Pasivaikščiojimus po bohemiškąjį Vilnių organizuojantis menininkas Julius Žėkas DELFI sutiko parodyti šią vietą iš vidaus ir supažindinti su įdomiausiomis to laikmečio legendomis.
Pasirodo, pirmieji turinčiais proto negalią rūpintis pradėjo bonifratrų vienuoliai. Ligoniai buvo laikomi jų vienuolyne, kuris yra prie Šv. Kryžiaus bažnyčios, greta dabartinės Prezidentūros rūmų, Lauryno Stuokos Gucevičiaus skverelio. Dabar ten – Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų namai.
Ligonius gydė ir maldomis
„Bonifratrai reiškia „gerieji broliai“. Jų šūkis buvo – „Broliai, darykime gera“. Jie buvo ne tik kunigai, bet ir gydytojai. Daug dėmesio jie skyrė psichinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Taip elgtis buvo nuspręsta todėl, nes jų įkūrėjas Dievo Jonas, kai atsivertė į tikėjimą, pardavė visus savo turtus ir išėjo tarnauti vargšams, todėl jo aplinkos žmonės pagalvojo, kad jam „pasimaišė protas“ ir jį uždarė į psichiatrinę ligoninę. Pamatęs ir supratęs, kaip tiems žmonėms reikia atjautos ir dėmesio, jis įsteigė vienuoliją, kuri rūpintųsi būtent šiais žmonėmis. Šią vietą dabar sudaro koplyčia, dalis vienuolyno ir bažnyčios“, – pasakojo šiame vienuolyne gyvenanti vienuolė Dalia Dapkūnaitė.
Ji rodė, kad būtent už permatomų stiklinių durų, erdvioje salėje, ir buvo įsikūrusi pirmoji Lietuvoje psichiatrinė ligoninė.
„Vienu metu šioje salėje būdavo gydoma apie 15 ligonių. Juos prižiūrėdavo vienas brolis, kuris žmones gydydavo ne tik medikamentais, bet ir žolelių nuovirais, svarbią įtaką gydymo procese turėjo ir malda. Būdavo atveriamos durys į salę ir sergantys ligoniai, galėdavo dalyvauti Šv. Mišiose“, – pasakoji ji.
Neįtiko carinei valdžiai
Yra žinoma, kad ligoninėje per 300 metų iš viso buvo gydoma apie 2 tūkst. žmonių.
Tiesa, kilnų darbą dirbę vienuoliai neįtiko carinei valdžiai, todėl 1843 m. bonifratrų vienuolynas buvo uždarytas. Jame veikusią ligoninę perėmė carinė administracija. Vėliau, 1905 m., ligoninė buvo perkelta į modernų centrą Naujoje Vilnioje.
Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta koncertų sale, dabar ji – restauruota. Iš Šv. Onos bažnyčios buvo parvežti jai priklausę sakralūs dalykai, sudaryta erdvė maldai.
Po bažnyčia teka šventu vadinamas šaltinis
Vienuolė pasakojo, kad jos atstovaujamos seserys šioje vietoje įsikūrė 1939 m. Šis pastatas buvo pasirinktas neatsitiktinai.
„Pasak padavimų ir legendų, šiose vietose 14 a. buvo nužudyti pirmieji pranciškonai. Yra manoma, kad jų nužudymo vietoje ištryško šaltinis ir buvo pastatyta Nukryžiuotojo kolona. Po 100 metų vietoje kryžiaus atsirado pirmoji koplytėlė, statyta 1543 m., o šaltinio vanduo trykšta ir dabar“, – sakė D. Dapkūnaitė.
Šiuo metu ten kabo lentelė su žodžiais „O, netikėtas palaiminime, permerk mano sielą ir pagirdyk mano ištroškusią dvasią savo ramybe“.
