– Kiek metų pragyvenote su pirmuoju vyru?

– Su pirmu vyru kartu pragyvenome 12 metų. Kai negerdavo, būdavo auksinis auksinis žmogus – labi geras ir kaip vyras, ir kaip draugas, su kuriuo apie viską galima pakalbėti. Išgėręs galėdavo prikibti prie menkiausios smulkmenos ir vis teisindavosi, kad geria todėl, kad aš jam galvą kvaršinu savo problemomis. Įprastas alkoholiko pasiteisinimas. Kai vaikai buvo maži, keletą kartų nuo vyro smurto bėgau pas mamą, o ši ragino sekti jos pavyzdžiu ir dėl vaikų kentėti, neardyti šeimos. Mano mama tokį žmogų kenčia jau daugiau kaip 30 metų. Iš vaikystės atsimenu, kaip tėvas mušdavo ir mamą, ir mus. Situacija buvo tokia nepakeliama, kad kartą su sesėmis, tuomet buvome dar paauglės, girtą tėtį pririšome prie kėdės ir neatrišome, kol jis neišsiblaivė. Daugiau nei parą teko atlaikyti įvairius riksmus, tačiau kai jo pyktis po šio įvykio atslūgo, pasakė: „Visą gyvenimą norėjau sūnų, bet mano dukros geriau nei sūnūs“. Jis ir dabar užgeria, mama jį išlaiko, bet nuo to karto mamos jis daugiau nebemušė.

Kai mano sūnūs paaugo, fizinis smurtas taip pat liovėsi, nes vyras išsigando, kad jeigu rodys tokį pavyzdį, šie suaugę pradės jį mušti. Tačiau prasidėjo moralinis smurtas. Net vaikai žinojo, kad jeigu tėtis išgėręs, reikia laikyti tyliai, kur nors kamputyje ir nesipainioti po kojomis. Ne kartą esu kvietusi vaikams į namus gydytoją prašydama pažymos, nes būdavau taip sumušta, kad būdavo gėda išeiti net į parduotuvę, o ką jau kalbėti apie darbą.

Pinigai dėl vyro išgertuvių greitai tirpdavo: pasižiūri, kad užtektų maistui, o kas lieka, bandai sumokėti už paslaugas, bet dažniausiai pinigų jau neužtekdavo, todėl skolos tęsdavosi. Jei vyras nebūtų gėręs, bent jau būtų pavykę išgyventi be skolų. Būdavo, kad ir į darbą vyras išeina su kvapu: porą kartų darbdavys pažiūri pro pirštus, trečią kartą atleidžia. Tada jis eina uždarbiauti nelegaliai į statybas, o ten dar daugiau geriama.

– Kada situacija tapo tokia nepakeliama, kad nusprendėte išeiti?

– Kiek save pamenu, mamai visada sakydavau, kad tokio vyro tikrai netoleruočiau. Deja, nesakyk „op“ neperšokęs griovio. Kentėjau iš paskutiniųjų. Net ir antras vaikas buvo planuojamas tam, kad sutvirtintų šeimą. Vis dėlto lašas po lašo nuoskaudos kaupėsi ir ėmė piltis pro kraštus. Supratau, kad negaliu tokiomis sąlygomis gyventi ir anksčiau ar vėliau vis tiek išeisiu. Tuo metu sutikau kitą žmogų. Jis mane papirko savo rūpestingumu. Jo nereikėjo prašyti – padaryk tą, aną. Su vaikais bendravo daugiau nei jų tikrasis tėtis. Kai vyro prašydavau nueiti pasižiūrėti futbolo rungtynių, kuriose žaidžia sūnus, ar į boksą, jis aiškindavo, kad yra užsiėmęs, pavargęs. Tuo tarpu svetimas žmogus ėjo pas juos į būrelius, visur su manimi važinėdavo, padėdavo net neprašomas. Per tris bendravimo mėnesius nė karto nemačiau, kad būtų girtas.

Kai mūsų santykiai peraugo į abipusius jausmus, pasakiau vyrui, kad noriu skirtis. Buvo ašarų ir iš mano, ir iš jo pusės, bet išsiskyrėme gražiai. Vaikai iki šiol bendrauja su tėčiu, visi kartu susitinkame per metų šventes. Mūsų santykiai normalūs. Pasitaiko, kad jis paskambina išgėręs, bet dabar turiu taisyklę su išgėrusiais nebendrauti. Tiesiog padedu ragelį. Jei išgėręs ateina į suplanuotą susitikimą, apsisuku ir išeinu.

