Tokios nuomonės laikosi „vanagu“ save vadinantis Wilfried Martens Europos studijų centro direktoriaus pavaduotojas Rolandas Freudensteinas.
Tačiau jis sako, kad Vakarų Europos šalių visuomenės neatrodo pasirengusios diskutuoti apie sugrįžimą prie branduolinio atgrasymo.
„Tai tikrai nėra aptariama tokiose šalyse kaip Vokietija, Nyderlandai, Belgija, Italija, kurios patyrė trauminius devintojo dešimtmečio judėjimus už taiką. Visos šios šalys, taip pat Britanija (Prancūzija kiek mažiau) susidūrė su labai aktyviais judėjimais prieš branduolinius ginklus. Tai buvo nukreipta prieš patį branduolinio atgrasymo principą. O per dvidešimt penkerius metus nuo Šaltojo karo pabaigos mes visiškai užmiršome apie atgrasymą – tiek konvencinį, tiek branduolinį. Galiausiai, supratome, kad atgrasinti turėsime išmokti ir dar vienoje – hibridinio karo – srityje“, - DELFI sakė R. Freudensteinas.
Rusija pranoksta branduoliniu arsenalu
Šiuo metu pasaulyje yra septynios valstybės, kurios atvirai deklaruoja turinčios branduolinį ginklą: JAV, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Indija, Pakistanas. Izraelis laikosi dviprasmiškumo politikos, todėl nei patvirtina branduolinio ginklo turėjimo, nei neigia.
Branduoline valstybe save vadina ir Šiaurės Korėja, nors jos pajėgumai gana menki. Iranas kaltinamas siekiu pasigaminti branduolinį ginklą. Neoficialiai neabejojama, kad kada nors Iranas tapos branduoline valstybe, nors Teheranas tvirtina, kad jo vystoma branduolinė programa taiki.
Remiantis Amerikos mokslininkų federacijos duomenimis, 2015 m. Rusija savo arsenale turi apie 7500 branduolinių užtaisų, JAV – 7200, Prancūzija – 300, Kinija – 250, Jungtinė Karalystė – 215, Izraelis – 80, Pakistanas – 100-120, Indija – 90-110, Šiaurės Korėja – mažiau nei 10.
Kaip teigiama fas.org informacijoje apie pasaulio valstybių branduolinių arsenalų kiekį, apie 3000 Rusijos turimų branduolinių užtaisų yra išmontuojami. „Duomenys nepakankami, bet, mūsų vertinimais, Rusija išmontuoja po 500-1000 pasenusių užtaisų kasmet“, - rašoma svetainėje.
2015 m. Rusijos branduolinių pajėgumų apžvalgoje mokslininkai Hansas M. Kristensenas ir Robertas S. Norrisas teigia, kad šiuo metu Rusija turi apie naudojamų 4500 branduolinių užtaisų, iš kurių 1780 yra raketomis ir bombonešiais pernešami strateginiai branduoliniai ginklai. Dar apie 700 yra sandėliuojama ir apie 2000 yra taktiniai branduoliniai ginklai. Tačiau mokslininkai pažymi, kad Rusija modernizuoja strateginę ir taktinę branduolinę ginkluotę.
JAV iš apytiksliai 7200 branduolinių užtaisų, turi dislokavusi apie 2080, dar 2680 yra saugoma, o apie 2340 pasenusių užtaisų laukia išmontavimo. Nuo naujos START sutarties įsigaliojimo 2011 m. JAV pranešė atsisakiusi 158 strateginės paskirties užtaisų ir 88 nešėjų. Iki 2018 m. branduolinį arsenalą planuojama dar sumažinti, tačiau per ateinančius dešimt metų ketinama skirti 350 mlrd. dolerių likusių branduolinių pajėgumų išlaikymui ir modernizacijai.
Iš JAV turimo branduolinio arsenalo, apie 180 B-61 branduolinių užtaisų dislokuota Europoje: Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Turkijoje.
Jungtinė Karalystė turi nedidelį kiekį povandeninių laivų nešamų branduolinių užtaisų, kurios priskiriamos NATO struktūrai. Prancūzijos turima branduolinė ginkluotė nėra tiesiogiai pavaldi NATO struktūroms.
Valią pakirto judėjimai už taiką
Pasak R. Freudensteino, klasikinė atgrasymo teorija teigia, kad branduolinis atgrasymas grindžiamas trimis prielaidomis.
Pirma, norit atgrasinti, reikia turėti atitinkamus pajėgumus. Antra, būtina turėti politinės valios prireikus panaudoti tokią ginkluotę.
Trečia, atgrasymas nepasiteisins, jeigu priešininkas nebus įtikintas pirmais dviem dalykais – kad esami pajėgumai ir politinė valia branduolinių ginklų panaudojimą užpuolimo atveju daro tikėtiną.