„Ramybės troškimas šiuo laikotarpiu yra bene labiausiai reikalingas mūsų širdžiai. Žmonės, kurie ateidavo melstis prie šio šaltinio, melsdavosi prie stebuklingo Marijos paveikslo ir gaudavo daug įvairių malonių. Patyrę tas malonias jie atnešdavo padėkos ženklus, taip vadinamus „votus“ (tikinčiųjų paaukoti padėkos ženklai – DELFI), kurie yra eksponuojami prie Marijos paveikslo“, – pasakojo ji.
Daug dėmesio skyrė psichoterapijai
Kaip rašoma Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės tinklalapyje, oficialios psichiatrijos ligoninės atidarymas įvyko 1903 metais gegužės mėn. 21 d. Pagal nuostatus ligoninė priklausė Vidaus reikalų ministerijos sveikatos departamentui. Po 200 lovų buvo skirta Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko ir Vitebsko gubernijoms.
Pirmuoju ligoninės direktoriumi buvo žinomas psichiatras Nikolajus Krainskis. N.Krainskis sudarė pirmąją ligoninės darbo programą, paremtą sveiku protu ir humanizmu, pasak paties N.Krainskio.
„Mes manome, kad mūsų darbo pagrinde turi glūdėti net ir žmogaus su sutrikusia sąmone gerbimas ir mes mokome personalą gerbti žmogaus asmenybę, slypinčią po „pamišimo kauke“, – sakė jis.
Anuomet daug dėmesio buvo skiriama psichoterapijai, personalas ligoniams organizuodavo įvairius žaidimus, koncertus. Ligoniai darbavosi daržuose, pradėjo sodinti sodą. Tai ir buvo darbo terapijos užuomazga.
Šios humaniškos psichoterapijos kryptys laikėsi neilgai. Artėjant 1905 m. revoliucijai revoliucingai nusiteikę gydytojai pradėjo priešišką N.Krainskiui veiklą, įtraukė į ją sveikatos departamentą ir net generalgubernatoriaus kanceliariją. N.Krainskis 1905 m. iš ligoninės pareigų savo prašymu pasitraukė.
Po to atsirado protekcionizmas ir kalėjimo režimas – pailgėjo gulėjimo trukmė, gydymas tapo nevisaverčiu. Tokioje padėtyje ligoninė egzistavo iki 1915 m., o kilus didžiajam karui ji evakuota į Rusijos gilumą. Ligoninės pastatai buvo naudojami Rusijos, Lenkijos, Tarybų Rusijos, Vokietijos kareivinių ir karo tikslams, daug kas buvo sugriauta.
Esminės reformos – po Nepriklausomybės atkūrimo
Ligoninės antras įsikūrimas prasidėjo 1961 m. 1982 m. keitėsi ligoninės administracija, į darbą buvo pakviesta keletas vadovų iš kitų gydymo įstaigų. Nuo 1984 metų buvo pradėtas intensyvus vidurinio medicinos personalo ruošimas Lietuvos psichiatrijos įstaigoms. Atgimusioje Lietuvoje ligoninės medicinos seserys – psichiatrijos slaugytojos buvo iniciatorės naujų reformų, pažangių slaugos metodų, jos parengė „psichiatrijos slaugytojo normą“ visoms respublikos psichiatrijos slaugytojoms.
Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo įvyko esminė psichiatrijos reforma – jos vienas pagrindinių iniciatorių – ligoninės direktorius medicinos daktaras Valentinas Mačiulis, aktyviai dalyvaujantis rengiant Lietuvos teisinę psichikos sveikatos bazę, plėtojant ir gerinant Lietuvos psichiatriją.
Per pastaruosius 20 metų atlikta daugybė darbų – nuosekliai buvo vykdoma įstaigos restruktūrizacija, gerinama psichiatrijos paslaugų kokybė, pagerintos gydymo, slaugymo ir darbo sąlygos (renovuota dauguma skyrių, įkurtos jaukios darbo ir poilsio patalpos, aprūpintos naujais baldais bei interjero detalėmis), inicijuota daugybė įvairių teigiamų pokyčių; nuolat rengiamos ir atnaujinamos meninės kūrybos parodos, organizuojami renginiai.
