– Visuotiniuose rinkimuose Suomijoje pergalę šventė Centro partija. Ji parlamente gavo 49 vietas iš 200. Ką tokie rezultatai simbolizuoja?
– Tai nieko nestebina. Dabartinė vidurio centro, centro ir dešinės vyriausybė nesugebėjo susitvarkyti su ūkio problemomis, todėl žmonės tikisi pokyčių. Centro partija, kuri yra labiau kairiųjų, ilgiausiai Suomiją valdžiusi partija, beveik visą laiką nuo Antrojo Pasaulinio karo su nedidelėmis išimtimis. Antra liko 38 proc. balsų surinkusi radikalią poziciją dėl ES besilaikanti partija, kuri aplenkė buvusias valdančiasias partijas. Todėl bus ganėtinai skirtinga vyriausybė, nors Suomijoje visada buvo siekiama sutarimo ir nenuklysti per daug į vieną arba kitą pusę.
Paminėjote euroskepticizimo prieskonį. Naujasis vyriausybės vadovas sako, negalvojantis apie stojimą į NATO aljansą ir žada daugiau dėmesio skiri stiprinant karinį bendradarbiavimą su Švedija.
Manau, kad tai įprasta pozicija. Buvusi vyriausybė, ypač buvęs premjeras, buvo pirmasis, kuris pradėjo rimčiau kalbėti apie galimybę stoti į NATO galbūt kartu su Švedija, bet tai nesulaukė didesnio pritarimo tarp gyventojų ir dabar su nauja vyriausybe kokių nors didelių iniciatyvų stoti į NATO tikrai nebus. Reikia prisminti, kad prieš kokias dvi savaites visi penki šiaurės šalių gynybos ministrai paskelbė pareiškmą, kuriame aiškiai sakoma, jog Rusija kelia grėsmę regionui, todėl reikia didinti šalių tarpusavio bendradarbiavimą. Manau, kad Suomija mėgins skirti daugiau lėšų gynybai ir bendradarbivimui, nes nenorės mesti iššūkių Rusijai. Taip pat reikėtų prisminti ir tai, kad Suomija visada didžiavosi savo neutralumu.
– Yra daug didelių problemų. Faktiškai tik dvi euro zonos šalys turės mažesnį šalies ūkio augimą nei Suomija. Šiemet Suomijos biudžeto deficitas viršys 3 proc., pagrindiniai ūkio varikliai, milžiniška telefonų kompanija NOKIA, popieriaus pramonė išgyvena didelė krizę, gyvenimo lygis šiek tiek smunka. Suomiai jau gana seniai turėjo tokią gilią ūkio krizę. Paskutinioji buvo prieš 15 metų, o jei kalbėtume apie Tarybų sąjungos griūtį, tuomet 20 metų. Užsienis daugiau dėmesio skiria į galimą vyriausybės kaitos poveikį užsienio politikai, tačiau daugelis suomių rūpinasi šalies ūkio padėtimi. Aš manau, kad jie tikrai turi pagrindo rūpintis, nes kaip ir kitos ES narės, Suomija pergyvena demografinę krizę. Jau po 15 metų, ketvirtadalis Suomijos gyventojų bus virš 65 metų, tai reiškia pensininkai. Iššūkių tikrai yra daug, todėl bus įdomu stebėti, kaip pavyks suburti naują vyriausybę ir jai sėkmingai dirbti. Buvusiai vyriausybei buvo priekaištaujama, kad ji negebėjo susitarti ir tarpusavio nesutarimai užkirto kelią veiksmingiems ūkio žingsniams.
– Jūsų pateikta statistika dėl demografinės padėties Suomijoje visiškai koreliuoja su tais faktais, kuriuos mes stebime Lietuvoje.
– Tai bendras iššūkis visoms ES šalims. Demografinė padėtis yra sudėtinga. Žmonės sensta, nori didesnių pensijų, o konkurencija iš užsienio didėja. Kita vertus, kaip bus galima sutapatinti mažėjantį darbininkų ir didėjantį pensinio amžiaus žmonių skaičių bei augančia konkurenciją ir užsienio ir norą išsaugoti gerovės valstybę. Žinoma, Lietuva gerovės valstybės neturi, bet šios sąlygos jai apsunkins galimybę tą gerovę pasiekti, o Suomijai išlaikyti.
Daug kas lygina buvusį premjerą ir dabar jau būsimą vadovą. Sakoma, kad tai visiškai priešingos asmenybės, o naujasis vyriausybės vadovas dar ir politikos naujokas. Lietuvoje turbūt stebime panašų reiškinį tik viskas vyksta partijos rinkimų mastu. Ar įžvelgtumėte kažkokių panašumų?
Aš manau, daugiau skirtumų. Nors naujasis Suomijos premjeras politikoje pasirodė tik prieš 4 metus, vis gi jis yra sėkmigas verslininkas, o ne koks nors 30-metis vaikutis. Tai žmogus susiduręs su iššūkiais, turintis didelę bendrovę ir gebantis ją valdyti. Tai yra jo pranašumai. Nors jis naujokas politikoje, jis turi valdymo, vadybos įgūdžių ir patirties.