– Kaip klostėsi gyvenimas su nauju draugu?

– Pragyvenome kartu dvejus metus. Iš pradžių iš tiesų viskas atrodė gražu. Vėliau pastebėjau, kad jis padaugina alkoholio per piknikus su draugais. Situacija ėmė blogėti maždaug po pusmečio, kai jau buvau pasiryžusi už jo tekėti. Tačiau kai tik pasakiau „taip“ ir padėjome planuoti, taupyti pinigėlius, situacija ėmė vis blogėti. Jis tarsi atsipalaidavo – nebeliko, dėl ko stengtis. Prasidėjo barniai ir susistumdymai. Ne kartą esu išvariusi jį iš namų, o jis, atsiklaupęs ant kelių, prašydavo atleidimo ir žadėdavo, kad daugiau nieko panašaus nebus. Pati sprendimo nepriimdavau, klausdavau vaikų, ar šįkart vėl atleisime. Jie sutikdavo, nes jiems taip pat norėjosi šeimos, o tarp barnių jis būdavo labai geras, kartu eidavome į parkus, jis man atnešdavo gėlių. Tiesa, būdavo ir tokių akimirkų, kai jie prašydavo atleisti tėčiui. Ir dabar to paties kartais klausia, bet aš kategoriškai esu pasakiusi: jeigu nesigydys ar neužsikoduos, nematysiu rezultato, vaikai lankys savo tėčius, o aš būsiu tarp visų vyrų viena. Šeimos nebus, bet bus graži draugystė.

Paskutinis lašas buvo trečio sūnaus gimimas, kurį draugas keletą dienų šventė gerdamas. Praėjus vos keletui dienų po mano grįžimo iš ligoninės, kilo konfliktas, per kurį nukentėjo mano vyriausias sūnus. Viskas prasidėjo nuo to, kad draugas nerado kažkokio daikto ir dėl to apkaltino mano sūnų. Kai jis pradėjo aiškintis su juo santykius, nujausdama pavojų atsistojau tarp jų. Draugas mane pastūmė, aš parklupau. Tuomet, gindamas mane, ant jo šoko sūnus, atstatęs krūtinę. Jis neketino muštis, tačiau draugas paleido į jį kumščius. Bandžiau laikyti jį už atlapų, kad kuo mažiau sūnų pasiektų. Kai kartą vaikas parklupo, aš griuvau ant jo, kad tik apsaugočiau vaiką nuo smūgių. Tai buvo siaubinga. Po šio karto parašiau pareiškimą policijai ir tą patį vakarą išėjau. Jis neprivalo mylėti svetimų vaikų, bet tai nereiškia, kad gali juos mušti. Giminės man padėjo susirinkti būtiniausius daiktus ir priglaudė mane, kol atsirado galimybė apsigyventi čia.

– Kokia situacija yra dabar?

– Šiuo metu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir tai jaučia visi mano vaikai. Ypač didžiulė trauma vyresnėliui. Jis mane labai palaikė, kai išsiskyriau su jo tėčiu ir stengiausi kurti gyvenimą iš naujo, o pasirodė, kad situacija kartojasi. Jie taip išsigandę, kad dabar net bijo eiti šalia jo. Tiesa, susitinkame tik dėl mažiuko. Norisi, kad tėtis bendrautų su vaiku, juolab kad jis ir pavardę savo davė, ir pažadėjo jį išlaikyti.

Pirmasis vyras alimentų nemoka, šiek tiek pinigų gaunu iš valstybės, tačiau kryžių kelius reikia nueiti, kad gautum normalią paramą – dėl būsto, maisto, vaikų išlaikymo. Jau tris mėnesius tvarkau dokumentus ir galo dar nesimato, o paramos reikia dabar. Šiuo metu esu motinystės atostogose ir už tą sumą, kurią gaunu neturiu jokios galimybės nuomotis būsto. Bandau tvarkytis dokumentus, kad galėčiau išsinuomoti socialinį būstą. Jo nuoma kainuoja pigiau, tačiau man uždarė duris vien todėl, kad turiu prosenelių palikimą griūvantį namą, kuriame neįmanoma gyventi, o remontuoti, nėra už ką. Pagaliau kodėl turiu kraustytis 40 km už Vilniaus, jei mano tėvai gyvena Vilniuje, mano darbas, vaikų mokykla ir darželis – taip pat Vilniuje? Ar iš tiesų turėčiau su mažamečiais vaikais keliauti į griūvantį namą be patogumų? Aš pati išaugusi be patogumų, žinau, ką reiškia nešioti kibirus vandens ar malkų, arba kai ateini vakare namo, o jie visi atšalę. Anksčiau ar vėliau iš čia teks išeiti. Labai tikiuosi, kad vis dėlto pavyks įrodyti valstybei, kad būstas man reikalingas. Kitaip nežinau, kur reikės dėtis.

