Menininkas Julius Žėkas, organizuojantis pasivaikščiojimus po bohemiškąjį Vilnių. DELFI sutiko aprodyti pačias įdomiausias ir mįslingiausias Lietuvos sostinės senamiesčio vietas ir papasakoti, kokias istorijas slepia objektai, pro kuriuos neretai net nesusimąstęs praeina dažnas vilnietis ar miesto svečias.

„Šiandien Jums parodysiu kiek kitokį Vilnių nei Jūs jį pažįstate, nei Jums rodo tikri gidai darydami tikras ekskursijas. Noriu pakviesti Jus pasivaikščioti po alternatyvųjį Vilnių, tokį, kokio nematėte“, – intriguoja menininkas kviesdamas į kelionę po paslaptingas Vilniaus senamiesčio vietas.

Paslaptys slypi ir vienoje gražiausių Lietuvos meilės istorijų

Ją jis pradeda šalia Lietuvos nacionalinio muziejaus. Ne visi žino, kad kairiajame jo kampe galime pamatyti Žemutinės pilies bokšto likutį.

„Yra pasakojama, kad į šį bokštą Žygimantas Augustas po Barboros Radvilaitės mirties pasikvietė vieną žymiausių Europos alchemikų astrologą Tvardovskį tam, kad jis išsikviestų jo mylimosios dvasią. Ar tai buvo optinė iliuzija, ar dar kas – nesutariama. Po to įvykio pilies bokštas griuvo, o alchemikas dingo. Nors iki šios įvykio apie jį buvo daug pasakojama, po to jokių įrašų apie jo veiklą nerandama“, – sakė J. Žėkas.

Žemutinės pilies bokšto likutis

Jis priminė, kad netoliese yra ir A. Goštauto gatvė. Jo sūnus buvo pirmasis Barboros Radvilaitės vyras.

Yra skelbiama, kad 1536 m. jos tėvas Rodūnėje sudarė sutartį su Goštautų šeima, pagal kurią Barbora Radvilaitė turėjo ištekėti už Alberto Goštauto sūnaus Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto, kuris nuo 1539 m. tapo Trakų vaivada. Vedybos su 29 metų Stanislovu Goštautu įvyko 1537 m. gegužės 17 d. Geranainyse. 1540 m. mirė jos tėvas, o 1542 m. po trumpos ligos netikėtai mirė ir vyras. Su Stanislovo Goštauto mirtimi Lietuvoje išnyko XV–XVI a. garsi Goštautų giminė.

Skulptūros – menininkų pokštai

Pasivaikščiojime dalyvaujančius asmenis jis sustabdo ir prie šalia Arkikatedros stovinčios skulptoriaus Vlado Vildžiūno skulptūros „Lietuviška baladė (1973m.)“.

V. Vildžiūno skulptūra „Lietuvos baladė“

„Už šią skulptūrą autorius gavo papeikimą ir įspėjimą, kad bus išmestas iš dailininkų sąjungos. Sovietmečiu buvo draudžiama kurti skulptūras religine tematika“, – primena jis.

Įdomi skulptūra stovi ir Šv. Mikalojaus bažnyčios kiemelyje (skulptorius Antanas Kmieliauskas, 1957 m.). Joje įamžintas Šv. Kristoforas, tačiau – su kuoka.

J. Žėkas spėja, kad tai – autoriaus pokštas. Pagonybė realizavosi krikščionybėje.

Julius Žėkas

Kiek kitokio likimo sulaukė paminklas, kuris buvo pastatytas tuomečiam Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui (dažnai vadinamu Koriku). 

DELFI primena, kad jis bene labiausiai „pasižymėjo“ tuo, kad numalšino 1863–1864 metų lietuvių sukilimą.

„Paminklas testovėjo vos keletą mėnesių. Vieną paminklo pusę miestiečiai naktimis tepdavo – apmėtydavo buteliukais su valerijonais, o kitą – taukais. Prie jo subėgdavo visi miesto šunys ir katės. Ilgainiui paminklą teko nugriauti. Oficialiai tai – trumpiausiai Lietuvoje stovėjęs paminklas“, – sakė jis.

Religinės įdomybės

Šypseną gali sukelti ir Arkikatedros fasado nišoje esančio Mozės skulptūra. Akyliausieji gali pastebėti, kad ant jo galvos yra šis tas neįprasto.

„Krikščioniškoje ikonografijoje Mozė vaizduojamas su ragais. Iš hebrajų kalbos į lotynų verčiant Senąjį Testamentą buvo padaryta vertimo klaida. Originale yra parašyta, kad Mozė nusileido švytėdamas, spindėdamas, bet buvo išversta – su ragais („keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis) – DELFI) . Dabar šie ragučiai primena spinduliukus, tačiau tik todėl, kad klaida buvo atitaisyta, bet tradicija turėjo būti tęsiama. Mozė vaizduojamas su ragais, nors ir su spindulių ragais“, – šyptelėjo jis.

Mozės skulptūra

J. Žėkas pasakojo ir apie tai, ką galbūt žino retas krikščionis – šventikai katalikų bažnyčioje yra dviejų rūšių – kunigai ir vyskupai.

