– Kaip įsijungėte į Sąjūdį?
– Sąjūdį aš pats kūriau. Buvo tokių, kurie paskui įsijungė. Džiaugiuosi, kad su tam tikra žmonių grupe buvau tuo, per kurį perėjo šis veiksmas, kuris buvo pavadintas Sąjūdžiu.
– Iš kur kilo ta kibirkštis, kad būtent tada ir būtent Jūs kūrėte Sąjūdį?
– Turbūt reikėtų pasižiūrėti į šiek tiek gilesnę praeitį. Matyt, kažkas yra kiekvieno žmogaus prigimtyje, kas nulemia vienokį ar kitokį jo gyvenimą. Man visada rūpėjo pasižiūrėti, kas yra už daikto. Kad mano galvoje būtų visiška tvarka, turėjau pasižiūrėti, kas už stalo, už medžio.
Atsimenu, mano sūnus, kuris dabar jau guli Antakalnyje nuo 1991 m. sausio 1 d., vieną kartą paklausė – tėveli, o bedugnė turi dugną? Tas klausimas, kur baigiasi tai, ką matai, matyt, ir lemia tai, kad nori paimti visą netvarką, kurią matai, regi kaip visumą, ir padaryti su ja tam tikrą tvarką, kaip matai esant reikalinga. Matyt, iš čia tos ištakos ir eina. Jis [šis klausimas – LRT.lt] neleidžia kitaip gyventi. Kad tada buvo netvarka, buvo aišku visiems.
– Sūnus kreipėsi į Jus kaip į tėvelį, filosofą. Filosofiškai ir paaiškinote. 1989 m. Jūs išrenkamas tuo metu dar Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Po metų – Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatu. Koks buvo Jūsų siekis, einant į valdžią? Kiek žinau, iš Sąjūdžio aktyvistų tik Arvydas Juozaitis atsisakė eiti į valdžią.
– Kai giliau pamąstai, čia vėl atsiskleidžia labai įdomių dalykų. Pradžioje Sąjūdis buvo toks žodžiais deklaruojamas daiktas. Iki tam tikro momento, kol iškilo reikalas apsispręsti, ar einame į kokias nors jau egzistuojančias valdžios struktūras. Pavyzdžiui, atsilaisvino LTSR Aukščiausioje Taryboje vietos: viena, antra, trečia... ar einame, ar ne? Turime galimybę nugalėti. Kai apsisprendi, matyt, ir apsisprendi dalyvauti jau ne žodžiais, o veiksmais.
Sąjūdis dalyvauti veiksmais pradėjo po steigiamojo suvažiavimo, kuriame buvo sukurta programa. (Beje, mano galva, pats rimčiausias Lietuvos konceptualizacijos dokumentas). Kai iškilo klausimas, ar einame į LTSR Aukščiausios Tarybos deputatus, man buvo labai sunku apsispręsti. Kaip galiu eiti bendradarbiauti su okupantu okupanto valdymo institucijose? Kai permąstėme ir suvokėme, kad nėra kito kelio, kaip nueiti ir iš vidaus pabandyti patvarkyti visa tai, kas čia yra, tada jau sakėme – reikia tai daryti.
Viso interviu su R. Ozolu, transliuoto LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“, klausykite įraše.