I. Argamantė yra romano apie holokaustą „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ autorius. Knyga išleista Italijoje prieš kelerius metus ir nominuota prestižinei Italo Calvino literatūros premijai. Bene pirmą kartą italų grožinėje literatūroje minimas Vilnius ir jo istorija. Vertėjos, Italijos lietuvės Tomos Gudelytės ir leidyklos „Aukso žuvys“ pastangomis I. Argamantės knyga išleista Lietuvoje ir yra patekusi į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos 2014 m. vertingiausios šiuolaikinės literatūros ir klasikos sąrašus.
Praeitis visada šalia
Rašytojas I. Argamantė (tikroji pavardė Igor Argamakov – aut. past.) gyvena Italijoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ilgus metus praleidęs Romoje ir Triesto miestuose šiuo metu su dešimčia metų jaunesne žmona vokiete Krista gyvena savo pasvirusiu bokštu garsėjančioje Pizoje.
Didžiąją gyvenimo dalį I. Argamantė yra paskyręs buvusiai pasaulinei elektronikos lyderei, italų „Olivetti“ įmonei, kurioje buvo atsakingas už tuometinės Jugoslavijos rinką. Dabar vyras dienas leidžia skaitydamas ir grožėdamasis pro savo buto langus atsiveriančia panorama į Pizos senamiesčio stogus ir kalnus, žaidžia su anūkais, atšilus orams persikelia prie jūros, į netoli Venecijos esantį vasarnamį. „Praeitis visada kartu su manimi“, - neslėpė rašytojas.
Mokėsi pas dailininką M. K. Čiurlionį
I. Argamantė gimė 1928 m. ruso Aleksėjaus Aleksandrovičiaus Argamakovo ir lenkės Ninos Ivanovnos Trofimovič šeimoje. A. Argamakovas buvo kilęs iš senos aristokratų šeimos, jo protėvis dar Ivano Rūsčiojo tėvo Vasilijaus III buvo paskirtas vienu iš dvidešimties dignitorių, kurie turėjo lydėti kunigaikštį į karą prieš Lietuvą. I. Argamantės tėvas, carinės Rusijos armijos karininkas, persikėlė į Lietuvą po Spalio revoliucijos ir įsidarbino geležinkelių pramonėje. Tuo metu Igorio mama buvo kilusi iš senos lenkų bajorų giminės ir Vilniuje kurį laiką mokėsi tapyti pas dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
„Buvo įprasta, kad gerose šeimose vaikai mokėsi skambinti fortepijonu, tapyti. Taip ir mano mama. Talentą ji paveldėjo iš vieno savo prosenelio. Antakalnio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios dekoracijas iš stiuko kadaise kūrė ir vienas mamos protėvis iš Chroscicky giminės. Mama, kuri puikiai kalbėjo ir lietuviškai, vesdavosi mane į bažnyčią, rodydavo į dekoracijas ir sakydavo, žiūrėk, čia tavo prosenelio darbas. Pas Čiurlionį ji mokėsi jaunystėje, apie menininką pasakodavo entuziastingai, kad buvo geras mokytojas, neegocentriškas, ji jį mylėjo ir kalbėdama susigraudindavo. Atsimenu, kai pirmąkart nuvažiavau į Kauną, mama iškart nusivedė į M. K. Čiurlionio muziejų“, - pasakojo I. Argamantė. Jis išsaugojo vieną mamos apie 1930 m. sukurtą paveikslą, jame nutapyti vyresnieji Igorio broliai Olegas ir Aleksėjus.
Apkaltino kenkus Sovietų Sąjungai
Katalikės ir ortodokso šeimoje augo keturi sūnus: Anatolijus, Aleksėjus, Olegas ir jaunėlis Igoris. Pasak I. Argamantės, vyriausiasis brolis Anatolijus buvo susidėjęs su jaunaisiais komunistais.
Buvo tėčio vaikas
„Tai žmogus, kurį sapnuoju dažniausiai“, - su ašaromis akyse I. Argamantė kalbėjo apie tėvą, kurio po suėmimo daugiau nebematė.