– O jeigu Jūsų gyvenime atsirastų trečias vyras?

– Dar vienu vyru jau nepatikėčiau. Man daugiau vyrų nereikia. Jeigu nesusitvarko šitie du, aš gyvensiu kaip Elenytė tarp brolių: buvęs vyras, buvęs draugas ir trys mano sūnūs. Aišku, norisi šeimos, bet kiek gi galiu bandyti? Draugas žada negerti, bet kol kas tai tik žodžiai. Ir vienas, ir kitas mano vyras įsikandę: „Kai tu grįši, tada...“ Bet kiek kartų tai buvo? Pas vieną po smurto grįžinėjau du kartus, su kitu taip pat nežinia, kiek kartų taikiausi. Kol nematysiu iš jo pusės ne tik žodinio pasižadėjimo, bet ir veiksmo, negrįšiu. Kai susitinki vyrą, tikiesi, kad būsi už jo tarsi už mūro, jis bus ramstis visais klausimais, mes padėsime vienas kitam eiti gyvenimo keliu, vaikus auginsime,. Tikrai nesitiki, kad bijosi net namo pareiti, nes nežinai, kas ten tavęs laukia.

Prieš smurtą sukilti kviečiami patys vyrai

Pasak Vilniaus miesto krizių centro direktorės Nijolės Dirsienės, moterų, kurios patenka į jos vadovaujamą įstaigą, vyrai iš tiesų nelinkę keistis, o viešojoje erdvėje vyrauja nuomonė, kad jeigu vyras palieka moterį, esą seniai ją reikėjo palikti. Tačiau kai moteris palieka vyrą, jau sakoma, kad reikėjo jai pasistengti prisitaikyti ir gyventi. Todėl šioms moterims vienintelė išeitis – stotis ant savo kojų ir gyventi savarankiškai, nes grįžusios jos patektų į tą pačią situaciją, iš kurios pabėgo.

„Porą metų turėjome projektą vyrams, kurie ateidavo patys, nes buvo nepatenkinti santykiai šeimoje ir turėjo motyvaciją juos keisti. Tačiau tie vyrai, nuo kurio pabėga moterys, dažnai motyvacijos keistis neturi, nors stengiamės juos įtraukti. Kai moterys pas mus apsigyvena, bandome priteisti joms alimentus, ir matome, kad vyrai absoliučiai nesirūpina vaikais. Sėdi namuose nugalėtojas su visu turtu, o moteriai dar paskolas užkabina. Bent jau gerai, kad dabar dėl smurto moteriai nebūtina rašyti pareiškimo, policiją gali iškviesti bet kas ir pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tačiau ar iš tiesų visada efektyvi bausmė. Mano manymu, vyrams turėtų būti privalomas tam tikras psichologų konsultacijų skaičius, kad jie iš tiesų turėtų galimybę keistis.

Beje, iki šiol apie tai, kad negalima toleruoti smurto šeimoje, dažniau kalbėdavome moterims. Šiuo metu kartu su Lygių galimybių kontrolierių tarnyba ir Lygių galimybių plėtros centru pradėjome projektą, kuriuo į smurto prieš moteris problemos sprendimą stengiamės įtraukti pačius vyrus. Raginame juos reaguoti į smurtą prieš moteris, nelikti abejingiems, jei mato, kad kažkas iš jų pažįstamų negražiai elgiasi su savo žmona ar drauge. Sukurtos socialinės reklamos, kuriose vyrui, smurtaujančiam prieš moterį, atsiranda asilo ar kiaulės galva. Įdomu, kad jau sulaukėme piktos gyvūnų globėjų reakcijos: esą kaip gi taip galima. O mes klausiame, ar jie pastebėjo, kad tuose plakatuose yra ir sumušta moteris. Deja, pas mus labiau gailimasi gyvūnėlių nei žmonių. Kai nuo viaduko buvo numestas šuo, vaikinuką jau po dviejų mėnesių pasodino į kalėjimą. Nors pareigūnai buvo užsiėmę, turėjo labai daug ikiteisminių tyrimų, šuns klausimas buvo išspręstas labai greitai. Baigti ikiteisminių tyrimų dėl sumuštų moterų taip neskubama“, - svarstė pašnekovė.