„Kardinolas kaip ir popiežius taip pat yra vyskupai“, – patikino jis, rodydamas į virš Arkivyskupijos kurijos esantį kardinolo herbą.

Mecenatystės tradicija Vilniuje buvusi stipri

Anksčiau religinio pasaulio atstovai būdavo plačiai žinomi kaip mecenatai. Kaip pasakojo J. Žėkas, vienas iš jų – vyskupas Masalskis – rėmė ir architektą, suprojektavusį Vilniaus rotušę, katedrą ir kitus svarbius pastatus, Lauryną Stuoką-Gucevičių.

„Beje Laurynas Stuoka-Gucevičius nebuvo nei Stuoka, nei Gucevičius. Viena jo pavardė – skolinta iš patėvio, kita iš krikšto mamos. Tikroji jo pavardė nėra žinoma“, – sakė J. Žėkas.

Paminklas Laurynui Stuokai-Gucevičiui

Įdomią mecenatizmo istoriją slepia ir Stanislovo Moniuškos paminklas-biustas, stovintis šalia Šv. Kotrynos bažnyčios, skverelyje. Tai seniausias išlikęs paminklas Vilniuje. Jis sukurtas 1922 m. Maža to, jis turi dvi kopijas.

„Jis buvo įsimylėjęs gana turtingą pirklio dukterį, tačiau buvo kilęs iš prastai gyvenančios šeimos. Vietoje to, kad būtų jį išjuokęs, pirklys išsiuntė būsimą žentą mokytis į Italiją mokytis ir tik po to leido jam vesti savo dukterį“, – pasakojo J. Žėkas.

Be to, šis kompozitorius apvogė Aleksandrą Puškiną – jo biustas stovi ant jo biustui priklausiusio 1915 m. postamento.

Girtavo bažnyčioje?

J. Žėkas taip pat teigia, kad kadaise Šv. Kotrynos pastate veikė nedidelė nelegali alaus daryklėlė – esą tai įrodo iki šiol išlikęs kaminėlis.

Paslaptys gaubia ir pačia seniausią Vilniaus bažnyčią – Šv. Mikalojaus.

„Įdomu tai, kad nors ji buvo pastatyta vokiečių, bet visais laikais ir net sovietmečiu, tai buvo lietuvybės centras Vilniuje, joje vyko mišios. Šioje bažnyčioje nevyksta pamaldos kitokiomis kalbomis“, – pasakojo J. Žėkas.

Šv. Mikalojaus bažnyčioje taip pat yra Vytauto Didžiojo biustas, nors po Vatikano antrojo susirinkimo tokie dalykai turėjo būti išimti, likti tik pagerbimo ženklai asmenims, kurie – susiję su bažnyčia.

Taip pat bažnyčios viduje yra du kardai skirti atminti Žalgirio mūšį. Juos atsiuntė Vokiečių ordino karinis ir valstybės veikėjas, Vokiečių ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas.

Kodėl nuolat įskyla Prezidentūros siena?

Pasirodo, paslaptys slypi ir viename iš svarbiausių Lietuvos pastatų – Prezidentūroje. Viena jos siena nuolat įskyla.

Vis įskylanti Prezidentūros siena

„Taip yra todėl, kad po šia siena teka upė. Kasmet šį kampą remontuoja, o skylė – išsižioja. Vilnius yra miestas ant upių, 7 iš jų net turi vardus“, – patikino menininkas.

Įdomus faktas, susijęs su Lietuvos prezidentų gyvenimu, yra tas, kad Kaune esančiame skverelyje prieš Prezidentūrą trūksta vieno Lietuvos prezidento paminklo.

„Vienintelio Lietuvos prezidento paminklas yra Vilniuje – skirtas generolui Jonui Žemaičiui. Jam yra suteiktas prezidento titulas“, – šyptelėjo jis.

Paminklas generolui Jonui Žemaičiui

Meilės tunelį saugo angeliukas

J. Žėkas pripažino, kad ne tik istorijos tyrinėjimas, bet ir jos interpretacijos – jo hobis. Tiesa, jis nevengia faktų perpasakoti savaip. Štai, pavyzdžiui, į Pranciškonų g. kiemą galima patekti pro tunelį, kurį menininkas juokaudamas pavadino meilės tuneliu. Šis pavadinimas prigijo, taip jį vadinančių vis daugėja.

Žavus šio tunelio akcentas – jį saugantis medinis angeliukas. Kaip ir kodėl jis atsirado – nežinia.

Beje, Pranciškonų g. kiemelis yra vadinamas vienu kinematografiškiausių – jis pasirodo daugelyje Lietuvoje filmuotų filmų.

„Manau, kad istorijos neišmanymas rodo žmonių ribotumą, tai dvasiškai nuskurdina mus pačius. Patys iš savęs atimame pamatus. Savosios istorijos pažinimas mums suteikia ne tik žinojimą, bet ir užtikrintumą kurti savo ateitį“, – atsisveikindamas patikino J. Žėkas.