„Jį vadinau ne tėvu, o tėveliu. Mamą mamyte vadinau nebent tada, kai prašydavau, kad liautųsi mušusi. Prisimenu, kartą ji man tol daužė skėčiu galvą, kol šis sulūžo. Už nieką, už paprastą išdaigą. Ji buvo stipri, ryžtinga, drąsi moteris. Aš priklausiau savo tėčiui. Po vakarienės jis sėdėdavo verandoje. Jo mama domėjosi astronomija, todėl ir jis gana gerai ją išmanė. Pasisodindavo mane ant kelių ir pasakodavo apie žvaigždes“, - prisiminė rašytojas. Tėvo suėmimą ir ištrėmimo istoriją jis papasakojo savo pirmoje italų kalba išleistoje knygoje „Šuniška mirtis. Trumpa stalinistinė istorija“ (Morte da cani. Piccola storia stalinista – it.).
Save vadina wilniuk
Argamakovų šeima į lenkų okupuotą Vilnių iš Lietuvos atsikėlė 1928 m., prieš gimstant Igoriui. I. Argamantė pabrėžia, kad buvo pradėtas Lietuvoje. Vilniaus miestas jam siejasi su gražiausiais vaikystės metais, ir nesiima vertinti Vilniaus krašto okupacijos, priešingai, prakalbus apie tai – susigraudina.
Jis nevadina savęs lenku, rusu ar italu. „Pasakysiu nuoširdžiai. Save laikau ne tautybės, bet vietos žmogumi. Esu vietinis, esu wilniuk. Tai ypatinga rasė, esame tikrų tikriausi užsispyrėliai. Vilnius yra mano miestas. Jis yra mano. Jei rašytojas A. Mickevičius rašė „Lietuva, tėvyne mūsų...“, jei Jadvyga atsigulė į lovą su pagoniu Jogaila, tai juk turi kažką reikšti, buvo verta, ne? Didžioji lenkų kultūra gimė Jogailaičių dinastijos valdymo metais...“ – susijaudinęs svarstė I. Argamantė.
Susispietė senelės name
Rašytojas gimė Vilniuje, Jasinskio g. 7 esančiame name, kurį, pasak I. Argamantės, 19 a. pabaigoje liberty stiliumi pastatė jo senelis už turtingos senelės pinigus. Jame gimė ir Igorio mama. Kiekviename bute buvo po 13 kambarių, jie buvo nuomojami.
„Nesakysiu, ką su šiais butais vėliau padarė sovietai. Reikėjo „spaustis“, į vieną butą suvarė 5-6 šeimas“, - kartėlio neslėpė vyras. Į šiuos senelės namus jis su mama atsikraustė iškart po tėvo suėmimo (šeima gyveno užmiesčio viloje – aut. past.), tuo metu broliai išvyko pagalbos ieškoti į Kauną, kuriame veikė įvairių šalių ambasados. „Deja“, - į klausimą, ar po Lietuvos nepriklausomybės aplankė savo vaikystės vietas, atsakė rašytojas. Vilos prie Vilniaus neberado, į butą, kuriame gyveno senelė, neišdrįso pasibelsti.
Knygą skyrė berniukui žydui
„Tik nesijuokite, bet aš jaučiuosi rašytojas, rašau visą gyvenimą, nors mano knygų ir nespausdina“, - juokavo I. Argamantė. „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ yra antroji autoriaus knyga, paremta biografiniais faktais ir skirta geriausiam vaikystės draugui iš Čekijos, berniukui žydui Hansiui. Vokietijai okupavus Sudetų kraštą, kelios žydų šeimos bėgdamos nuo persekiojimo atsikraustė į Vilnių, į Igorio senelės kaimynystę. Naciams pasirodžius ir čia, visi buvo iškraustyti į Vilniaus getą. Daugiau I. Argamantė savo draugo nebesutiko.
