labai jautrus.
„Dabar turime 129 Darbo kodekso (DK) straipsnį, todėl žmonės, kurie turi pakankamai ilgą darbo stažą ir yra atleidžiami darbdavio iniciatyva, turi galimybę gauti didesnę išeitinę išmoką“, – sakė E. Radišauskienė.
Tačiau ji pabrėžė, kad 2014 metais tokių žmonių buvo tik 0,23 proc. Panašiai buvo ir krizės metais, kai didžioji dauguma darbuotojų deklaravo, kad iš darbo išėjo savo noru, nors realiai tai buvo padaryta darbdavio iniciatyva.
„Tai rodo, kad DK nuostatų nebuvo laikomasi“, – sakė E. Radišauskienė. Tačiau, jos manymu, to nereikėtų lyginti su, pavyzdžiui, kelių eismo taisyklių nesilaikymu: „Tai yra nesulyginami dalykai. Bet profsąjungų atstovai mėgsta sakyti „jeigu važinėji išgėręs, leiskime daugiau promilių“, čia visai ne ta situacija“.
Rado bendrą kalbą
Nors Vyriausybės Strateginis komitetas praeitą savaitę pareiškė, kad atsisako idėjos kurti specialų fondą, iš kurio būtų mokamos išeitinės išmokos, darbdavių ir profesinių sąjungų atstovai neatsitraukia ir sako, kad toks sprendimas būtų geriausias.
Lietuvos darbo federacijos (LDF) pirmininkas Svajūnas Andriulis teigė, kad dėl išeitinių išmokų trišalėje taryboje susitarti nepavyko dėl to, kad verslininkai nori lengvesnių ir lankstesnių sąlygų tik tam, kad galėtų pigiai atleisti darbuotoją.
„Mūsų pozicija tokia: jei sutinkame su lankstesnėmis darbo sąlygomis, tada verslininkai turi susimokėti į bendrą biudžetą“, – sakė LDF pirmininkas.
Jis siūlo, kad verslininkai solidariai mokėtų į fondą ir tada, kai darbuotojas yra atleidžiamas, vieną mėnesį mokama iš darbovietės, o po to, pavyzdžiui, tris mėnesius iš garantinio fondo.
„Tačiau tam labai nepritaria smulkieji ir aiškina, kad tai atseit papildomi mokesčiai“, – teigė S. Andriulis.
Profesinių sąjungų atstovas taip pat norėtų pereinamojo laikotarpio. „Įsivaizduokite, nuo 2016 metų visa tai įsigalioja ir žmogus išdirbęs 15 metų staiga pereina į naują modelį – taip gali būti pažeisti jo teisėti lūkesčiai“, – piktinosi pašnekovas.
S. Andriulio mintims iš esmės pritarė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Jonas Guzavičius, kuris sakė, kad visiškai nenustebo dėl to, kad nepavyko susitarti dėl išeitinių išmokų.
„To ir reikėjo tikėti, kadangi DK yra pakankamai sudėtingas norminis aktas, kuriame yra 168 puslapiai. Mes einame papunkčiui pagal straipsnius ir po truputį judame pirmyn. Ligi šiol išnagrinėta apie 70 straipsnių. Kai kurie priimti bendru sutarimu, dėl kitų – nuomonės skirtingos. Visa tai perduodame politikams“, – trišalės tarybos darbą apibūdino J. Guzavičius.
Kalbėdamas apie išeitines išmokas ir jų ryšį su darbo stažu LPK viceprezidentas pabrėžė, kad nori, jog darbuotojai nebūtų nuskriausti.
„Šiuo metu iš 40 tūkst. išeinančių, tik 7 tūkst. gavo kažkokias tai išmokas. Kiti paprasčiausiai sako, kad išėjo savo noru ir jokių išeitinių išmokų negavo“, – kalbėjo J. Guzavičius.
Jis teigė, kad pritartų tam, kad kelis mėnesius mokėtų darbdavys, tada galbūt iš kokio nors fondo, o tada tą problemą perimtų „Sodra“ ir Darbo birža.
J. Guzavičius pastebėjo, kad jau dabar egzistuoja garantinis fondas bankrutuojančioms įmonėms, bet niekas nesako, kad reiktų lėšas imti iš jo, nes dabar į jį mokama tik 0,1 proc. nuo darbuotojo atlyginimo.
Darbdavių atstovas teigė, kad reikėtų pagal SADM skaičiavimus, dabartinį fondą šiek tiek pakeisti ir pavadinti „fondu bankrutuojančioms įmonėms arba išeinantiems darbuotojams“. Tada į jį reiktų mokėti 0,37 proc. (suapvalinus 0,4 proc.).
„Manau, kad darbdaviai pritartų tokiai nuostatai“, – teigė pašnekovas.
Jis pasiūlė ir idėją, kaip „Sodrai“ galima būtų į tą fondą surinkti daugiau pinigų ir tai padaryti mažinant šešėlį: „Reiktų išslaptinti ir padaryti prieinamą informaciją apie tai, koks yra vidutinis, nuasmenintas atlyginimas visose įmonėse. Tada viskas matytųsi kaip ant delno, bet yra jėgos, kurios to paprasčiausiai nenori“.