Veiksmų, kuriais iš sulaikytų Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – būdavo „ištraukiama“ informacija. Apie tai interviu su istoriku Dariumi Juodžiu.
- Kokie kankinimai buvo taikomi į sovietinio saugumo nagus pakliuvusiems Lietuvos partizanams?
Yra dvi kankinimų rūšys. Yra fizinis kankinimas ir yra psichologinis kankinimas. Fizinis – mušimai ir kankinimai. Psichologinis – grasinimai, įkalbinėjimai. Dažniausiai tardytojas pats rinkdavosi – pirma mušti, o tada įkalbinėti, arba pirma įkalbinėti, o tada mušti. Tai – paties tardytojo pasirinkimas.
- O kokius kankinimus galima laikyti pačiais žiauriausiais? Kurie labiausiai tikdavo palaužti moterims? Kurie vyrams?
Žiūrėdavo atskirai į kiekvieną žmogų – kas gali jį palaužti? Kankinimai gali būti patys įvairiausi. Dažniausiai nesveika tardytojo psichika gali nulemti tokius kankinimus kaip mušimas kokiu geležiniu ar mediniu įrankiu, spardymas kojomis, rankų pirštų kišimas tarp durų.
Čia nėra konkretaus apibrėžimo – jeigu pažiūrėsim grynai iš žmogiškos pusės, visi kankinimo būdai yra žiaurūs. Kitas dalykas – deja, bet saugumo tardytų rezistentų baudžiamosiose bylose praktiškai neliko įrodymų, kaip tie žmonės buvo kankinami.
Saugumiečių ataskaitose dažnai buvo rašoma: priniat mery aktyvnava doprosa – skirti aktyvaus tardymo priemones. Būtent tai ir reiškė fizinį ar psichologinį poveikį. Žiaurumas buvo įvairiausias. Kartais tai priklausė ir nuo tardytojo sadistinių polinkių.
- O ar tardytojai parinkdami kankinimo būdus atsižvelgdavo į tardomojo amžių, lytį, sveikatos būklę?
Nelabai. Reikėtų pažiūrėti iš kitos pusės – ko tardytojas siekia? Ar jis siekia gauti operatyvinę informaciją: pogrindinės organizacijos struktūrą, sudėtį, partizanų slėptuves, ryšių punktus, slaptažodžius, kažkokias paslaptis. Jeigu tardytojui reikia „ištraukti“ tam tikrus duomenis, tad jis panaudos atitinkamas priemones. Jeigu tardytojui reikia atrasti kaltininką – tada jis naudos tokias priemones, kad žmogus prisipažintų ir dar apkaltintų kokį nors kitą asmenį. Taip byla bus baigta.
- O jei tardomieji prisipažindavo – ar būdavo toliau kankinama?
- Ar pasitaikydavo mirtinai nukankintų žmonių? Kas žinoma apie šiuos atvejus?
Žinoma, pasitaikydavo. Aišku, saugumo dokumentuose tai sunku susekti – būdavo pasitelkiamos nekaltos frazės, jog žmogus baigė savo dienas. Pavyzdys: saugumiečiai suėmė Didžiosios Kovos apygardos ryšininkę. Dokumentuose parašyta – jos gyvenimas baigėsi trūkus širdžiai. Na, tai neįtikinama... Kitose bylose yra netiesioginių paliudijimų, kad tardomasis mirė ne dėl sveikatos problemų. Pavyzdžiui, Tigro rinktinės vienas vadų Benediktas Kaletka mirė tardymo metu.
Dokumentuose yra užsiminta, kad mirtis galėjo būti nuo mušimo. Buvo atvejis, kada pogrindininkas iš Dzūkijos, iš Alytaus miesto, Konstantinas Bajerčius buvo per tardymus nukankintas – ta istorija nukeliavo net į partinius organus. Paaiškėjo, jog buvo viršyti saugumiečių įgaliojimai. Aišku, ne viešumoje, ne visuomenėje, bet jau išaiškėjo, kad buvo perspausta. Vis dėlto daugeliu atveju iš bylų matome tik aptakų pavadinimą, kad suimtasis mirė dėl prastos sveikatos būklės. Jeigu pažiūrėsime į Adolfo Ramanausko atvejį 1956 metais, tai yra medicininė pažyma apie sužalojimus, apie labai žiaurius sužalojimus, bet dokumentuose nerasime teiginio, jos šie sužalojimai – kankinimų pasekmė. Žinoma, skaitančiam žmogui tai yra savaime suprantama.
- O informacijai apie „perspaudimą“ tardymo metu pasiekus partinius organus, būdavo kažko imamasi?
Kaip kada. Kartais būdavo skiriamos nuobaudos saugumiečiams. Kai tokia informacija pasiekdavo tą siaurą viešumą – partinius organus – būdavo, kad saugumiečiai „gaudavo parų“, kiti būdavo išvaromi iš partijos. Bet tai tik pavieniai atvejai. Pati struktūra liudija, jog „perspaudimų“ buvo gausu...
- Ką galima daugiau pasakyti apie psichologinio pobūdžio priemones?
Psichologinio poveikio priemonės – tai dažniausiai poveikis žodžiu. Kaip tai padaroma? Pavyzdys: jeigu tardomajam gresia mirties bausmė – tardytojas pasako, kad bus skiriama švelnesnė bausmė, jei bendradarbiaus su saugumu. Galbūt bus nerepresuoti suimtojo artimieji, o jeigu jie jau represuoti – bus amnestuoti ir paleisti.
Buvo bandoma sukelti gailestį pačiam žmogui. Užjausti – štai koks tu nelaimingas, kad papuolei į tokią situaciją, bet mes tau pasiryžę padėti, ištraukti tave – tik tu su mumis bendradarbiauk. Būdų labai daug. Jie daug sudėtingesni nei fiziniai. Čia atsiskleisdavo tardytojo profesionalumas – kaip palaužti žmogų įkalbėjimu. Ir tardomasis būdavo palaužiamas tuo paprastu įkalbėjimu... Sunku būti dvasiškai atspariam, kai tau neduodama pavalgyti, pamiegoti, esi prie išsekimo būklės – suimtasis palūžta ir pradeda kalbėti. Būdavo ir taip, kad po mušimo, po aktyvaus tardymo su tardomuoju pradedama normaliai kalbėti – ir žmogus palūžta.
- Kaip keičiasi situacija po Stalino mirties?
Po 1953 m. įvyksta daug pasikeitimų, kurių kartais negalima paaiškinti – trūksta duomenų. Valstybės saugumo sistema ir Vidaus reikalų sistema sujungiama į vieną Vidaus reikalų ministeriją, kurios viršuje – Lavrentijus Berija. Jis imasi kai kurių, mums sunkiai paaiškinimų veiksmų. 1953 m. balandžio 4 d. Berijos įsakymas uždraudžia kankinimus – įstatymiškai uždraudžia. Argumentas tas, kad naudojant fizinio poveikio priemones, žmonės prisipažindavo dėl to, ko nepadarę ir taip dėmesys būdavo nukreipiamas nuo tikrųjų priešų. Su šiuo įstatymu buvo supažindintas visas Vidaus reikalų ministerijos personalas. Tai davė rezultatų – kankinimai baigėsi. Individualių išimčių, aišku, buvo... Vis dėlto buvę partizanai liudija, kad po 1953 m. buvo naudojami psichologiniai metodai – neduodama miegoti, vaikščioti, o mušimo jau rečiau bepasitaikė.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu antradieniais 22.20 val. per LRT televiziją!