Tačiau viskas nesibaigia 2-3 metais. Po privalomosios pradinės karo tarnybos kiekvienas izraelitas tampa rezervo dalimi ir vieną mėnesį per metus dalyvauja pratybose arba atlieka skirtas kovines užduotis. Rezervistu liekama iki 40 metų amžiaus, vėliau galima tarnybą atlikti savanoriškai.

„Tarnyba nesibaigia trimis metais, po to tęsiasi tarnyba aktyviajame rezerve iki 40 metų. Keturiasdešimtmečiai gali tarnauti toliau, jeigu nori, jie gali būti savanoriai. Po aktyviosios tarnybos aš pasiprašiau ir turėjau garbės būti priimtas pėstininku į Gazos būrį, tarnauju ten granatsvaidininku. Kartu su savo būriu dalyvavau dviejose antiteroristinėse operacijose“, - pasakoja Vilniuje užaugęs, tačiau šiuo metu Izraelio okupuotame Vakarų Krante naujakurių gyvenvietėje gyvenantis Danielius Lupšicas.

„Darbdaviams – ne naujiena, kad darbuotojas kartą per metus turi išeiti į rezervą. Aš gaunu algą tarsi būčiau ofise. Papildomai yra įvairiausi paskatinimai, taikomos įvairios nuolaidos“, - Seime vykusioje konferencijoje „Kokios kariuomenės reikia Lietuvai?“ sakė D. Lupšicas.

Tarnauja visi

Buvęs Lietuvos ambasadorius Izraelyje Darius Degutis pasakoja, kad kariuomenė šioje šalyje veikia kaip laikrodis: niekam nė į galvą neateitų viešai pareikšti apie svarstymus išsukti savo vaiką nuo karinės tarnybos arba siūlyti pirmiausia tarnauti bedarbiams.

„Izraelyje tarnauja visi. Vaikinai trejus metus, merginos – dvejus. Po to visi iki 40 metų kasmet po vieną mėnesį atlieka rezervo tarnybą. Niekam abejonių nekyla – išsukti, neišsukti vaikus, simuliuoti ką nors. Nė vienam politikui neateina mintis kalbėti apie pirmenybę į kariuomenę paimti bedarbius arba mažiau sėkmingus jaunuolius, tuos, kurie dar ieško, bet neranda, vietos gyvenime. Atvirkščiai, pagrindinis tikslas Izraelio kariuomenėje yra socialinė integracija“, - pasakojo buvęs ambasadorius.

Jo teigimu, Izraelyje esama institucijų, kurios stebi mokykloje dar besimokančių jaunuolių polinkius nuo apytiksliai 15 metų amžiaus. Pagrindinis tikslas – laiku pastebėti, kuris jaunuolis kurios srities tarnybai labiausiai tinka. Jeigu asmuo gabus kalboms, jis gali mokytis arabų arba farsi kalbų, jei tinka specialiosioms pajėgoms – ten bus ir viliojamas.

Kaip žinoma, 1948 m. įkurta Izraelio valstybė susidūrė su kaimyninių arabų valstybių priešiškumu. Nuo to laiko saugumo situacija Artimuosiuose Rytuose smarkiai pakito, didžiausiu saugumo garantu laikoma 1979 m. pasirašyta Egipto ir Izraelio taikos sutartis, tačiau Izraelio saugumo padėtis vis tiek lieka gana trapi. 

Iranas, kuriame gyventojų daugumą sudaro ne arabai, bet persai, taip pat yra Izraeliui priešiška valstybė, neigianti Izraelio teisę į egzistenciją.

„Tai struktūrai, kuri dirba su kiekvienu jaunuoliu nuo 15 metų, vadovauja aukščiausio rango kariškiai, kurie yra įgiję ne tik visą karinį parengimą, bet yra baigę ir žmogiškųjų išteklių valdymo kursus geriausiose pasaulio mokyklose Harvarde, Jeilyje, Prinstone. Jie žiūri, kam jis gabus, kokiai sričiai, specializacijai būtų labiau tinkamas. Jei jis turi lingvistinių sugebėjimų, tai gal jis mokysis arabų ir farsi kalbų bei dirbs atitinkamoje srityje. Gal jis turi puikią nuovoką aukštųjų technologijų srityje? Tuomet dirbs žvalgybiniuose padaliniuose su specialia įranga ir satelitine navigacija, o gal jis sutvertas tarnauti specialiose pajėgose jūroje?“, - pasakojo D. Degutis.