Tačiau, pasak R. Freudensteino, Vakarų visuomenės branduolinio atgrasymo net nesvarsto kaip galimybės. Tam kelią užkirto praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje siautę kairiųjų judėjimai už taiką.
Kaip žinoma, Šaltojo karo metu aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Vakarų Europos šalyse, ypač Vakarų Vokietijoje, sustiprėjo pacifistų judėjimai už taiką ir prieš ginklavimąsi. Taip nutiko dėl to, kad SSRS 1977 m. Rytų Europoje dislokavo vidutinio nuotolio raketas SS-20, o NATO 1979 m. atsakė „dviejų bėgių“ politika, pagal kurią Vakarų Europoje nuspręsta dislokuoti „Pershing II“, bet kartu derėtis dėl ginkluotės mažinimo su SSRS.
Dauguma šių pacifistinių judėjimų spaudė savo vyriausybes nekonfrontuoti su Sovietų Sąjunga, atsisakyti ginklavimosi varžytų. Ši linija buvo labai palanki tuometinei SSRS, todėl pacifizmas iki šiol kartais siejamas su Rusijos interesais, nors Vokietijos politinei kultūrai tai paliko neišdildomą pėdsaką.
„Mūsų visuomenės yra labai stipriai paveiktos, jeigu ne traumuotos, tokių taikos judėjimų devintajame dešimtmetyje. Tai yra priežastis, kodėl pagrindinės partijos nenori paliesti šios temos. Tačiau aš manau, kad mums reikia apie tai kalbėti, pradėti diskutuoti apie branduolinį atgrasymą, nes tai turi tapti dabartinės trigubos atgrasymo strategijos (branduolinės, konvencinės ir hibridinės) dalimi“, - mano R. Freudensteinas.
Pasak pašnekovo, Vakarų šalims trūksta visų trijų branduolinio atgrasymo atramų: branduoliniai arsenalai nemodernizuoti, valios panaudoti branduolinius ginklus nėra, todėl Rusija laisva demonstruoti savo branduolinius raumenis be jokio pasipriešinimo.
„Pažvelkime į dabartinį branduolinį atgrasymą Europoje: be JAV, turime dar prancūzų ir britų branduolinį arsenalą. Bet šie arsenalai kontroliuojami nacionalinių vyriausybių, nepavaldūs NATO karinei vadovybei, šios šalys nėra įsipareigojusios branduoliniu skydu saugoti kokią kitą šalį, išskyrus save. Vienintelė šalis, kuri branduolinį atgrasymą išplėtė kitoms šalims, yra Jungtinės Valstijos. JAV šiuo metu turi, nors ir sumažintą, bet gana didelį branduolinį arsenalą savo kontinente, o Europoje ginkluotė kur kas menkesnė“, - sako mokslininkas.
Vokietijoje, pasak jo, esama vos 20 B-61 bombų ir tos pačios verkiant turėtų būti modernizuotos.
„Mums reikia modernizuoti šiuos ginklus, o tai neišvengiamai iššauks viešus debatus. Bet, žinote, mes šiuo metu esame „Catch-22” situacijoje“, - sako W. Martens centro analitikas.
„Catch-22” yra satyrinė amerikiečio Josepho Hellerio novelė, jos pavadinimas bendrinėje kalboje reiškia neišsprendžiamą uždavinį.
Pasak R. Freudensteino, apskritai Europos šalių požiūriai į gynybą yra visiškai skirtingi: pavyzdžiui, Prancūzija linkusi pasikliauti nacionaline gynyba ir net 43-ejus metus nedalyvavo karinėse NATO struktūrose: nuo 1966 iki 2009 m. Vokietija savo ginkluotąsias pajėgas (Bundeswehr) atkūrė 1955 m., tačiau jos požiūris į ginkluotųjų pajėgų naudojimą yra sąlygotas Antrojo pasaulinio karo traumos – dviejų pasaulinių karų sukėlėjais besijaučiantys vokiečiai vengia bet kokio karinės jėgos demonstravimo.
„Taigi nors Vokietija ir Prancūzija gana gerai sutaria Europos Sąjungos integracijos klausimais, yra vadinamos integracijos varikliais, bet karinės gynybos klausimais jų požiūris labai skiriasi“, - sakė R. Freudensteinas.
Jo manymu, jeigu Europoje būtų pradėta diskutuoti apie branduolinio atgrasymo renesansą, Vokietijoje ir kitose pacifistinėse visuomenėse iškart prasidėtų protestai, o nacionalinės vyriausybės to tikrai netrokšta. Dėl šios priežasties, diskusijų atsinaujinimas Europoje, pasak W. Mertens centro analitiko, yra beveik neįmanomos, nors tai kenkia NATO interesams, kai Rusija Ukrainoje sukėlė karą ir atplėšė Krymą bei Donbasą.