Neįsivaizdavo miesto be žydų
Prieš antrąjį pasaulinį karą beveik 30 proc. Šiaurės Jeruzale vadinto Vilniaus gyventojų sudarė žydai. „Mūsiškiai žydukai, taip juos vadinome, jie buvo miesto dalis, jie buvo mūsų. Negalėjau įsivaizduoti tuometinio miesto be žydų. Mano pirmoji mergaitė Dora buvo žydė. Eidavome su ja pasivaikščioti susikibę už rankų“, - pasakojo I. Argamantė. Pasak jo, tarp lenkų buvo jaučiamas antisemitizmas: „Reikia tai pripažinti, aš turiu tai pasakyti. Mūsų namuose, laimei, buvo tėtis, kuris mąstė laisvai. Jis labai vertino žydų amatininkus: jie negėrė, buvo daug garbingesni nei lenkų, rusų ar baltarusių amatininkai. Tėtis jais pasitikėjo, turėjo savo komandą, buvo įsitikinęs, kad žydai yra geriausi technikai“.
Alkį numalšino atvykę lietuviai
Tarpukariu Igoris Vilniuje pažinojo tik vieną lietuvį, jis buvo vaistininkas. „Lietuvius pamačiau po to, kai jie atvyko. Su tokiom keistom aukštom kepurėm. Jie turėjo didelį pranašumą, nes atvyko po sovietų. Jeigu jie būtų atvykę po Lenkijos, kai čia dar buvo L. Želigovskis, būtume į juos kitaip žiūrėję. Bet kai jie atvažiavo po sovietų, kartu atvažiavo maistas (žodį „maistas“ taria lietuviškai. I. Argamantė lietuviškai nebekalba – aut.past.): kumpiai, dešros. Atgavome laisvę klausytis radijo, skaityti laikraščius. Ateiti po sovietų yra idealiausia. Manau, kad ir dabar, atėjus po čekisto V. Putino, turėtų būti panašiai sensacinga. Net neverta sakyti, kad jo nekenčiu, juo tiesiog bjauriuosi“, - dėstė I.Argamantė.
Visuomenė žinojo apie žudomus žydus
I. Argamantė su mama karo metais persikėlė į Kauną, į kurį jau buvo atvykę broliai. „Neįsižeiskite, bet buvo lietuvių grupių, kurios kolaboravo su naciais ir šaudė žydus. Buvo lietuvių, kurie juos gelbėjo. Lietuviai buvo šaudomi ir deportuojami. Tai buvo didžiulė tragedija“, - tvardydamas ašaras kalbėjo I. Argamantė.
„Vienas baisiausių mano prisiminimų, kuomet vokiečiai žydams pasakė, kad gete siaučia infekcinė liga, ir reikia dezinfekuoti. Juos šaudė dieną naktį. Aš žinojau, kur jie buvo vedami, nes ten anksčiau buvo šaudomi lenkų partizanai. Prisimenu, stovėjau žmonių minioje, šalia manęs viena dukra ramino savo mamą „mama, neverk, neleisk, kad tave pamatytų verkiančią“. Mes visi žinojome, kas buvo daroma žydams. Patys žydai liūdnai sakydavo, kad jų yra per daug“, - pasakojo Šoa tragedijos liudininkas.
Dieną šaudė, naktį rėkė
„Kai gyvenome Kaune prie upės, aukštu žemiau gyveno simpatiška lietuvė našlė Bronė. Jos sesuo buvo ištekėjusi už lietuvio karininko, kuris dirbo vokiečiams. Bronė pasakojo mano mamai, kad nebegali gyventi, kad tas dieną šaudo žydus, o naktį rėkia per miegus ir pažadina kitus. Jis kalbėdavo per miegus, todėl išeidavo suprasti, kodėl šaukia. Ir žinojome, kuriame forte tai vyko, mes jį matėme iš kito upės kranto. Išmokome, ką reiškė garsai „pam pam pam“. Tai nebuvo pratybos, nors buvo sakoma, esą, kareiviai mokosi šaudyti. Po šaudymų rūkdavo dūmai, buvo deginami žydų kūnai. Dar būdamas vaikas supratau, kas vyko anapus upės“, - prisiminė I. Argamantė. Antrojo pasaulinio karo metais okupuotoje Lietuvoje buvo išžudyti beveik visi šalies žydai, apie 200 tūkstančių.