Darius Degutis

Buvęs ambasadorius pabrėžia integracinę tarnybos kariuomenėje funkciją. Pasak D. Degučio, kiekviename dalinyje privalomai atsiranda žmonių ir iš turtingų, ir iš neturtingų šeimų. Maža to, kaip pasakojo D. Lipšicas, Izraelio karinės pajėgos absorbuoja drūzus, beduinus, žydus iš JAV, Maroko, Lenkijos, Rusijos ir kitų šalių.

Kaip DELFI aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius, drūzai yra Izraelio valdomose Golano aukštumose gyvenantys arabai, kurie priklauso islamiškos kilmės, neislamiškai religinei tradicijai. Kitaip tariant, drūzų tikėjimas kilo iš islamo šiizmo atšakos, bet evoliucionavo ir šiuo metu šios bendruomenės niekas nelaiko nei musulmonais, nei krikščionimis, nei judėjais.

„Su manimi kartu tarnauja labai įvairūs žmonės: marokiečiai, Tripolio žydai, lenkai, rusai, amerikiečiai, vokiečiai, argentiniečiai, taip pat drūzai, beduinai – dykumos žmonės, kurie kalba arabiškai ir tiki į Alachą. Mes visi visi giname vieną šalį“, - sakė D. Lupšicas.

Jo teigimu, žmonės taip pat labai įvairūs ir savo profesijomis: esama universiteto studentų, rabinų, restoranų šefų, aukštųjų technologijų specialistų, fotografų, muzikantų, bedarbių, direktorių, verslininkų.

„Kartą per metus, kai mes gauname šitą šaukimą, paliekame savo šeimas mėnesiui ir išvykstame lavinti įgūdžių“, - apie tarnybą rezerve tęsė D. Lupšicas.

Darbdaviai negali atleisti rezervisto

Buvęs Lietuvos ambasadorius Izraelyje D. Degutis sako, kad net šios šalies kultūra atspindi kariuomenės svarbą visuomenei. Pavyzdžiui, jeigu vaikinas susitinka merginą ir yra pristatomas jos šeimai, tėvas būtinai paklaus vaikino, kur jis tarnavo.

„Jei netarnavau ar tarnavai kažkur nelabai kaip, tai tavo akcijos krenta. Niekam net nekyla minčių kalbėti kažkokias nesąmones, kad šausiu sau geriau į koją, kad tik netarnaučiau. Arba kalbėti kaip kai kurios garsios krepšinio pasaulio žvaigždės: darysiu viską, kad tik nereiktų eiti į kariuomenę. Tai yra absurdas“, - piktinosi buvęs ambasadorius.

Kaip sako D. Lupšicas, kuris su žmona susipažino būtent kariuomenėje, Izraelyje net pačios merginos kreivai žvelgia į vaikinus, neatlikusius tarnybos.

Pasak D. Lupšico, darbdaviams irgi ne naujiena, kad kasmet po vieną mėnesį jų darbuotojai bus kviečiami į rezervo pratybas ar užduotis.

„Aš gaunu algą tarsi būčiau ofise. Papildomai yra įvairiausi paskatinimai, taikomos įvairios nuolaidos“, - sakė pranešėjas.

Danielius Lupšicas

Jo pasakojimu, Izraelyje galioja grobuoniški įstatymai, ginantys rezervo karį: „Kai važiuoju į darbą per radiją nuolat girdžiu: „Darbdavy, žinok, kad neturi teisės atleisti rezervisto iš darbo dėl jo tarnybos. Net mėnesį jam grįžus iš tarnybos. Atsiminkite, kad rezervistai yra mūsų nacionalinis turtas“. 

Jei asmuo vis tik atleidžiamas, jis gali kreiptis į valstybės institucijas, kurios gina jo interesus.

D. Degutis, be kita ko, priduria, kad, skirtingai nei Lietuvoje, Izraelyje kas trečias izraelitas savanoriauja: globoja neįgaliuosius, padeda kariams. Pavyzdžiui, šioje šalyje galiojo principas, kad nuo karinės tarnybos atleidžiami ultraortodoksai, kurie studijuoja religinėse seminarijose. Ši išimtis nebegalios nuo 2017-ųjų, bet net ir galiojant išimčiai, ultraortodoksų atstovai dažnai atlikdavo pagalbines funkcijas: aprūpindavo dalinius maistu, prižiūrėdavo skalbyklas, padėdavo ligoninėse.

„Kiekvienas turi savo vietą. Savanorystė ir Lietuvoje galėtų tapti alternatyvia tarnyba, kaip parama kariams. Tai galėtų padėti pritraukti ir merginas, nes šiandien kalbame tik apie vaikinus. Nesakau, kad reikia visus pritraukti, nes situacija Lietuvoje ir Izraelyje skiriasi: mes pafrontė, ten frontas. Bet būti pasirengusiam privalu“, - aiškino D. Degutis.