Kodėl lietuviai šaudė žydus?
„Paprasti žmonės dažnai naudojosi proga praturtėti iš kitų. Tais laikais buvo sakoma, štai žydas, tu jį gali užmušti ir viskas, kas jam priklauso, gali būti tavo. Moralinės vertybės galiojo tik iki tam tikros ribos. Tiek to, sekmadienį nueisiu į bažnyčią, išpažinsiu savo nuodėmes, bet dabar einu žudyti ir pasiimti viską sau“, - paklaustas, kodėl, jo nuomone, lietuviai šaudė žydus, sakė I. Argamantė. Taip pat pridūrė, kad lietuviai kolaboravo su naciais, nes žiūrėjo į juos, kaip į išvaduotojus: „Vokiečiai nebuvo kvaili, ypač didelis sukčius buvo Hitleris. Jie privertė lietuvius patikėti, kad po karo Lietuva bus nepriklausoma, tereikia padėti Vokietijai laimėti karą.“
Žuvo svajonių šalyje
I. Argamantės brolis Aleksėjus Kaune gavo vizą į Vokietiją, jis buvo baigęs universitetą Berlyne ir norėjo ten sugrįžti. Tuo metu brolis Olegas dar studijuodamas Varšuvoje susidomėjo italų kultūra, tapo dideliu Musolini gerbėju ir, pasak I. Argamantės, Italų kultūros institute lankėsi dažniau nei universitete. Įgytų pažinčių dėka Olegui pavyko gauti Italijos pilietybę ir vizas, kartu su mama ir jaunėliu broliu 1945 m. išvyko į Italiją. „Olegas įsidarbino minų ieškotoju. Po karo Italijoje nebuvo darbo. Jis žuvo užlipęs ant minos netoli Genujos vos po dviejų savaičių nuo karo pabaigos“, - apie dar vieną smūgį pasakojo vyras. Italijoje jis liko gyventi iš pagarbos broliui. I. Argamantės gyvenime netrūko ir daugiau netekčių. Jis anksti tapo našliu, palaidojo du sūnus: vieną iš pirmos, kitą iš antros santuokos. Abu sūnūs žuvo autoavarijose. Mirus pirmajai žmonai italei iš Romos, I. Argamantė vedė vokietę Kristą, su kuria kartu gyvena 53 metus.
Atsiribojo nuo porevoliucinės Rusijos
„Ironija man padeda žvelgti į viską per atstumą. Man ji reikalingai, antraip būtų per daug sunku“ , - apie savo rašymo stilių kalbėjo I. Argamantė ir pridūrė autoironijos išmokęs iš draugo serbo, ortodokso, kaip ir jis pats. Kalbėdamas apie knygas vyras prisipažino labiausiai mėgstantis skaityti kriminalus. „Man patinka matyti ką nors mirštant, juokauju! Įdomu aiškintis, kas kaltas“, - patikslino surimtėjęs. I. Argamantė sakė sekantis ir šių dienų aktualijas: „Aš esu Charlie, aš esu su Ukraina. Kalbu ukrainietiškai, turėjau daug draugų. Labai simpatiška tauta, netgi pasakyčiau, simpatiškesni už rusus. Nekalbu apie tuos rusus, kuriuos sutikau Paryžiuje ir Berlyne. Kalbu apie sovietus. Kai sutinku rusą, stengiuosi patikslinti, kad priklausau baltiesiems, kai kurie ir įsižeidžia. Nenoriu nieko bendro turėti su sovietais. Esu už tuos rusus, kurie paliko Rusiją po revoliucijos“.
